Visų šių knygų nuoširdžiai nerekomenduoju skaityti tiems, kurie turi svarbių nepabaigtų darbų, nes, pradėjus skaityti, jie gali taip ir likti nebaigti. Iš tiesų visos šiandien aptariamos knygos yra neįtikėtinai įtraukiančios. Jų po du sakinius nepasmaguriausi – į fikcijos pasaulį esi tiesiog įsiurbiamas.

Lutheris Blissettas „Q“

700 puslapių storumo istorinis trileris, kurį iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė, – apie kruviną Europos Reformaciją be autoriaus, apie pagrindinį veikėją be vardo. „Atviras kūrinys“ – prisiminus įžymiojo Umberto Eco terminiją. Knyga, kurią šiais asmeninės ir neliečiamos nuosavybės laikais leidžiama nekomerciniais tikslais atgaminti ir platinti, jei priešlapyje pateikiama tokia formuluotė: „Autoriai yra už teisę šį leidinį laisvai naudoti bibliotekose ir nepritaria normoms bei direktyvoms, ribojančioms kultūros sklaidą apmokestinant bibliotekų paslaugas. Autoriais ir leidėjai atsisako visų pretenzijų į autorinį atlyginimą, gaunamą iš šio kūrinio panaudos bibliotekose. Visos Lutherio Blissett knygos spausdinamos ant perdirbto popieriaus Cyclus Ofset. Jeigu kyla sunkumų dėl šio popieriaus gavimo, gali būti naudojamas kitas panašus popierius, turintis FSC žymą, t. y. Miškų valdymo tarybos (Forest Stewardship Council), ir kuris nėra gaminamas iš senųjų miškų medienos.“ (p. 4).

Skamba radikaliai? Neklystate. Pirmą kartą paslaptingasis menininkas L. Blissettas viešumoje pasirodė 1994 m. Bolonijoje, kur grupė menininkų eksperimentavo su žiniasklaidos priemonių atvertomis galimybėmis. Vėliau judėjimas nusirito per beveik visą pasaulį: sporadiškų L. Blissetto pasirodymų galima rasti Kanadoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt. Niekas nežino, kodėl pasirinktas būtent šis vardas: tikrasis L. Blissettas buvo juodaodis vienos Milano futbolo komandų žaidėjas. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo daugybė menininkų: dauguma jų taip ir neidentifikuoti. Penki iš judėjimo kūrėjų (keturi jų parašę ir išleidę aptariamąjį romaną „Q“ 1999 m.) juokaudami simboliškai suvaidino japonišką savižudybės ritualą seppuku ir bendrą slapyvardį pakeitė į Wu Ming, o tai kiniškai ir reiškia „be vardo“.

Be vardo yra ir pagrindinis romano herojus: jis savo tapatybę tekste keičia daugybę kartų, nes dalyvavo Thomo Muntzerio (realaus istorinio asmens, radikalaus reformatoriaus, skatinusio valstiečius kovoti už lygybę) organizuotame pasipriešinime prieš pasaulietinę valdžią ir ją palaikiusi Martiną Lutherį, 95 Vitenbergo tezių autorių. Tekstas komponuojamas nesilaikant linijinio pasakojimo ir chronologinės įvykių sekos: pirmuoju asmeniu kalba minėtasis pagrindinis veikėjas, yra Q laiškų keliems adresatams, Q dienoraščio fragmentų. Šokinėjama laiku, todėl reikia sekti laiškų ir dienoraščių datas, o pasakojime – nuorodas. Siužeto ir sklandaus T. Gudelytės vertimo dermė įtraukia nuo pirmųjų puslapių, ir puslapis po puslapio nustebęs skaitytojas seka kruvinus karus, intrigas, šnipų klastas, slaptas ir atviras sąjungas.

Tiesa, susidarė įspūdis, kad kažkur apie 400-ąjį puslapį pasakojimo jėga nuslopsta, ir atsiranda šioks toks abejingumas bei noras pažiovauti. Dėl to gali būti kalta keliaguba „autoriaus“ tapatybė – neįsivaizduoju, kaip keturi žmonės surezgė išties suprantamą ir motyvuotą trilerį – apimtis, kurią ir vienam suvaldyti išties reikia talento, laiko ir jėgų, bet šioks toks kiek įkyriai lendantis ideologinis užtaisas. Daug kritikų kalbėjo apie romaną kaip apie politinį tekstą: vieni lygino jį su ankstyvųjų marksistų persekiojimais, kiti gal ne taip radikaliai, bet aiškiai jį vadina antikapitalistine knyga (Rolandas Boeris ir kt.). Šie teiginiai turi pagrindo: Q, kurio tapatybė išaiškėja romano siužetui persiritus į antrą pusę, pasirodo besąs „dvigubas agentas“ – Katalikų bažnyčiai, taigi ir popiežiui, ištikimas asmuo, kuris bando įsiskverbti į Miuncerio anabatistų bendruomenę ir užkirsti kelią jos idėjų sklaidai. Akivaizdu, kad esama „gerųjų“ – prispaustų valstiečių, kurie, tiesa, vaizduojami ne visai vienpusiškai – ir „blogųjų“, su finansinėmis ir politinėmis galiomis susijusios Lutherio aplinkos. Žinoma, toks ėjimas įdomus, nes ilgą laiką radikalūs kairieji, kokiais save be menkiausio ironijos prieskonio esančius skelbia autorių ketvertas, krikščionybės pasakojimo elementais beveik nesinaudojo arba naudojosi vien tik kritiškai. „Q“ tartum bando parodyti kelias reiškinio puses, apie tuos pačius įvykius papasakoti keliais balsais ir taip suprasti istorijos dėsnių pasikartojimo mechanizmą bėgant laikui. Čia nevengiama nepatogių falsifikavimo, skirtingų interpretacijų, stambaus kapitalo temų. Taigi istorinis romanas, kai kurių kritikų netgi vadinamas trileriu, vertas dėmesio: jis pakankamai kritiškas ir intelektualus, kad sudomintų išrankesnį skaitytoją, pakankamai įtemptas, kad įtrauktų siužeto mėgėją, pakankamai provokatyvus, kad skatintų diskutuoti skirtingų stovyklų atstovus.

Javieras Mariasas „Įsimylėjimai“

Kas dar rūpi žmogui, jei ne meilė ir ne mirtis? Prancūzų teoretikas Roland'as Barthes'as pusiau juokais, pusiau rimtai atsakytų, kad vynas. Vienaip ar kitaip, tenka pripažinti, kad Erosas ir Tanatas yra persmelkę visą meno erdvę iki pačių giliausių klodų. Kita ypatinga prozos įtampa – patenkinti siužeto poreikį ir jį pakylėti iki meno kūrinio.

Tiesą pasakius, abiejų dermę rasti sunku: arba įtemptą pasakojimą norisi vadinti „pramoginiu“, arba tekstas pasidaro „poetiškas“, todėl prie tokio nepratę žmonės jį nurašo kaip nuobodų. J. Mariaso „Įsimylėjimai“ (vertė Alma Naujokaitienė) man buvo patrauklūs daugiausia dėl to, kad jis itin įdomiai suderino abu šiuos pradus. Žinoma, literatūrinis meistriškumas neatsitiktinis. Ispanijoje šis autorius yra žmogus-institucija: jis ne tik rašo premijuotus grožinės literatūros kūrinius, bet ir verčia, turi savo skiltį svarbiame Madrido laikraštyje „El Pais“, yra įsteigęs savo literatūros premiją, nuo 2008 m. – tikrasis Ispanijos akademijos narys.

Romano stilius gana poetiškas, vertimas nušlifuotas, sakiniai neturi meilės romanams būdingo plokštumo, pavyzdžiui: „Nes kovoje (atviroje ar slaptoje – nesvarbu) negali elgtis atsainiai, negalima neįvertinti priešininko, ir ne vien stipraus, bet ir to, kuris, atrodo, nesugebės net įdrėksti: iš tikrųjų jus gali sunaikinti kiekvienas, kaip ir užkariauti gali kiekvienas (p. 169).“ Nepaisant pavadinimo ir gerokai „svajonių romanu“ atsiduodančio viršelio, kuriame pavaizduota apsikabinusi pora, „Įsimylėjimai“ pasakoja istoriją, kurią perskaičiusi aistringa Rosamunde Pilcher gerbėja paklaiktų. Pagrindinė veikėja ir pasakotoja Marija Dols (autoriaus pavardės ir jos vardo sutapimas neatsitiktinis), grožinės literatūros leidyklos darbuotoja, kasryt pusryčiaudama stebi, jos nuomone, idealią porą. Po kiek laiko pora kavinėje nebepusryčiauja, ir Marija sužino, kad vyriškis buvo brutaliai nužudytas gatvėje. Kartą kavinėje ji pamato sunykusią našlę ir išdrįsta pareikšti jai užuojautą. Našlė ją supažindina su vyro geriausiu draugu Diasu Varela, kuris dabar padeda jai rūpintis namų ūkiu. Marija beviltiškai jį įsimyli, nors ir supranta, kad Diasas Varela ja užsiima tik tol, kol našlė į jį nekreipia dėmesio. Romane visi veikėjai yra ne su tuo, kurį iš tikrųjų myli, visi laukia „tarpinėje stotelėje“ ir save linksmina kito žmogaus jausmų sąskaita. Viskas yra ne taip, kaip atrodo, o į bet kurio fakto sritį iškart įsiveržia subjektyvybė, personažo nuolat kintanti nuotaika, interpretacija ir jausmai: „Kartais atrodydavo, kad jis negali man atverti širdies, nes labai seniai nusprendė: šalia jo turi būti Luiza, ir jam nieko daugiau nebereikia, ir tada atrodė, kad jo svajonei nelemta išsipildyti. Nebuvo jokios priežasties manyti, kad staiga atsiras galimybė šia svajonę įgyvendinti: Luiza buvo ištekėjusi už draugo, kurį jis mylėjo taip pat kaip ir ji. Galbūt dėl to jis ir moteris taip dažnai keisdavo, nė su viena ilgiau neužsibūdamas, neteikdamas reikšmės tiems ryšiams, nes visada žiūrėjo į kitą pusę, pro apkabintosios petį (pro mūsų petį, nes save aš irgi priskyriau moterims, kurias jis apkabindavo). (p. 166)“

Didžiausias ir svarbiausias siužeto posūkis – Marija sužino, kad Diasa Varela ir nužudė savo geriausią draugą Desverną tam, kad... Na, patys supratote: juk čia vis dėlto kalbama apie meilę, o meilėje – kaip kare. O jeigu kalbu pernelyg mįslingai – čiupkite romaną ir jį perskaitykite: nebūtina sutikti su šiek tiek cinišku požiūriu į žmonių santykius, bet juk geros knygos dažnai iškelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Tad gerų jums „Įsimylėjimų“.

Davidas Mitchellas „Sleido namas“

Lietuvių skaitytojams D. Mitchellas žinomas kaip storo ir itin įdomaus romano „Debesų atlasas“ autorius. Šį romaną kritikai kone vienbalsiai laiko geriausiu D. Mitchello romanu, jis buvo įtrauktas net į prestižinės Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. Prisipažinsiu, kad ir man tai buvo metų atradimas: užgniaužusi kvapą šuoliavau plačiu kaip kosmosas erdvėlaikiu ir gėrėjausi puikia rašytojo vaizduote, paskaninta atitinkama intertekstualumo doze. Tad buvo išties įdomu – ką gi pateikė šis išties geras rašytojas savo naujausiame romane, kuris originalo kalba pasirodė prieš kiek daugiau nei metus ir kurį iš anglų kalbos išvertė Laimonas Jonušys?

Pasirodo, šįkart ironiškai žaidžiama vaiduoklių ir užkeiktų namų istorijomis, kitaip tariant – mičeliška maniera perrašomas siaubo istorijų žanras. Romanas buvo pradėtas kurti neįprastai: autorius susikūrė populiaraus socialinio tinklo „Twitter“ paskyrą ir joje mažomis atkarpomis skelbė istorijos dalis. Vėliau ji buvo jau tradiciniu būdu praplėsta iki nelabai ilgo, vos 200 puslapių romano, kurį nesunkiai galima perskaityti per vieną vakarą. Kai kurie ištikimi D. Mitchello skaitytojai kritikavo tokį jo poelgį, kaltino jį pigumu ir komercija, bet pats autorius sakėsi norėjęs atrasti ir išbandyti naują „medijos“ ir grožinio teksto santykį.

Kad ir kaip būtų, dabartinį „Sleido namą“ skaityti visai smagu: jame esama autoriui būdingo humoro, kičo elementų, akivaizdžios nuorodos į XIX a. rašytus klasikinius siaubo pasakojimus, įvairias muzikos grupes ir jų tekstus, netgi „Harį Poterį“. Siužetas vystosi greitai, struktūra, kaip būdinga D. Mitchellui, koliažinė: čia randame penkias istorijas, kurias vieną nuo kitos skiria devynerių metų šuoliai laiku, o sieja ta pati erdvė – Sleido namas. Tai yra erdvė, į kurią galima įeiti tik kartą per devynerius metus, kai sienoje atsiranda maži metaliniai varteliai į gražų sodą. Ten patekęs nelaimingasis pavaišinamas kuo nors, o vėliau medžiaga, kuri pasklinda jo kūne, leidžia ten gyvenantiems vaiduokliams-sielų vampyrams išsiurbti vargšelio sielą pro nosį. Žinoma, kad romano pradžioje yra toks keistas berniukas, kuris vagia iš mamos valiumą ir juo svaiginasi, nes jam realybė pernelyg kieta, pernelyg kampuota. Paliksiu patiems atspėti, ar visa istorija vyksta jo apsvaigusioje vaizduotėje, ar ne. Labai bendrai kalbant – štai toks pagrindinis siužetas, o visa kita – ryšių tarp dingusių veikėjų ir jų ieškančių draugų tinklas, personažų galerija, intertekstų džiunglės ir juokai.

Na, turėtų būti ir siaubo. Juk vis dėlto siaubo žanras imituojamas, ar ne? Belieka pasakyti tiek: norisi tikėti, kad ši knyga ir yra tik siaubo žanro pastišas – ta F. Jamesono išskirtoji „parodijos be humoro“ rūšis – nes nė kiek nebaisu ir baisu būti pagal tokią teksto strategiją būti net negali. Visą knygą skaičiau naktį viena namie ir neišsigandau net tada, kai į lempą ėmė plaktis naktinis drugys. Skaitant „Sleido namą“, verta mėgautis humoru, geru vertėjo darbu, išmone, tiesiog tuo, kad pasakojimas įtraukia ir yra įdomus, bet ieškoti to tikrojo „siaubingo siaubo“ neverta. Tikriausiai paviršutiniškumo efektas susiformuoja todėl, kad skaitytojui niekaip neįmanoma savęs sieti su bet kuriuo personažu. Jie tokie pakibę fantastinėje erdvėje, tokie tekstiški ir taip toli nuo mūsų, kad netgi pro nosį kažkokiu vampyrišku daikčiuku siurbiama siela nejaudina. Kur ten. Skaitydama visą laiką šlamščiau trapučius ir gurkšnojau arbatytę.

Taigi nors „Sleido namas“, mano nuomone, iki „Debesų atlaso“ lygio nepakyla, jį skaityti smagu, nesudėtinga. Net jeigu pajutę paviršutiniškumą ir erzinančiai ne vietoje ir ne laiku išsakomas egzistencializmo idėjas norėsite irzliai sviesti „Sleido namą“ tolyn nuo savęs, prieš tai bent būsite smagiai pakikenę.