Turtingas palikimas

„Sulaukus pasiūlymo teko gerai pasvarstyti, ar verta imtis temos: mažiausiai trys Juozo Lukšos asmenybei skirti pilnametražiai dokumentiniai filmai jau realizuoti. O kur dar gausybė televizijos laidų, interneto portalų ir istorijos mylėtojų sukurtų darbų! Ir tai nenuostabu. Palyginti su kitais laisvės kovų dalyviais, J.Lukšos palikimas yra nepaprastai turtingas. Todėl jis sulaukė ir sulaukia ypatingo istorikų, rašytojų ir kinematografininkų dėmesio“, – pripažino ne pirmus metus su LGGRTC bendradarbiaujantis kūrėjas.

Pirmojo žygio per geležinę uždangą metu, 1947 m. gegužė. (Lietuvos gventjų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.)

„Eiti pramintais keliais ir pakartoti tai, ką jau darė kiti, nesinorėjo, nors tai kaip proginiam filmui gal ir būtų pateisinama“, – sako A.Kuzmickas. Pasak filmo autoriaus, darbo procesas turi būti įdomus tiek pačiam kūrėjui, tiek to proceso dalyviams.

Naujas patyrusio filmų, istorinių laidų kūrėjo darbas ne ką mažiau įdomus ir žiūrovams. Net ir susipažinusieji su visais J.Lukšai skirtais kūrybiniais ir mokslo darbais: straipsniais, laidomis ar kito formato pasakojimais – filme pasisems naujų žinių. Jame – dar neskelbti legendinio didvyrio bendražygių liudijimai, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgos ir netikėti tyrinėtojų aiškinimai.

Raktiniu dokumentinio filmo motyvu galima įvardyti Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjo ir pirmojo jų vado pulkininko Sauliaus Guzevičiaus metaforinį J.Lukšos testamento būsimiems Lietuvos kariams apibūdinimą – tautos kovos genas. Tai žinia, kad pergalinga kova – nebūtinai trumpa, kartais lemtingai užtrunkanti, tačiau reikia būti pasirengus ją kovoti, ugdyti valią priešintis, turėti kovos geną.

Kodėl sugrįžo?

Kodėl J.Lukša 1950 m. grįžo į Lietuvą? Atsakant į šį klausimą, dažniausiai girdime – „nepaprastai mylėjo tėvynę“, „jautė pareigą“, „buvo davęs priesaiką“ ir pan. Tokie ir panašūs paaiškinimai naudojami daugelyje J.Lukšos veiklą analizuojančių ir nušviečiančių darbų. Daliai dabartinių žmonių šios priežastys – nesuprantamas elgesio motyvas.

Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad J.Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas – taip atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai.

Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad sulauks ir greito  pastiprinimo, ir geros pabaigos. Vis dėlto J.Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.

Filme kalbinamas buvęs LGGRTC istorikas dr. Arvydas Anušauskas teigia, kad J.Lukša Vakaruose veikė ir kaip kontržvalgybininkas, Vakarų specialiųjų tarnybų prašymu, labai tiksliai galėjęs nustatyti, kas yra Sovietų Sąjungos šnipas. Tai mažiau žinoma tiek visuomenėje, tiek akademinėje bendruomenėje. Dabartinis krašto apsaugos ministras taip pat analizuoja klausimą, ar iš tiesų sovietai žūtbūt stengėsi sulaikyti J.Lukšą gyvą, ir primena kitas svarbias istorijos detales.

MGB klastotė

LGGRTC istorikas D.Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausia publikuojama J.Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?

Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi tarp LGGRCT Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų sukaupti J.Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti K.Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.

Abiejuose žygiuose, kertant geležinę uždangą, į Lenkiją ir Vakarų Europą 1947 m. J.Lukšos vadovaujami Lietuvos partizanai turėjo fotoaparatą ir fiksavo žygių akimirkas. Tyrėjai ilgai manė, kad Lietuvoje  pasklidusios fotografijos – tik iš pirmojo žygio kertant sieną, o antrojo žygio fotomedžiaga mus pasiekė iš Vakarų.

Dokumentiniuose kadruose D.Žygelis atskleis, kaip, tyrinėjant Adolfo Ramanausko-Vanago iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro dovanotų nuotraukų surinktą albumą, viena nuotrauka buvo identifikuota kaip antrojo sienos kirtimo nuotrauka. Tai leidžia teigti, kad antrojo sienos perėjimo nuotraukos turėtos Lietuvoje partizaninio karo metu, nes albumas datuojamas 1950 m. Filme panaudoti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugomų nuotraukų vaizdai – puiki iliustracijų medžiaga ne tik akademinėms istorijos pamokoms.

Originalūs sprendimai

„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė džiaugiasi, kad pavyko sukurti nedramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus A.Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kai dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.

J.Lukša Vakaruose veikė ir kaip kontržvalgybininkas, Vakarų specialiųjų tarnybų prašymu, labai tiksliai galėjęs nustatyti, kas yra Sovietų Sąjungos šnipas.

Filmą jungia pasikartojančio paplitusios J.Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu, – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.

LGGRTC istorikas dr. Darius Juodis režisieriui padeda formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę J.Lukšos partizanavimo istoriją.

Režisierius ir kūrybinė grupė patenkinti ir tuo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano J.Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio J.Lukšos silueto vaizdas leidžia D.Žygeliui pastebėti: „Tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai J.Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui.“ Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir jauniems žiūrovams.

Intriguojanti informacija

Jeigu sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti įgyvendinti J.Lukšos ir jo bendražygių koviniai žygiai, pagelbės filme „Laisvės žvalgas“ Alko Paltaroko atkartotas partizanų maršrutas. Jis vykdytas pagal minimalų kelionių komforto lygį, siekiant žygio sąlygas kuo labiau priartinti prie ano meto realijų, ir leidžia įvertinti mūsų partizanų žygius kovinėmis sąlygomis – kai valstybės siena aptverta užkardomis, ją saugo pasieniečiai, ant kulnų lipa ginkluoti priešai.

Filmo kūrėjams buvo svarbu akcentuoti partizanų desantininkų ginkluotės ir uniformų detales, atskleisti J.Lukšos grupės nusileidimo parašiutais ypatumus.

Filme „Laisvės žvalgas“ kūrybiškas rekonstrukcinis scenų derinimas su partizanų nuotraukų analize leidžia padaryti matomas tas partizanų desantininkų ginkluotės dalis, kurios paprastai tarsi slėpdavosi kitoje nuotraukų pusėje, t.y. buvo neregimos. Dėl režisieriui sumanaus filmavimo ir kadruotės tokie vaizdai išplečia pažintinę filmo vertę. Apie J.Lukšos ir jo bendražygių naudotus ginklus ir aprangą savo žiniomis dalijasi humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos karių ginkluotės ir uniformų specialistas istorikas Jonas Vaičenonis.