Legendinė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos diktorė Dana Rutkutė savo amžiumi su 90-metį švenčiančiu Lietuvos radiju žengia beveik koja kojon. Pirmą kartą prie Lietuvos radijo mikrofono greitai 95 metų jubiliejų švęsianti D. Rutkutė Vilniuje sėdo 1949 m.

„Kokia buvo pati pirma darbo diena Lietuvos radijuje, dabar jau tiksliai nebeprisimenu. Matyt, niekuo neišsiskyrė, tačiau iki šiol atmintyje aiškiai įsirėžusi diena, kai į studiją dėl neaiškių priežasčių perskaityti savo apybraižos neatvyko rašytojas Šiupšinskas ir redaktorė Sofija Binkienė man liepė tuoj pat vietoj jo sėsti prie mikrofono. Apybraižos tekstą vos spėjau permesti akimis. Perskaičiau, stengdamasi, kaip man atrodė, sudėlioti tinkamus akcentus ir reikiama intonacija“, – pasakoja D. Rutkutė.

Kitą dieną, po ryškaus jos, kaip diktorės, debiuto tiesioginiame radijo eteryje, kilo triukšmas: kas skaitė apybraižą? D. Rutkutė rytiniame darbuotojų susirinkime sėdėjo nuščiuvusi. Laukė paties blogiausio, bet tuometinė radijo vadovė, komunistinės Lietuvos lyderio Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė visų akivaizdoje pareiškė: „Štai kaip reikia skaityti literatūros kūrinius tiesioginiame eteryje. Kodėl draugė Rutkutė nedirba diktore?”

Toks buvo D. Rutkutės, kaip diktorės, krikštas. Ji neslepia, kad ir vėliau M. Bordonaitė kažkodėl ją paglobodavo ir apgindavo nuo nesusipratimų, kurių pasitaikydavo nedideliame Lietuvos radijo kolektyve. „Greičiausiai kaip moteris moterį atjausdavo“, – prisipažino D. Rutkutė ir juokaudama pridūrė: „Taip tapau diktore ir valdžios statytine.“

Dirbdama Lietuvos radijuje, D. Rutkutė susiformavo kaip stipri ir ryški diktorė, kurios balsą iš pirmo žodžio tuo metu atskirdavo kiekvienas klausytojas. Ji pati iki šiol labiausiai džiaugiasi tuo, kad radijuje dirbę kalbininkai jai padėjo atsikratyti gimtosios Palatvės tarmės, dėl kurios ji nemokėjo aiškiai ištarti kai kurių garsų, netaisyklingai kirčiuodavo.

V. Mičiulis radijo herojaus laišką vaikystėje laikė prie lovos

Buvusį Lietuvos radijo žurnalistą bei direktorių Virginijų Mičiulį šis radijas lydėjo nuo mažens. „Kai buvau mažas, puikiai atsimenu, laukdavau laidos „Senelio pasaka“. Tai buvo šventas reikalas: grįžti iš kiemo namo ir pasiklausyti pasakų Senelio. Prisimenu, kaip rašiau jam laišką dėl vienos pasakos. Išgirdau tą pasaką per radiją ir man ji labai patiko. Mamai pasakiau, kad reikia parašyti laišką, ji man padėjo. Prašiau, kad tą pasaką pasektų dar kartą. Tais laikais nebuvo magnetofonų, kad būtų galima įsirašyti. Gavau atsakymą: „Mielas Virguti, šią pasaką neseniai sekėme ir gal ateityje dar paseksime.“ Man tai buvo kažkas ypatingo – gauti laišką iš pasakų Senelio. Buvau jį pasidėjęs prie lovos“, – svarbų vaikystės nuotykį prisimena pašnekovas.

V. Mičiulis, kaip ir dauguma radijo žurnalistų, darbą čia išbandė dar studijų metais – nuo antro studijų kurso jis kūrė laidas moksleiviams bei studentams. Radijo pasirinkimą lėmė taisyklinga vyro tartis ir pomėgis kalbinti žmones, daryti reportažus bei montuoti. Nors darbas radijuje nestokojo įdomių patirčių bei situacijų, labiausiai žurnalistui įsiminė istoriniai Lietuvos įvykiai.

„Ryškiausias prisiminimas – darbas po Sausio 13-osios įvykių studijoje Seime. Ten mes gyvenome paromis, turėjome čiužinius, ant kurių galėjome miegoti, nes išeiti į miestą buvo pavojinga. Tai buvo reikšmingiausias įvykis. Po Sausio 13-osios radijas buvo išsibarstęs keliose Vilniaus vietose ir viena iš studijų buvo Aukščiausioje Taryboje. Tos savaitės ir tie mėnesiai darbo ten ir buvo įspūdingiausi“, – prisimena ilgametis Lietuvos radijo darbuotojas.

Kitas prisiminimas – jau iš tų laikų, kai V. Mičiulis vadovavo Lietuvos radijui. „Vytautas Landsbergis buvo Aukščiausios Tarybos pirmininku ir mes laukėm jo laidoje rusų kalba, kuri tuo metu buvo transliuojama 15 val. Tada jis buvo labai užiėmęs žmogus ir labai vėluodavo, todėl ir čia jis vėlavo gal 20–30 minučių. Laidoje buvo suplanuotas tik pokalbis su juo ir neparuoštas joks reportažas. Todėl tuo metu grojo muzika ir pradėjo skambinti žmonės: kas atsitiko, kodėl nėra laidos, juk turėjo būti. Tais laikais ši laida buvo labai populiari ir dėl klausytojų panikos teko aiškinti, kad vėluoja pašnekovas“, – pasakoja V. Mačiulis.

V. Mičiulis tikina, jog LRT radijo švenčiamas 90-metis – ypatinga šventė. „Lietuvos radijuje praleidau nemažą dalį savo gyvenimo. Ši šventė man reikšminga ir kaip darbuotojui, ir kaip vadovui, ir kaip piliečiui. Manau, kad įvairiais mūsų valstybės vystymosi periodais radijas suvaidino labai ryškų vaidmenį. Ypač džiaugiuosi, kad jis suvaidino tokį vaidmenį po Sausio 13-osios, nes nebuvo interneto, nebuvo mobiliųjų telefonų ar kitų priemonių, tinkamų objektyviai pranešti įvykius  žmonėms. Jie gatvėmis vaikščiodavo su mažais imtuvėliais ir tik taip girdėdavo laisvą žodį. Jei ne radijas, būtų buvęs visiškas pasimetimas. Labai džiauguosi, kad man teko prie to prisidėti“, – sako V. Mičiulis.

A. Bajarūnaitę paskutinę minutę į diktorių konkursą atsiuntė vyras

LRT RADIJO laidų vedėja Alvyda Bajarūnaitė, daugeliui klausytojų pažįstama iš „Ryto garsų“, radijuje atsirado paskatinta vyro – mat iki studijų radijo duonos šiek tiek ragavusi moteris savo siekį tapti diktore bėgant laikui kiek primiršo. Į radiją ji sugrįžo diktorių konkurso išvakarėse sutuoktiniui pastebėjus skelbimą laikraštyje.

„Baigusi mokyklą buvau pusiau menininkė ir nutariau, kad studijuoti dar nenoriu, nes nežinojau, ką, tad nusprendžiau metus padirbėti. Taip jau sutapo, kad atėjau dirbti į radiją tiesioginio eterio operatore. Dirbau kartu su diktoriais, po kurio laiko jie ėmė girti mano balsą ir skatino dalyvauti diktorių konkurse.

Pasiklausiusi tokių kalbų po kurio laiko pagalvojau, kad galbūt iš tiesų norėčiau pabandyti. Tačiau tais laikais neturint aukštojo mokslo diplomo nebuvo galima dalyvauti tokiame konkurse. Kadangi nebuvau baigusi aukštojo mokslo, man pasiūlė pasimokyti, o kai jau būsiu trečiakursė ar ketvirtakursė, galėsiu dalyvauti konkurse“, – prisimena LRT RADIJO laidų vedėja.

Išėjusi iš radijo moteris sukūrė šeimą, įstojo mokytis ir savo siekį dirbti radijo diktore kiek pamiršo. „Žinoma, vis kirbėjo mintis apie radiją, bet tuo metu man ne tie dalykai rūpėjo. O mano vyras to nepamiršo ir vieną kartą man atnešė laikraštį sakydamas: „Žiūrėk, rytoj organizuojamas diktorių konkursas. Tu dar spėtum nunešti dokumentus.“ Aš paskutinę sekundę atbėgau, atnešiau dokumentus, kitą dieną dalyvavau konkurse ir jį laimėjau“, – pasakoja A. Bajarūnaitė.

Nors radijo virtuvė ir buvo pažįstama iš anksčiau, moteris prisimena, kad pirmąją darbo dieną ji be galo jaudinosi. „Tais laikais centre veikė universalinė parduotuvė, ir nuo vaikystės prisimenu, kad joje visuomet dirbo radijo taškas ir kažkas nuolat kalbėjo.

Pirmąją darbo dieną man po žinių patikėjo vesti lengvosios muzikos instrumentinį koncertą, reikėjo pristatinėti kūrinius. Tad kai įjungė mikrofoną, iškart įsivaizdavau, kad mano balsas skamba per tą patį radijo tašką centrinėje universalinėje parduotuvėje, ir man tiesiog pakirto kojas, nebegalėjau net žodžio ištarti“, – juokdamasi prisiminimais dalijasi dabartinė „Ryto garsų“ vedėja.

A. Bajarūnaitė neslepia, kad vėliau daug kartų panašiose situacijose gelbėjo dviejų jos mokytojų – Undinės Nasvytytės ir Dariaus Bulovo – pasidalyta patirtis.

„Jie man davė tokį patarimą, kuriuo naudojuosi ir dabar, ir net perduodu besijaudinantiems savo pašnekovams. Kai kalbi, neturi įsivaizduoti minios nepažįstamų žmonių. Reikia įsivaizduoti kelis artimus žmones – mamą, tetą, giminaitį kaime... Tuomet atsiranda santykis su klausytoju ir dingsta jaudulys“, – tikina A. Bajarūnaitė ir priduria, kad per ilgus darbo metus tokių įsimintinų dienų, kaip pirmoji, radijuje buvo tiek daug, kad jų nesutalpintų net į storiausią knygą.

A. Kairiūnaitė: išbandžiau kitas veiklas, tačiau radijas – mano meilė

Radijo korespondentę Kaune, laidų „Manasis aš“ ir „Čia ir dabar“ vedėją Agnę Kariūnaitę į LRT radiją atvedė visiškas atsitiktinumas. „Mano dėstytojas Mykolas Drunga, man bebaigiant rašyti magistro darbą, pasiūlė pamėginti parengti reportažą radijui, nes tuomet [radijas] ieškojo darbuotojo. Aš sutikau pamėginti ir tas pamėginimas trunka jau 13 metų“, – prisimena A. Kairiūnaitė.

Radijo žurnalistė sako, kad kartais tenka taip įtemptai darbuotis, jog pasimiršta svarbios asmeninio gyvenimo detalės. A. Kairiūnaitė pasakoja kartą netgi pamiršusi pasveikinti mamą gimimo dienos proga.

„Tai buvo ta diena, kai buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavčius ir prasidėjo Kedžių istorija. Tą dieną buvo mano mamos gimtadienis ir pamiršau pasveikinti. Nutinka taip, kad per darbus asmeninės gyvenimo detalės prapuola.

Na, o apskritai visi 13 metų radijuje ir per tą laiką sutikti pašnekovai – laikas, kada galėjau ūgtelėti ir kaip žmogus, ir kaip žurnalistė. Tobulėjau, nes mano sutikti žmonės sutiko pasidalyti savo gyvenimiška išmintimi, žiniomis. Tai yra didžiausia šio darbo dovana“, – tikina pašnekovė.

A. Kairiūnaitė yra mėginusi dirbti ir televizijoje, ir spaudoje. Visos žiniasklaidos priemonės ir žanrai, pasak jos, turi kažką įdomaus, todėl žavu perlipti per savo įsivaizduojamas galimybes, pamėginti dirbti kažką kita.

„Tačiau radijas išlieka mano meile, kad ir kaip banaliai tai galėtų nuskambėti. Radijas skatina fantaziją, gebėjimą klausytis ir iš tiesų išgirsti“, – tikina A. Kairiūnaitė.

S. Bendžius: mano požiūris į LRT radiją pasikeitė

LRT radijo žurnalistas Simonas Bendžius pasakoja, kad pirmą kartą į radiją atvyko baigęs antrąjį žurnalistikos bakalauro studijų kursą, kai reikėjo rinktis praktikos vietą.

„Iš pradžių save labiau įsivaizdavau pramoginiame radijuje. LRT radijo nelabai klausydavausi, man labiau patiko formatas, kai koks nors vedėjas kalba, kažkas skambina į studiją, groja daug muzikos. Tačiau, atėjus į LRT radiją atlikti praktikos, man labai pasisekė, nes teko nemažai darbuotis. Daugiausia darbo buvo rengiant sporto naujienas. Žurnalistui Mariui Andrijauskui buvo lūžusi ranka ar koja, tad skaičiau sporto žinias. Atrodo, visai neblogai sekėsi“, – prisimena žurnalistas.

Vis dėlto likti toliau darbuotis radijuje S. Bendžiui tuomet nebuvo galimybių – 2008-aisiais šalį užklupo finansinė krizė. Tačiau baigęs studijas LRT radijo žurnalistas susisiekė su radijo naujienų tarnybos direktoriumi Audriumi Braukyla. „Pasiteiravau, ar būtų laisva darbo vieta. Kaip tik tuo metu LRT radiją paliko keli žurnalistai, todėl vėl galėjau dirbti su sporto naujienomis. 2011-aisiais vyko Europos krepšinio čempionatas ir mane išsiuntė dirbti korespondentu į Šiaulius. Nuo to laiko ir likau dirbti LRT radijuje, ilgainiui pasikeitė mano paties požiūris į šį radiją“, – LRT.lt pasakoja S. Bendžius.

Apie kokį nors kitą darbą žurnalistas tikina net negalvojantis ir neįsivaizduojantis, kur galėtų darbuotis, jei tektų atsisveikinti su šiuo radiju. „Man patinka, kad jis yra nekomercinis, nesi priklausomas nuo reklamos užsakovų. Čia gali kalbėti bet kokiomis temomis ir nebūti už tai nubaustas. Savo kailiu patyriau, kiek daug yra galimybių pasakoti įvairias istorijas. Bėgant metams matau, koks gražus ir įvairus pasaulis, kiek daug gali papasakoti apie įdomius žmones ir veiklas, įvairius nutikimus“, – tęsia S. Bendžius.

Jo žodžiais, politika, esanti LRT radijuje, palanki šioms istorijoms pasakoti. „Čia yra labai gera atmosfera – daug jaunų žmonių, vyresni kolegos taip pat labai palaiko ir duoda naudingų patarimų. Radijas – medija, kuri žmogui gali labai daug duoti. Ji skatina vaizduotę, radijo gali klausytis visur: automobilyje, bėgiodamas ar pusiau miegodamas. Kol kas savęs nelaikau tikru žurnalistu. Manau, tikras žurnalistas yra tas, kuris analizuoja, atskleidžią ką nors nauja. Aš pasakoju istorijas ir reiškinius žmonėms. Tikiuosi, ateityje galėsiu atskleisti ir ką nors svarbaus“, – viliasi S. Bendžius.