– Kaip festivalio programos sudarytoja, nuolat keliaujate po įvairius festivalius ir meno muges – nuo Amerikos, Kanados iki Australijos ir Azijos. Kiek vidutiniškai spektaklių per metus pamatote? Kaip neapsisuka galva nuo tokios gausos renginių? Tikriausiai skiriasi emocija tą patį renginį žiūrint devintą ryto ir devintą vakaro? Galbūt turite sistemą, kaip žymitės patikusius / nepatikusius atlikėjus ir esant tinkamai progai pakviečiate juos į Lietuvą?

– Keliaudama dažniausiai atlieku keletą funkcijų – ne tik ieškau spektaklių festivalio programai, gilinuosi į skirtingas patirtis, bet ir pristatau Lietuvos šokį, mūsų kūrėjus, ieškau įvairiausių tarptautinių ryšių ir idėjų bendriems projektams. Ne kartą buvau nusprendusi skaičiuoti, kiek per metus pamatau spektaklių, bet sezono viduryje skaičių pametu, tad tiksliai atsakyti negaliu, spėju – apie 200–300 skirtingų spektaklių, trumpų darbų pristatymų.

Žiūrėti spektaklius yra viena mano darbo dalių, per laiką išmoksti tai daryti taip, kad galva nesisuktų (šypsosi). Turiu pripažinti, kad jau seniai nebesu paprasta žiūrovė, labai retai pavyksta atsijungti nuo profesijos. Tiesą sakant, laikas didelės įtakos spektaklių žiūrėjimui neturi, visos emocijos ir įspūdžiai dažniausiai priklauso nuo matomo darbo ir atlikėjų. Išdirbta sistema pasigirti negaliu, manyje tvyro lengvas kūrybinis chaosas, palikę įspūdį darbai visada yra mano atmintyje ir pasitaikius progai jie atsiduria festivalio programoje.

– Pagal kokius kriterijus atrenkate pasirodymus festivalio programai? Su kai kuriomis trupėmis derybos užtrunka, tad galbūt jau esate numačiusi spektaklius 2020 ar 2021 m.?

– Sunku labai konkrečiai atsakyti, nes kriterijų ir sąlygų, kodėl vieni darbai atsiranda programoje, o kiti ne, yra labai daug, ir tai ne visada priklauso nuo mūsų norų. Programą lemia kūrėjų užimtumas, finansai, festivalio prestižas, turimos erdvės, festivalio vizijos, tikslai ir pan. Esu ne kartą minėjusi, kad festivalis yra tarsi didelė mozaika, kuri dėliojasi ne vienus metus. Žiūrovas pamato tik galutinį jos variantą. Festivalio programa formuojama metus, dvejus, kartais trejus į priekį, tad galiu drąsiai pasakyti, kad jau žinome kitų metų programos apmatus ir jau kalbamės su pirmais 2021 m. festivalio dalyviais.

– Ar yra vienas pagrindinis jungiamasis visos festivalio programos akcentas? Ką šių metų programa norite pasakyti žiūrovams?

– Vienos konkrečios temos ar fokuso festivalis neturi. Lietuva vis dar nėra šalis, kurioje kiekvieną mėnesį būtų galima pamatyti vieną ar kelis užsienio šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus. Žiūrovai su tarptautine šokio scena dažniausiai gali susipažinti per tarptautinius šiuolaikinio šokio festivalius arba kai užsienio choreografai yra pakviečiami statyti spektaklių Lietuvoje.

Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

Turint tokią šiuolaikinio šokio ekosistemą, festivalis iš dalies atlieka pažintinę funkciją ir per plačią programą pristato gaires ir kryptis, vyraujančias tarptautiniame kontekste. Šiais metais turime keletą akcentų: šiuolaikinio šokio teatras ir naujos jo formos, šiuolaikinio šokio ir gatvės stilių sintezė, Baltijos šokio platforma, šiuolaikinio cirko atlikėjai šokio pasirodymuose. Šių metų programa kviečia žiūrovą atviro ir betarpiško pokalbio. Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

– Šokio spektakliai vyksta scenose, šalia scenų, visiškai be scenų – muziejuose, lauke, ant krovininio konteinerio ir pan. Ar erdvės tampa pasirodymų dalimi? Suteikia išskirtinę emociją?

– Spektakliai, rodomi netradicinėse erdvėse, kuria visai kitokį, artimesnį, santykį su žiūrovu. Tas pats spektaklis skirtingose erdvėse gali atrodyti labai skirtingai, perteikti skirtingas emocijas. Erdvė, oras, metų laikas, jeigu spektakliai vyksta lauke, visada suteikia darbui skirtingų spalvų. Šiais metais turime nuostabią dviejų šokio spektaklių programą, kurią pristatysime MO muziejuje. Esu tikra, kad atviro muziejaus aura įneš naujų spalvų ir į Jameso Batcheloro (Australija) bei Annamarios Aimone’s (Italija) darbus, o darbai suteiks erdvei naujos energijos.

– Festivalis trunka dvi savaites, o jei žmogus gali pamatyti tik vieną spektaklį – kurį pasirinkti?

– Visiems rekomenduoju nepraleisti didžiausio šiųmečio renginio – šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymo po atviru dangumi „Origamis“ (Prancūzija).

– Per festivalį vyks ne tik spektakliai, bet ir diskusijos bei vakarėliai – kaip ruošiatės tokiam renginių maratonui?

– Vaikštau į sporto klubą (juokiasi).

– Ką norite, kad pamatytų ir pajustų į Lietuvą atvykstančios Europos ir pasaulio šokio žvaigždės?

– Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas svečiams pažinti mūsų kultūrą, kūrėjus ir fantastišką žiūrovą, nors pažintis su publika – tiesiog neišvengiama. Dažniausiai dalyviai Lietuvoje praleidžia tik keletą dienų, tad siekiame, kad per tą laiką visos jų patirtys būtų tik pačios geriausios.

Kaip nepasiklysti programoje. Ką man žiūrėti, jei:

– Esu hipsteris?

– Guilherme’o Miotto ir Corpo Maquinos „Dar blogiau“ (Nyderlandai) ir Manuelio Roque’o „bang bang“ (Kanada).

– Negaliu palikti namuose vieno vaiko?

– „CocoonDance“ spektaklį „Impulsas“ (Vokietija).

– Į svečius atvyko teta iš užsienio?

– Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Kaunas Zoo“.

– Pats kuriu poeziją, mačiau Oskarą Koršunovą, stosiu į akademiją?

– Euripidžio Laskaridžio „Titanus“ (Graikija) ir Emile’io Pineault „Normalius troškimus“ (Kanada).

– Lankausi kasmet, viską mačiau, niekuo nesustebinsite?

– Ateikite pažiūrėti Marlene Monteiro Freitas „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (Žaliasis Kyšulys / Portugalija).

– Noriu būti su elitu?

– Christo Papadopoulo „Opus“ (Graikija).