PARODOS

Gyvenimo džiaugsmo moko spalvomis

Vilnietis tapytojas Algirdas Petrulis neslepia: tapyba – tai paprasčiausias amatas. Svarbiausia – padaryti gerai. Dažnas Baroti galerijos svečias, neseniai atšventęs savo 88-metį, įsitikinęs, jog originalumas mene šiandien nėra pats svarbiausias kriterijus. Kur kas svarbiau savo darbą atlikti profesionaliai.

Pats sau ponas

„Džiaugiuosi, jog dar galiu dirbti. Geras mano užsiėmimas: pats sau ponas – ir režisierius, ir atlikėjas. Esu laimingas, jog mane vis dar kviečia eksponuoti savo darbus“,- „Klaipėdai“ sakė Lietuvos dailės klasiku vadinamas tapytojas. Savo gimtadienio proga Vilniuje surengęs parodą, pasirinko jo amžių įprasminantį skaičių – aštuonis. Kadangi nėra griežtai apibrėžęs savo žanro ribų, tai visiems jo kūrybos gerbėjams pristatė 8 akvarelės, 8 pastelės ir 8 tapybos darbus.

Prieš savaitę Baroti galerijoje atidarytoje ir iki spalio 2 dienos veiksiančioje parodoje dėl techninių galimybių nepavyko parodyti viso mistinio aštuonetuko, tačiau A.Petrulio gerbėjai visus šio ciklo darbus galės apžiūrėti kitose galerijos patalpose.

Sportuoja lovoje

Maestro A.Petruliui skaičius aštuoni kelia ne tik džiugias, bet ir šiek tiek liūdnas emocijas: būtent prieš tiek metų jis palaidojo savo mylimą žmoną, kuri, tapytojo, teigimu, visada buvo jo įkvėpimo ir gyvenimo džiaugsmo šaltinis. Paklaustas, kaip sugeba iki šiolei išsaugoti neblėstantį humoro jausmą ir optimistišką požiūrį į jį supančius reiškinius, menininkas pernelyg neatviravo. Tik juokėsi, jog ne gimnastika jam padedanti išlikti žvaliam, darbingam ir sklidinam teigiamų emocijų: „Gimnastikuoju“ dažniausiai... lovoje.

Atsigulęs kojomis minu „dviračio pedalus“. Mirusios žmonos, su kuria pragyveno 50 metų, prisiminimas menininką užplūsta netikėtai. Kad ir pamačius panašiu braižu parašytą skaičių keturi.

Vienatvės ir netekties jausmas A.Petrulį persekioja nuo pat vaikystės. Kai būsimam tapytojui buvo vieneri, nuo šiltinės mirė jo mama. Prieš keletą metų, apžiūrinėdamas gimtinėje išlikusius pirties griuvėsius, tapytojas netikėtai aptiko rožančių, kurį laikydama rankose prieš mirtį meldėsi jo mama.

Įkvėpimas - sportininkams

„Aš galiu nečiulbėti“,- vėl juokauja Baroti galerijos svečias, paklaustas apie įkvėpimą. Jis galėtų netapyti ir nesureikšmina daugeliui menininkų esą privalomos būsenos. „Įkvėpimas reikalingas ne menininkams, o sportininkams,- šypsosi. – Tai jie įkvepia ir iškvepia. Ir jeigu teisingai tai daro, pasiekia gerų rezultatų“.

Klaipėdietį grafiką Algį Kliševičių A.Petrulis prieš 30 metų mokė akvarelės meno. Pasak grafiko, jo mokytojas visiškai nepasikeitė kaip žmogus. Toks pat tolerantiškas, niekada nepykstantis. Ir anksčiau nekeldavo balso, o jo griežtumas buvo kažin koks savotiškas – tiesiog negalėjai jo nepaisyti.

Daugėja emocijų

Pasak A.Kliševičiaus, A.Petrulis išties vertas lietuvių koloristikos metro vardo. Ką bedarytų, viskas labai išbaigta, harmoninga, kupina emocijų. A. Petrulio meistrystė – akivaizdi: jis neleidžia sau dirbti bet kaip. Nors tarsi jau ir galėtų spekuliuodamas savo vardu. Spalvinė jo darbų harmonija tiesiog iš pirmo žvilgsnio atpažįstama: mesi akį ir suprasi, jog tai lietuvis, Petrulis. Pakartoti jo neįmanoma. Anksčiau A.Petrulis buvo linkęs tapyti natiurmortus, tačiau ir jie nebuvo itin konkretūs. „Šioje parodoje matome abstrakcijas, tačiau jos nėra bereikšmiai brūkštelėjimai, o daugybės emocijų ir niuansų kupini piešiniai. Man atrodo, jog dabar jo darbai dar polifoniškesni. O emocijų, spalvų jo kūryboje metams bėgant ne mažėja, o atvirkščiai - tik gausėja“,- sakė A.Kliševičius.