Filmų recenzijos: ką verta pamatyti?

„Šuolis“

Jeigu vis dar egzistuoja nuomonė, kad dokumentinis kinas yra nuobodus ar pernelyg rimtas, atsikratyti šio stereotipo amžiams galima išvydus režisierės Giedrės Žickytės kūrybą. Režisierė turi išskirtinį talentą dokumentinę medžiagą perteikti taip intriguojamai, kad, atrodo, žiūri ne dokumentinį filmą, o trilerį. Tuo galima įsitikinti apsilankius kino teatruose pristatytame naujausiame jos dokumentiniame filme „Šuolis“. Pagrindinis filmo veikėjas – Simas Kudirka savo neįtikima istorija pranoksta fantastinių filmų superherojų žygdarbius. Jaunystėje būdamas jūreiviu (radistu), 1970 m. vieną eilinę darbo dieną sovietiniame žvejybos laive „Sovetskaja Litva“ staiga, tiesiog akimirksniu, jis nusprendė peršokti į prie pat priplaukusį JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ ir paprašyti politinio prieglobsčio.

Šiandien jau senjoras S.Kudirka šmaikščiai ir kartu su didele įtampa pasakoja, kaip kas tuo metu vyko. Visa tai daroma jam ne ramiai sėdint ir kalbant, o plaukiant garsiuoju amerikiečių laivu, tarsi atsukus laiką atgal, jam iš naujo išgyvenant svarbiausias tuo metu vykusias akimirkas. Kaip beprotiškai stipriai šio žmogaus siela troško laisvės, kuri asocijavosi su Amerika! Vėliau filmo herojus susidūrė su žiauriu likimu, kai buvo grąžintas atgal į sovietų laivą, amerikiečiams priėmus sprendimą, kad tai geriausia išeitis. Tačiau viskas tuo nesibaigė, priešingai – visame pasaulyje išgarsėjusi S. Kudirkos istorija tik prasidėjo. Šis įvykis paskatino Amerikoje gyvenančių lietuvių pasipriešinimą, šio lietuvio vardą tarė ir JAV prezidentų lūpos, siekiant panaikinti tuomet priimtą neteisingą amerikiečių sprendimą. Tikėta, kad už tėvynės išdavystę nuteistam S.Kudirkai išgyventi apskritai (juolab ištrūkti į laisvę iš įkalinimo vietos) buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau įvykiai taip pasisuko, kad įvyko stebuklas – pasirodo, S.Kudirkos motina buvo gimusi Amerikoje, tad ji ir jis galėjo tapti šios šalies piliečiais. Taip ir įvyko. Su šeima S.Kudirka išvyko gyventi į išsvajotąją Ameriką.

Filme šiandien nufilmuoti kadrai jungiasi su išlikusia praeitame amžiuje filmuota archyvine medžiaga: reportažais iš to meto TV žinių ir interviu su jau Amerikoje gyvenančiu S.Kudirka. Apie šią istoriją amerikiečiai netgi sukūrė vaidybinį TV filmą („The Defection of Simas Kudirka“, 1978), kurio fragmentus taip pat galima išvysti ir įžvelgti įdomių sąsajų, juos sugretinus su įvykių dokumentiniu liudijimu „Šuolyje“. Kiek apie šio lietuvio istoriją buvo žinoma sovietmečio Lietuvoje? Ar, tiksliau, leista apie ją žinoti? Atsakymą galima nuspėti. Ir jeigu ne šis G.Žickytės filmas, daug kas taip ir nugyventume gyvenimą to nesužinoję.

Kuriant filmo scenarijų režisierei šią neįtikėtiną, tiksliau, dokumentiškai fantastinę, istoriją ir jos kontekstą pavyko atkurti itin kruopščiai. Jai pavyko surinkti įdomią rašytinę, fotografuotą ir filmuotą archyvinę medžiagą. Pavyko JAV surasti ir pakalbinti amerikiečių laivo įgulą ir kitus žmones, kovojusius už S.Kudirkos išlaisvinimą, net pakalbinti KGB tardytoją. Tačiau filme svarbūs ne vien patys įvykiai, bet ir juos patyrę žmonės. Operatoriaus Rimvydo Leipaus valdoma kamera atidžiai fiksuoja kiekvieno filmo dalyvio emocijas, kurios tampa tokiu pat svarbiu informacijos šaltiniu, kaip ir faktai. S.Kudirkos charizma ir nuoširdumas užburia nuo pirmo kadro. Jis atvirai pasakoja, ką jautė tuomet ir ką jaučia dabar, sugrįžęs gyventi į Lietuvą, nebijodamas būti savimi. Galbūt tai ir yra ta tikroji laisvė, kurios jis taip siekė?

„Šuolis“ – jautrus ir daugiasluoksnis filmas, leidžiantis sužinoti daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pradžių. Kiekvienas kadras vis kažkuo nustebina. Kaip jautėmės gyvendami sovietmečio Lietuvoje ir kas tuomet buvo amerikietiškoji svajonė, daugiau ar mažiau (priklausomai nuo amžiaus) žinome, tačiau kiek žinome, kaip Sovietų Sąjungą įsivaizdavo Amerika? Atsakymas stipriai nustebina. Pasirodo, amerikiečiai apie tai, kiek nužmogėjimo buvo sovietų režimo valdomoje šalyje, iš dalies ir sužinojo būtent iš šios S.Kudirkos istorijos. Virsdamas dokumentika plačiąja prasme, filmas kartu kelia ir archetipinių klausimų apie žmogaus prigimtį ir lemtį. Leidžia pasigrožėti kameros egzistenciškai užfiksuota gamtos ir jame veikiančio pagrindinio veikėjo valia, it dievams iššūkį metančiu antikos mitų herojumi.

Nenuostabu, kad „Šuolis“ jau sulaukė ne vieno apdovanojimo tarptautiniuose kino festivaliuose, į kuriuos šio filmo pasižiūrėti užsienio žiūrovai rinkdavosi gausiai ir reikšdavo susižavėjimą. Įdomu, kaip filmą įvertinsime mes, lietuviai.

Kadras iš filmo

Rekomenduojama: visiems, visų kartų lietuviams.

Nerekomenduojama: manantiems, kad žmogaus likimas nulemtas iš anksto.

„Izaokas“

Iki šiol kūrusio trumpametražius filmus režisieriaus Jurgio Matulevičiaus pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas „Izaokas“ – psichologiškai gana sudėtingas filmas, kurį sunku žiūrėti, o dar sunkiau pamiršti. Tai tamsus filmas tamsiausia istorine tema – siaubingomis žydų žudynėmis. Ir ypač slegiantis, nes jose dalyvavo ir lietuviai. Pagrindinis veikėjas – Andrius Gluosnis (akt. Aleksas Kazanavičius) yra vienas jų, 1941 m. „Lietūkio“ garaže Kauno centre (priešais tuomet dar nesuniokotas tarpukariu veikusias Kauno senąsias kapines, sovietmečiu tapusias parku) kareivišku kastuvėliu atėmęs gyvybę žydui Izaokui. Iš pykčio ir keršto.

Toliau, sovietmečio Lietuvoje, jis gyvena kasdienį gyvenimą, šį faktą nuslopinęs giliausiuose pasąmonės kloduose, tačiau jį prisiminti priverčia išorinės aplinkybės. 7-ajame dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžta jo bičiulis kino režisierius Gediminas Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis), lyg specialiai sumanęs Kaune statyti filmą būtent apie šias žydų žudynes. Taip prasideda logiškai sunkiai paaiškinami įvykiai. Tokie pat tirštai tamsūs, kaip ir Izaoko mirtis, vedantys Andrių Gluosnį link beprotybės. Filmas virsta detektyvu, spėliojant, kas yra kaltas ir ar kadaise nužudytas žydas iš tiesų miręs. Ar keršija visą filmą šalia juntama jo šmėkla? O gal Andrius Gluosnis yra Izaokas?

Filmo scenarijus kurtas remiantis Antano Škėmos prieš žūtį autokatastrofoje parašyta apysaka tokiu pat pavadinimu, nors filme ja nesekama pažodžiui. Tačiau A.Škėmos kūrybai būdingas siurrealizmas ir kafkiškas absurdiškumas – tai artima ir paties J.Matulevičiaus filmams – juntamas itin stipriai. Scenarijų kūrę J.Matulevičius, Saulė Bliuvaitė ir Nerijus Milerius kalba ne tik apie nacių vykdytą blogį, bet ir žmogaus išgyvenimus ne ką mažiau žiauriame sovietų režime. Neapsakomai atkaklus ir visur esantis tardytojas Kazimieras (akt. Martynas Nedzinskas) akylai stebi ir tardo abu draugus – Andrių Gluosnį ir Gediminą Gutauską. Nerimas ir mirties nuojauta tampa kasdieniais palydovais.

Didžiausia filmo stiprybė yra tai, kad jame nesiekiama detaliai atkurti istorinių įvykių ar suskirstyti veikėjų į kaltuosius ir teisiuosius. Režisierius neria į veikėjų emocijas. Ypač Andriaus Gluosnio, kuris, jausdamas kaltę, blaškosi pasąmonės kuriamuose buvusiuose ir galimuose scenarijuose, taip ir nepajusdamas bent trumpam vidinės ramybės. Į jo gyvenimą sugrįžęs Izaokas iš jo po truputį atima viską – draugą, mylimąją Eleną (akt. Severija Janušauskaitė) ir anksčiau bent kažkiek stabiliau jaustą tapatybę. Visą jo chaotišką ir negrįžtamai ramybę praradusį vidinį pasaulį puikiai perteikia butas, kuriame jis gyvena. Kiek daug jo interjeras pasako apie šio, kartu ir sovietmečiu gyvenusio ne vieno panašaus likimo žmogaus savijautą! Butas – prabangus, erdvus, menantis tarpukario Lietuvos laisve ir modernumu besidžiaugusių lietuvių buitį, tačiau visiškai apleistas ir netvarkingas, su išdaužytais langais, nešvarus, su bet kur numestais daiktais (nors vertingais ir patraukliais), šiukšlėmis, tuščiais vyno buteliais. It Andriaus Gluosnio sueižėjęs portretas, susidedantis iš skirtingų ir vienas kitam prieštaraujančių fragmentų.

Filmas leidžia iš naujo permąstyti praeitį ir įvykdytus visuotinius nusikaltimus – pabūti tiek aukos, tiek žudiko kailyje. Visi aktoriai giliai ir įtikinamai perteikia savų personažų vidinius potyrius. O praeitį ir dabartį į viena dar stipriau sulieja operatoriaus Narvydo Naujalio filmuotų nespalvotų ir spalvotų kadrų žaismė bei Agnės Matulevičiūtės ir Domo Strupinsko kurta ekspresyvi muzika. Operatorius ir kompozitoriai pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus.