Pereiti į pagrindinį turinį

Į kelionę po pasaulį – su fotoaparatu

2023-02-25 03:00

„Keliaudamas iš vietinių gyventojų sulaukiu tiek pagalbos, kad ir pats kasdien tampu geresniu žmogumi“, – šypsosi fotografas Gustas Scinskas. Devyniolikmetis vilnietis prieš keletą mėnesių leidosi į kelionę po pasaulį, kurios metu tikisi aplankyti ne vieną egzotišką kraštą. Nešinas kuprine vaikinas keliauja vienas, tačiau nuoboduliu tikrai nesiskundžia.

Taupė kelerius metus

Praėjusią vasarą baigęs mokyklą, spalį G. Scinskas jau išsiruošė į daug nuotykių žadančią kelionę. Apie ją vaikinas svajojo ilgai, ne vienus metus taupė pinigus. Užsidirbti pinigų tuomečiam moksleiviui padėjo kita jo aistra – fotografija. Beje, būtent per ją Gustas ir užsikrėtė kelionėmis.

„Fotografija domiuosi ketverius metus, pustrečių metų dirbu šioje srityje – fotografuoju renginius, žmones. Fotografija man atidarė begalę durų, per ją susipažinau su keliautojais, kurie įkvėpė mane keliauti. Kalbėdamas su keliaujančiais žmonėmis jauti, kad jie kitokie – laisvesnio požiūrio, platesnio mąstymo. Panorau savo akimis pamatyti platųjį pasaulį, praplėsti savo akiratį ir atrasti save. Visada mėgau nuotykius, – juokiasi vaikinas. – Nusprendžiau taupyti savo būsimai kelionei ir į ją leistis baigęs mokyklą. Buvo išties įtemptas metas – dirbau kiekvieną dieną, dėl darbo praleidau ne vieną man svarbų renginį. Dirbau per savo gimtadienį, šimtadienį, mokyklos išleistuves. Visi draugai žinojo, kad nuolat dirbu ir taupau pinigus savo svajonei.“

Darbo moksleiviui netrūko. Iš lūpų į lūpas sklido kalbos apie išskirtinį jauno fotografo braižą ir kitoniškas, nespalvotas, jo kuriamas fotografijas. G. Scinską kvietė fotografuoti garsių atlikėjų koncertų, elitinių renginių, įžymybių vakarėlių. Taip jam pavyko sukaupti lėšų išsvajotai kelionei. Be abejonės, į kelionę vaikinas pasiėmė ir savo fotoaparatą, kuriuo jau užfiksavo ne vieną sutiktą žmogų ir jo istoriją.

„Mano fotoaparatas fotografuoja tik nespalvotai. Pasirinkau būtent tokį, nes manau, kad spalvos blaško dėmesį. Be jų atskleidi tikrąsias žmonių istorijas“, – paaiškina Gustas.

Į kelionę leidęsis spalio 4-ąją, vaikinas jau aplankė Pietų Korėją ir Japoniją. Pokalbio metu jis viešėjo Taivane. Vasario 27-ąją keliautojas išvyks į Indiją.

Fotografija man atidarė begalę durų, per ją susipažinau su keliautojais, kurie įkvėpė mane keliauti.

„Nesu susidėliojęs konkretaus maršruto. Į Indiją vykti nė neplanavau, bet mano vyresnysis brolis Kostas netikėtai pasiūlė mums ten susitikti ir drauge pakeliauti, – atskleidžia Gustas. – Vėliau ketinu vykti į Tailandą ir Indoneziją. Tada keliausiu į Australiją ir Naująją Zelandiją. Antraisiais metais žadu keliauti po Pietų Ameriką – aplankyti Čilę, Braziliją, galbūt Argentiną. Paviešėjęs Pietų Amerikoje, norėčiau pamatyti ir Aliaską. Planuoju keliauti dvejus metus, bet kas žino – gal į Lietuvą grįšiu anksčiau. Juk kelionė neturi aiškaus maršruto, yra spontaniška.“

Keliauti – kuo paprasčiau

Japonijoje G. Scinskas aplankė Tokiją, Kiotą, Osaką, nukeliavo į Japonijos Havajais pramintą Okinavos salą, garsėjančią savo paplūdimiais. Pašnekovą be galo sužavėjo Honšiū saloje stūksantis aukščiausias Japonijos kalnas Fudzijama.

Po Japoniją Gustas keliavo autostopu, nesinaudojo nei metro, nei autobusu. „Keliauti autostopu – svarbi visos mano kelionės dalis. Nesirenku viešojo transporto, o vietoj lėktuvų stengiuosi plaukti laivais“, – atskleidžia jis.

Pokalbio metu pašnekovas jau trečią savaitę leido Taivane. Sužavėtas šios šalies gamtos, ypač kvapą gniaužiančių kalnų, jis nė nekeliavo į didžiuosius salos miestus.

„Pastarąsias dvi savaites tiesiog važinėju po nuostabius Taivano kalnus. Šiuo metu saloje žydi sakuros. Šio grožio žodžiais apsakyti neįmanoma, reikia jį pamatyti. Taivano rytinį krantą skalaujantis Ramusis vandenynas čia labai stiprus ir galingas. Viešėdamas šioje saloje nusprendžiau pasimokyti banglenčių sporto. Jau galiu suvaldyti bangą po kojomis, čiuožti ir atsistoti ant banglentės. Labai džiaugiuosi, kad galiu ne tik grožėtis nuostabiais vaizdais, bet ir išmokti naujų dalykų, – pasakoja jaunasis keliautojas. – Be galo sužavėjo ir Taivano žmonių gerumas. Į savo automobilį priėmę pavežėjai man neretai nuperka maisto ir nuveža būtent ten, kur reikia, nors jiems ir ne pakeliui. Žmonės čia tokie nuoširdūs ir geranoriški, kad ir mane patį įkvepia būti geresniu žmogumi.“

Keliauti Gustas stengiasi kuo paprasčiau. Dažniausiai nakvoja  palapinėje, kurią pasistato kempinge ar tiesiog miesto parke. Pasak pašnekovo, Taivane šiuo metu gana šilta, tad miegoti gamtoje patogu. Kadangi Taivanas ir Japonija gana saugios šalys, miegoti parke nerizikinga.

„Nors turistauti nacionaliniuose parkuose nelegalu, problemų dažniausiai nekyla, jei tik nekuri laužo. Kol kas manęs neišvijo nė iš vieno parko, – juokiasi vaikinas. – Mano kasdienybė paprasta: kiekvieną vakarą ieškau vietos palapinei pasistatyti, o ryte susipakuoju daiktus, užsidedu kuprinę ant pečių ir judu toliau. Jau pripratau miegoti palapinėje ir joje jaučiuosi visiškai saugus. Kai vakare atsigulu, pasijuntu it tikruose namuose.“

Įspūdžiai: Gustas jau aplankė Pietų Korėją, Japoniją ir Taivaną. Pastaroji šalis nustebino savo gamtos grožiu ir vietinių gyventojų gerumu. / G. Scinsko asmeninio archyvo nuotr.

Viskas telpa kuprinėje

Po pasaulį Gustas keliauja nešinas viena vidutinio dydžio kuprine, tad į kelią jis pasiėmė tik svarbiausius daiktus.

„Turiu keletą kasdienių drabužių, vieną megztinį, kepurę, palapinę, kilimėlį ir miegmaišį. Žinoma, kaip tikras fotografas į kelią pasiėmiau ir savo fotoaparatą, – vardija keliautojas. – Turiu dvi išorines baterijas ir įrangai įkrauti skirtus kroviklius. Svarbiausi mano kuprinėje daiktai, be abejonės, – palapinė ir fotoaparatas. Be jų – nė iš vietos.“

Nepabūgęs vienas leistis į kelią, G. Scinskas pasakoja, kad toks keliavimo būdas jam yra patogesnis. Juk nereikia prie nieko taikytis ir galima keliauti taip, kaip tik norisi. Kartais Gustas kelias dienas praleidžia sėsliai, tiesiog žiūrėdamas vaizdo įrašus telefone ar kalbėdamasis su draugais vaizdo skambučiu. Kai kuriomis dienomis vaikinui norisi itin aktyvios veiklos. Keliaujant su kitu žmogumi jau reikėtų taikytis prie jo. Pašnekovas tikina, kad kelyje dažniausiai neliūdna, nes jis nuolat sutinka naujų žmonių. Su kai kuriais jų net užsimezgė draugystė.

„Kita vertus, kartais keliauti vienam atsibosta, nes negali pasidalyti įspūdžiais. Pavyzdžiui, pamatai gražų gamtovaizdį ir neturi šalia savęs artimo žmogaus, su kuriuo galėtum kartu išgyventi šį grožį, – pastebi jis. – Tad laukiu kelionės į Indiją, kurioje prisijungs mano brolis. Drauge keliauti bus smagiau ir saugiau, nes ši šalis nelabai saugi. Kartu kils ir iššūkių, nes jau pripratau keliauti vienas ir prie nieko nesitaikyti. Todėl laukia išties įdomios savaitės. Vienas iš mano kelionės tikslų yra pažinti save, o keliavimas drauge bus puiki savęs pažinimo dalis.“

Neišvengė rizikingų situacijų

Vis dėlto G. Scinskas pripažįsta, kad keliaujant vienam pasitaikė situacijų, kurios privertė sunerimti dėl savo saugumo.

„Vieną kartą Taivane nelegaliai žygiuojant palei upę, staiga nuo kalno pradėjo byrėti akmenys. Nedaug trūko, kad jie būtų mane užvertę, tačiau pavyko pasprukti. Išlindau į kelią ropodamas keturiomis. Po šio įvykio keletą dienų niekur nėjau ir tiesiog stengiausi atsigauti nuo patirto šoko, – pasakoja Gustas. – Keliaudamas autostopu taip pat buvau įsėdęs į automobilį pas negerų kėslų turinčius žmones. Matėsi iš jų akių, jautėsi iš spinduliuojamos energijos. Vos įsėdęs į automobilį supratau, kad esu pavojuje. Pamelavau jiems, kad keliauju su didele draugų kompanija, tik šiek tiek nuo jų atsilikau, ir paprašiau, kad sustotų. Laimei, jie, kad ir nenoromis, įvykdė mano prašymą. Daugiau rizikingų situacijų nepasitaikė, Taivane dauguma žmonių labai draugiški, paslaugūs. Pavyzdžiui, kartą man nakvojant palapinėje parke atvažiavo policininkai ir atvežė užkandžių.“

Keliautojas atskleidžia, kad stengdamasis apsisaugoti kelyje sutiktiems žmonėms kartais pameluoja, kad keliauja ne vienas, su draugais, taip pat retkarčiais juos nufotografuoja ir sako įkelsiąs į socialinius tinklus. Kai Gustas jaučia, kad sutiktas žmogus yra geros širdies, nuoširdžiai atsiveria, papasakoja apie save. Kartais sutikti žmonės vaikiną pakviečia į namus pasisvečiuoti, suteikia nakvynę, pamaitina, pasirūpina lyg savu.

Nors vienam devyniolikmečiui keliauti po pasaulį neatrodo labai saugu, Gustas džiaugiasi turintis palaikančią šeimą, kuri nebandė jo atkalbėti nuo svajonės.

„Tėvai mane ir mano sprendimus visada palaikė. Jie labai atviro požiūrio ir plataus mąstymo žmonės, todėl visą gyvenimą tiesiog leido man eiti savo keliu, niekada nespaudė studijuoti universitete ar siekti didelių karjeros tikslų. Tokia palaikanti šeima yra didžiulė dovana, kurią turėdamas esu be galo laimingas, – šypsosi jis. – Tiesa, seneliai jaudinasi dėl mano kelionių, vis paragina grįžti namo, nes labai pasiilgo. Aš irgi jų pasiilgau, tačiau grįšiu tada, kai jausiuosi iš kelionės pasisėmęs pakankamai patirties ir būsiu pasiruošęs naujai pradžiai Lietuvoje.“

Nors šiuo metu yra už tūkstančių kilometrų, Gustas palaiko labai artimą ryšį su savo draugais ir artimaisiais. Kartais jis net porą kartų per dieną su artimaisiais kalbasi vaizdo skambučiu. Keliautojas nuotoliniu būdu bendrauja ne tik su tėvais ir seneliais, bet ir su savo trimetėmis dvynukėmis sesutėmis Olivija ir Leticija. „Sesių be galo pasiilgstu. Jos mane labai traukia grįžti į Lietuvą, norisi jas pamatyti gyvai, stebėti, kaip auga“, – atskleidža pašnekovas.

Išmoktos pamokos

Dirbant fotografu Lietuvoje G. Scinskui pavyko sukaupti nemažai lėšų svajonių kelionei. Vis dėlto šių pinigų dvejiems kelionės metams neužteks. Tad pašnekovas planuoja vėliau įsidarbinti Australijoje, kurioje yra geros sąlygos norintiems laikinai padirbėti keliautojams. Vaikinas tikisi kurioje nors šalyje gauti ir fotografijos užsakymų.

Žvilgsnis: Gusto fotografijos nespalvotos. „Manau, kad spalvos blaško dėmesį. Be jų atskleidi tikrąsias žmonių istorijas“, – įsitikinęs fotografas. / G. Scinsko asmeninio archyvo nuotr.

Savo nuotykiais G. Scinskas dalijasi socialinių tinklų paskyrose, kur jo kelionėmis žavisi tūkstančiai žmonių. Sekdami vaikino kelionę, kai kurie sekėjai ir patys užsinorėjo paremti Gustą. Tad keliautojas susikūrė anketą platformoje „Contribee“, per kurią jį galima finansiškai paremti. Žmonių susidomėjimas ir geranoriškumas pašnekovą be galo nustebino ir pamalonino.

Vaikinas tikisi, kad jam pavyks savo pavyzdžiu įkvėpti ir kitus apie keliones svajojančius, bet kol kas nedrįstančius. Jis pataria pradėti nuo mažų žingsnelių ir pamažu artėti didesnio tikslo link.

„Siūlau nelaukti jokios ypatingos progos ir tiesiog porai naktų išvažiuoti į gamtą, nakvoti palapinėje. Aš pradėjau nuo kelionių dviračiu. Iš pradžių išvažiavau vienai nakčiai, tada dviem, o galiausiai dviračiu apkeliavau visą Lietuvą. Taip po truputėlį pripratau prie kelionių ir ėmiau keliauti vis daugiau, – tikina jis. – Bijoti nėra ko, po pasaulį keliauja milijonai žmonių, kurių istorijų galima pasiskaityti ar pasiklausyti įvairiuose tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose, jutube. Žinoma, kelyje svarbu būti protingam, pasisaugoti, tačiau nustebtumėte, kiek daug aplink yra gerų žmonių, kurie mielai padeda keliautojams.“

G. Scinsko kelionė dar tik prasidėjo, bet ji vaikinui jau suteikė svarbių pamokų. Pašnekovas juokiasi, kad kelyje pirmiausia išmoko daugiau šypsotis ir būti pozityvesnis.

„Japonija mane išmokė mandagumo ir pagarbos. Taivano gyventojų gerumas moko ir patį tapti geresniu žmogumi. Vietiniai labai stengiasi padėti – tai paveža, tai nuperka kokį užkandį ar kavos. Tad ir aš stengiuosi padėti aplinkiniams, jei tik galiu. Kelionės metu išmokau, kad kartais reikia neskubėti, pailsėti, pabūti čia ir dabar, – vardija didžiausius savo atradimus Gustas. – Žinoma, po akmenų griūties tapau atsargesnis, labiau apgalvoju savo veiksmus. Keliaudamas vienas galiu tobulėti, geriau pažinti save ir rasti atsakymų į ilgai kamavusius klausimus. Tad visiems rekomenduoju daugiau keliauti ir nebijoti.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų