Šis pavasaris „Superkoloritui“ išties darbingas. Duetas neseniai grįžo iš tarptautinio muzikos festivalio „Tallinn Music Week“, taip pat išleido pavasarinį singlą „Giedra“. Pokalbis su grupės nariais G. Nalivaikaite (G. N.) ir A. Koreniuku (A. K.) – apie Lietuvai sukurtą projektą, kuris sulaukė nemažai dėmesio užsienyje, alternatyviosios muzikos kontrabandą popmuzikos pasauliui, lietuvių kalbos poetiškumą ir šviesą nešančią muziką.

– Abu ilgai grojote skirtingose grupėse, Giedrė – „shishi“, o Adomas – „Planeta Polar“. Vis dėlto per karantiną gimė bendras projektas „Superkoloritas“. Kaip kilo ši idėja – iš pandemijos laikotarpiu apėmusio nuobodulio?

G. N.: Išties, idėja kilo, kai per karantiną negalėjome groti gyvai, susitikti su savo grupių nariais, eiti į studiją. Šį laikotarpį leidome dviese, o kadangi esame muzikantai natūraliai ėmėme kalbėti apie muziką. Iš pradžių nebuvo minties kurti grupę, tiesiog dalijomės savo požiūriu, idėjomis. Juokaujame, kad pirmiausia gimė grupės pavadinimas. Vieną kartą, tvarkydamasi namuose, ėmiau dainuoti: superkoloritas! Išgirdęs Adomas nusprendė, kad tai gali būti puikus grupės pavadinimas. Taip pamažu viskas ir išsivystė.

A. K.: Mano ankstesnė grupė „Planeta Polar“ buvo labai stipriai orientuota į užsienį, savo dainas atlikdavome ispaniškai ir norėjome užkariauti pasaulį. Tačiau dėl karantino užsidarius sienoms, atrodė, kad plačiojo pasaulio nebeliko. Tai man buvo nemenkas šokas. Lietuviškai dainuojantis „Superkoloritas“ pasirodė kaip puiki išeitis, skirta Lietuvos publikai. Kadangi buvo karantinas, iš pradžių negalvojome apie pirmąjį koncertą, o mąstėme, kaip klausytojams prisistatyti virtualiai. Tad mūsų pirmieji trys kūriniai buvo iškart išleisti su vaizdo klipais. Sakiau: jei žmonės negali pas mus ateiti į koncertą, mes turime ateiti pas juos į kišenę, į mobiliųjų telefonų ar kompiuterių ekranus.

– Įkvėpimo semiatės iš Lietuvos estrados. Įdomu, kad sovietmečiu jaunimas priešinosi tėvų ir senelių klausomai estradai ir kūrė roko grupes, kurios turėjo kitokį, griežtesnį skambesį. O šiandien, įkvėpti estrados, jūs tarsi oponuojate šiuolaikinei popmuzikos kultūrai. Koks jūsų santykis su senąja estrada?

G. N.: Estrada jau ilgą laiką mane lydi. Anksčiau grojau grupėje „Elle G“, kuri atlikdavo Lietuvos ir pasaulio tarpukario laikų estrados kūrinius. Iš pradžių grojome perkūrinius, vėliau pradėjome rašyti ir savo dainas, įkvėptas tų laikų muzikos. Vis dėlto „Superkoloritas“ nėra koks nors lietuviškos estrados vėliavnešys. Mus tiesiog įkvepia poetiški senosios estrados kūrinių žodžiai, muzikos pakilumas, tačiau lygiai taip pat inspiruoja ir pasaulinė muzika. Kalbant apie roko ir estrados susipriešinimą, vienais metais per „M.A.M.A.“ apdovanojimus su „Superkoloritu“ gavau nominaciją tradicinės muzikos kategorijoje, o su grupe „shishi“ – alternatyviosios muzikos kategorijoje. Atrodo, šie muzikos stiliai tarsi turėtų vienas kitam oponuoti. Tačiau žmogus yra įvairiapusis ir jį įkvepia įvairūs žanrai ir laikotarpiai.

A. K.: Įdomu tai, kad anksčiau estradinei muzikai žodžius rašydavo pripažinti poetai, muziką kūrė profesionalūs kompozitoriai, o atlikėjai dainas atlikdavo kartu su orkestru. Dėl šios priežasties kūriniai turėjo turtingesnę muzikinę kalbą – šis aspektas mums atrodo žavus.

Žinia: pasak Giedrės ir Adomo, „Superkoloritas“ visada siekia būti šviesus ir nuoširdus, tad klausytojams spinduliuoja gėrį ir teigiamas emocijas. U. Bagdonavič̌iaus nuotr.

– Kokie estrados atlikėjai ir muzikos kūrėjai jus labiausiai įkvepia? Ar klausytojai atpažįsta, kad jūsų kūrinys yra įkvėptas vieno ar kito kompozitoriaus?

A. K.: Mus įkvepia įvairūs Lietuvos ir užsienio kūrėjai, mūsų muzika yra tikras įvairių šalių skambesio ir žanrų mišinys. Kalbant apie lietuviškos estrados kūrėjus, mums artimas Laimio Vilkončiaus muzikos melodingumas, tačiau jo tikrai nekopijuojame. Stiprus mūsų įkvėpimo šaltinis yra ir Afrikos muzika, kuri kupina džiaugsmo ir noro švęsti, tai labai būdinga ir „Superkoloritui“. Mūsų kūrybinis duetas siekia būti šviesus ir nuoširdus.

G. N.: Kartais, išgirdę kokį nors mūsų kūrinį, žmonės sako: čia panašu į Teisučio Makačino kūrybą. Vis dėlto nebūna taip, kad su Adomu sėdime, klausomės T. Makačino muzikos, ir nusprendžiame parašyti ką nors panašaus. Kita vertus, klausytojai taip pat yra savotiškai teisūs. Mums įkvėpimą teikia įvairūs kūrėjai, klausome įvairių žanrų muzikos. Tad natūralu, kad tam tikri klodai gali slypėti pasąmonėje ir vėliau atsiskleisti mūsų pačių muzikoje.

A. K.: Lietuvoje T. Makačino kūryba yra labai gerai žinoma, tad išgirdę panašaus skambesio kūrinį, daugelis iškart lygina jį su šio kompozitoriaus muzika. Pats T. Makačinas savo laiku klausėsi itališkos disko muzikos, kuri ir įkvėpė. Šios muzikos dabar klausomės ir mes, ji tampa mūsų įkvėpimo šaltiniu.

– Kaip gimsta jūsų kūryba – muzika, žodžiai? Minėjote, kad senosios estrados kūrinių žodžiai labai poetiški. Ar sunku kurti lyriškus lietuviškus tekstus?

G. N.: Klausomės daug lietuviškų dainų, labai padeda lietuviškos poezijos skaitymas. „Superkoloritas“ padėjo atrasti puikų poetą Joną Strielkūną. Apie šį poetą nieko nežinojau, kol močiutė neištraukė poezijos knygelės ir nepasiūlė paskaityti – galbūt pravers inspiracijai. Praėjo jau ketveri metai, o aš, kai tik reikia įkvėpimo, vis dar vartau šią poezijos knygelę ir negaliu atsistebėti gražiomis eilėmis.

Kūrybinis procesas būna visoks. Kartais išgirsti kokį kūrinį, kurio ritmas labai pagauna, ir nusprendi sukurti panašaus ritmo dainą. Pradėjus kurti, nuklysti į savus kūrybinius vandenis, ir kūrinys būna nebepanašus į pirminę inspiraciją. Kadangi esame labiau muzikantai nei poetai, dažniausiai pirmiau ieškome muzikinės išraiškos ir tik tada pritaikome jai žodžius. Susikūrus „Superkoloritui“, lietuvių kalbą tarsi pažinome iš naujo, per kūrybą. Būna – parašai išties gražią eilutę, bet kai pabandai ją sudainuoti, pamatai, kad reikia išbraukti priebalsius arba ieškoti visai kitokių žodžių. Būna išties įdomių atradimų. Vienas kitam parodome savo sukurtus muzikinius eskizus ir žiūrime, ar iš to gali išeiti visas kūrinys.

A. K.: Mane įkvėpimas dažnai aplanko, kai būnu crazy nuotaikos, atsipalaidavęs ir kupinas geros energijos. Kūrybiniai impulsai kyla labai netikėtai. Tai tikriausiai ir yra didžiausias kūrybos proceso stebuklas – kartais tarsi antenomis pagauni kūrybinius impulsus, kurie, rodos, atėjo iš kažkur kitur, ne pats juos sugalvojai.

Kartais įkvėpimo semiamės iš lietuviškos tradicijos, kartais nusprendžiame padaryti ką nors labiau prancūziško. Savo kūryboje mes flirtuojame, žaidžiame, juokiamės iš savęs, atrandame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą. Mūsų kūryboje labai svarbus humoras. Tikime, kad humoro jausmas yra savybė, rodanti žmogaus išmintį. Ne veltui sakoma, kad diktatoriai neturi humoro jausmo. Jei žmogus sugeba pats iš savęs pasijuokti ir į kilusią problemą nežiūrėti labai rimtai, tai yra pats geriausias priešnuodis prieš egoizmą, pyktį, pernelyg didelį susireikšminimą.

– Smagu, kad „Superkoloritas“ ne tik kuria savo kūrinius, bet ir naujam gyvenimui prikėlė užmirštas estradines dainas.

A. K.: Koncertuose atliekame savo kūrybą, tačiau repertuare turime ir dvi lietuviškos estrados dainas, kurias išmokti mus įkvėpė LRT projektas „Dainuoju Lietuvą“. Jame dalyvavome prieš dvejus metus. Projektas kvietė atlikti ne savo dainas, bet naujai pažiūrėti į kitų Lietuvos muzikos kūrėjų kūrinius. Tad pasirinkome dainą „Amžinas šokis“, kurią atlikdavo Janina Miščiukaitė. Prodiuseriai iš pradžių mus bandė atkalbėti nuo šios dainos pasirinkimo, nes ji jiems pasirodė per daug nišinė. Tačiau mes užsispyrėme, o kai atlikome šią dainą, visiems labai patiko. Smagu matyti, kaip ji toliau gyvena savo gyvenimą, kituose projektuose ją pasirenka atlikti kiti muzikantai.

Galima sakyti, kad mes šiai dainai atvėrėme naujus kelius, bet ir ji mums atvėrė daug kelių. Būtent dėl jos užmezgėme daug draugysčių, mus atrado žmonės, vėliau išleidę mūsų vinilo plokštelę. Kartais sulaukiame klausimų, ar neketiname atlikti daugiau perkūrinių, tačiau mūsų kelias yra autorinė muzika. Kita vertus, viskas, ką mes darome, tam tikra prasme yra perkūrinys, nes mus įkvepia daug įvairių muzikantų ir kūrėjų.

– Kiek jums apskritai svarbios lietuviškos muzikos tradicijos ir jų išsaugojimas?

G. N.: Kaip žmogui, man labai svarbu, kad lietuviškos muzikos tradicijos būtų išsaugotos. Tačiau kaip „Superkolorito“ narė nejaučiu atsakomybės, kad privalome tęsti tam tikrą lietuviškos estrados tradiciją. Esame kūrėjai, tad tiesiog negalime kurti pagal tam tikrus reikalavimus. Mūsų muzika gimsta iš nuoširdaus noro klausytojams perduoti tam tikras emocijas.

Kalbant ne apie estradą, o apie lietuvių liaudies muziką, ji mane lydėjo nuo mažens. Šios muzikos tradicijas man perdavė senelis, kuris mane skatindavo drauge namuose dainuoti liaudies dainas. Iki šiol su jomis jaučiu artimą ryšį. Vėliau, studijų laikais, liaudies dainos tapo tam tikra medija, kurios pagalba reikšdavau emocijas. Pavyzdžiui, sėdi ant kokio nors gražaus skardžio Portugalijoje, ir natūraliai kyla noras uždainuoti liaudies dainą. Dainuodavau ir tada, kai mokantis ir dirbant užsienyje, apimdavo liūdesys ir vienatvės jausmas. Dainuojant liaudies dainas atsirasdavo tam tikras ryšys su pačia savimi.

A. K.: Nesame senųjų estrados tradicijų tęsėjai, tačiau savo kūryboje atsigręžiame į jas. Kartais jaučiuosi it koks alternatyviosios muzikos kontrabandininkas, gabenantis ją į poppasaulį. Vis mąstau, kaip padaryti, kad klausydamiesi lengvo „Superkolorito“ skambesio, klausytojai nė nepastebėtų, kad čia iš tikrųjų yra alternatyva. Siekiame edukuoti žmones ir nešti jiems šviesų skambesį.

– Adomai, jūsų grupė „Planeta Polar“ atlieka kūrinius ispaniškai. Kuria kalba jums smagiau atlikti muziką – ispanų ar lietuvių?

A. K.: „Superkoloritas“ susikūrė prieš kelerius metus, tad lietuviškai atlikti muziką man nebėra taip nauja ir neįprasta. Tačiau iš pradžių buvo keista žinoti, kad publika supranta, apie ką tu dainuoji. Atlikdamas kūrinius gyvai, stengiuosi žodžių nedainuoti automatiškai – siekiu perteikti jų reikšmę. Tačiau atlikdamas kūrinius ispanų kalba žodžius kartais naudoju tarsi muzikos instrumentą.

Savo kūryboje mes žaidžiame, juokiamės iš savęs, atradinėjame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą.

Ispaniškai jau tiek dainuota, kad šiuo metu man labiau patinka kūrinius atlikti lietuviškai. Su „Superkoloritu“ esame koncertavę ir užsienyje, kur mus maloniai nustebino tai, kad klausytojai mus puikiai suprato – gal ne žodžius, bet patį jausmą ir šilumą, kuriuos perduoda mūsų kūriniai. Kažkada su mumis buvo susisiekusi ir radijo stotis iš Sasekso, Jungtinės Karalystės, kuri norėjo groti mūsų dainą „Šokim šokim“. Smagu, kad kalba nėra pagrindinis kriterijus muzikoje, nes ji peržengia visas sienas.

– Kuriate nostalgišką muziką, o patys ar esate nostalgiški, sentimentalūs žmonės?

A. K.: Atsimenu, paauglystėje daug laiko praleisdavau klausydamasis senos, Vudstoko laikų muzikos. Atrodė, kad tie laikai buvo geriausi, norėtųsi ten nusikelti. Visi iš paauglystės išaugame, tad šiandien gyvenu čia ir dabar. Kita vertus, būdami meniškos sielos, su Giedre mintimis dažnai nuskriejame į kitas vietas, net ir į planetas. Mūsų kasdienybė yra praskiesta sapnais ir svajomis.

G. N.: Aš nostalgijos atsikandau su savo pirmuoju muzikiniu projektu, kuris atlikdavo tarpukario laikų muziką. Labai idealizavau tą laikotarpį, atrodė, kad jis buvo pats geriausias, gražiausias, kone idealus. O šiandien, nors „Superkoloritas“ ir semiasi įkvėpimo iš praeities muzikos, inspiracijų lygiai taip pat ieškome tame, kas vyksta dabar. Sakyčiau, mes su Adomu tikrai esame romantikai ir nuotykių ieškotojai, tačiau labai nostalgiškais mūsų nepavadinčiau.

– Esate pora ir gyvenime, ir scenoje. Minėjote, kad abu grupėje esate motyvuoti, turite savų kūrybos idėjų. Ar tarp dviejų tvirtą savo nuomonę turinčių žmonių nekyla ginčų?

G. N.: Ginčų tikrai nekyla. Labai smagu, kad abu esame aktyvūs ir kuriantys. Tad galime pasiskirstyti užduotimis ir būti ramūs, kad kitas įvykdys savo dalį. Abu mėgaujamės būdami šios grupės nariais. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon ir kito nereikia tempti paskui save, kaip kartais būna grupėse. Abu kuriame ir atnešame savo idėjų, kalbant tiek apie muziką, tiek apie kitas sritis. Juk grupė nėra tik dainos, bet visas reiškinys, apimantis vaizdo klipus, vizualinį identitetą, koncertų įgyvendinimą. Abu dėl to sutariame ir drauge ieškome savo grupės identiteto: kas mes, ką savo kūriniais norime pasakyti? Visa tai yra smagus mudviejų žaidimas, kuriame mes patys kuriame taisykles, ir vis vienas kitą pakviečiame pažaisti. Kai kuris nors aptingsta namie, kitas sako: ei, einam, pažaisim.