Gyvenimo karnavalas – keramikos soduose
Klaipėdos Baroti galerijoje iki rugpjūčio 23-iosios vieši vilnietės keramikės Jolantos Kvašytės naujausių darbų paroda, dedikuota autorės kūrybos 25-mečiui, užburianti fantazija, gyvybiškumu ir meistryste.
1982-aisiais baigusi Valstybinį dailės institutą ir įgijusi dailininko keramiko specialybę, J.Kvašytė ilgai netruko išsikovodama sau kūrybinę nišą, kurią užpildė išraiškingais, savito charakterio kūriniais.
Kaip pastebėjo ne vienas menotyrininkas, Lietuvos dailės kontekste ši dailininkė išsiskiria ypatingu meninio pasaulėvaizdžio karnavališkumu, tarsi sukoncentruodama savyje Lietuvos devintojo dešimtmečio dailėje užgimusius groteskiškumo, kandokos pašaipos ir ironijos impulsus.
Kaip ir dera karnavalinio tipo asmenybei, J.Kvašytė kuria darbus, kupinus paradoksų. Autorė laužo konvencines normas, laisvai interpretuodama žinomas temas, neįprastai naudodama raiškos priemones. Dailininkė mėgsta porcelianą - kaprizingą, subtilios technologijos medžiagą, kuri daugelio mintyse siejasi su aristokratišku santūrumu ir nepriekaištingomis manieromis. Tačiau J.Kvašytės porceliano ar terakotiniai darbai, pribloškiantys stebėtinai gyva plastika ir spalvinės gamos turtingumu, priverčia suabejoti miesčioniškų nuostatų universalumu.
Stebėdamas šaržuotus personažus, žiūrovas pasijunta esąs tikros karnavalinės fiestos dalyvis. Čia neegzistuoja socialinių normų barjerai. Į paviršių iškeliami ir paviešinami slapčiausi impulsai bei instinktai. Dailininkė ryžtingai nuginkluoja šventeiviškumą, nulinčiuoja jį. Tačiau šis aktas vyksta žaismingai grakščia, estetiškai patrauklia forma.
Nė vienas karnavalas neapsieidavo be seksualinių, vaisingumą suponuojančių aspektų. Tad nenuostabu, jog erotinis leitmotyvas ryškia gija nusidriekia ir dailininkės kūriniuose. Vienur jis atviresnis, kitur - paslepiamas po dar didesnį smalsumą provokuojančiu, lengvai atpažįstamos metaforos šydu. Tačiau ši potemė niekuomet netampa savitiksle. Kaip ir kitos raiškos priemonės, ji desakralizuoja stereotipinį pasaulėvaizdį.
Naujausi J.Kvašytės darbai – keramikos vazos ir pano – liudija apie autorės sugebėjimą likti sau ištikima ir nuolat kūrybiškai atsinaujinti.
Šiuokart jos fantazijos soduose paslaptingai šmėkščioja „Teatro šešėliai“, intriguojančiai praskleidžiamas „Šamano rūbas“, materializuojasi keisčiausi sapnai, ironiškai ir erotiškai skleidžiasi „Olandiškos tulpės“. Tarp jų nardo baltos nimfos, tarsi atklydusios iš rojaus sodų, gundančiai tiesiančios rankas ir lūpas bučiniui. Į dykaduoniaujančias Kretos deives panašios J.Kvašytės herojės anksčiau puikuodavosi prašmatnia karnavaline apranga. Dabar jos nuogos - fatališkos, vaikiškos, erotiškos, aristokratiškos ir plebėjiškos - braido tarp gėlių, mėgaudamosi gyvenimo pilnatve.
Naujausi komentarai