Dailininkas jau spėjo palikti savo pėdsaką ir ant mokyklinių vadovėlių, ir grožinės vaikų literatūros viršelių. Galbūt esate jo gerbėjai, tik to dar nežinote – M. Zavadskis kūrė ne vieno jaunojo skaitytojo pamėgtos knygos „Šuo ir jo berniukas“ viršelį, taip pat iliustravo „Pabaisų akademiją“ bei „Popierinius lėktuvėlius“. Interviu atskleis, kur iliustruotojas ieško įkvėpimo, žvilgtels į jo vaikystę, projektus ir neįprastus gaisro gesinimo principus.

– Esate ne tik iliustruotojas, bet ir skulptorius. Kuria veikla susidomėjote pirmiau? Kaip tai nutiko?

– Kai mokiausi skulptūros, mano tėvas pradėjo darbą Čikagos lietuvių pastangomis į Kauną perkeltoje „Mykolo Morkūno ir Ko“ spaustuvėje (vėliau prie jos prisišliejo ir „Naujojo lanko“ leidyklėlė). Jiems reikėjo lankstaus, greito, paklusnaus ir pigaus dailininko knygoms apipavidalinti. Čia ir pradėjau piešti „knygoms“.

– Ar nuo mažens norėjote tapti iliustruotoju / skulptoriumi? Jei ne, kuo svajojote būti užaugęs?

– Vaikų darželio auklėtoja pasakė, kad turiu gabumų dailei. Ja patikėjo tėvai, o labiausiai aš pats. Tad nuo mažumės norėjau būti dailininku, dailininku multiplikatoriumi (taip vadinosi animuotojai), dar šiek tiek miškininku. Bet čia turbūt poveikį padarė gražūs miško peizažai animaciniuose filmukuose.

– Kur tobulinote savo įgūdžius? Ar Jūsų mokslai buvo tiesiogiai susiję su dabartine profesija?

– Vilniaus dailės akademijoje mokiausi skulptūros, tad iliustruotojas esu savamokslis. Daugiausia įgūdžių ir patirties įgijau „prie staklių“, piešdamas iliustracijas pagal konkrečius leidyklų poreikius, taip pat vartydamas visokiausius iliustruotus leidinius.

– Ar turite savo mėgstamiausią piešimo žanrą, būdą?

– Turbūt negalėčiau išskirti vieno vienintelio. Piešti, jei tai ne rutina, apskritai smagu. Labiausiai džiugina galimybė kaitalioti piešimo technikas ir žanrus, neužklimpti ties viena išraiškos priemone arba, kaip sakė vienas žymus iliustruotojas – konkrečiam tekstui pritaikyti atitinkamą štrichavimo būdą. Turbūt tai nėra labai profesionalu, bet manau, kad pasaulis labai margas, iliustruojami tekstai dar įvairesni, todėl viską sprausti į vienodus marškinėlius būtų nuobodu. Dabar manau, kad mėgiamiausias žanras – gerai sutvarkytas kratinys. Technikos atžvilgiu – dėl greičio ir patogumo pirmauja kompiuteris (be abejo, su puokšte kitų priemonių).

– Koks buvo pirmasis Jūsų iliustruotas leidinys?

– Piešiau viršelį savo lietuvių kalbos mokytojos ir klasės auklėtojos Dalios Drąsutavičienės bei jos kolegės sudarytai diktantų knygelei...

– Kaip nutiko, kad patraukėte būtent į vaikų literatūrą? Ar ilgainiui norėtumėte iliustruoti suaugusiųjų literatūrą ar pereiti į visai kitą sferą?

– Iliustruoti grožinę vaikų literatūrą mano siekiamybė ir svajonė. Daugiausia teko dirbti šalia – piešti technines iliustracijas ir paveikslėlius vadovėliams. Tai irgi nepaprastai įdomi sritis – joje nedaug saviraiškos, griežti reikalavimai, užtat gausybė įdomybių, kurias pražiopsojau mokykloje ar nepastebėjau už lango. Pavyzdžiui, dabar nesunkiai galėčiau nupiešti spuogo susidarymo schemą, pavaizduoti reostatą, fosilizacijos arba industrializacijos procesus. Piešiau ir neurochirurgijos bei patologinės anatomijos vadovėliams, poezijos rinkiniams, žurnalams, memuarų knygoms, istorinėms rekonstrukcijoms, pseudoistoriniams traktatams. Tokius darbus mielai tęsčiau ir dabar.

– Kelis projektų galite kurti vienu metu? Kiek jų yra šiuo metu?

– Iš tikrųjų vienu metu dirbu tik prie vieno, nors už nugaros būtinai eilėje grūdasi mažiausiai dar keli. Eilę reguliuoju griežtais gaisro gesinimo principais. Taip ir dabar negaliu tiksliai pasakyti, kur užsidegs, budžiu...

– Apibūdinkite savo darbo vietą (pavyzdžiui, kūrybinė netvarka). Kuris paros metas jums yra kūrybiškiausias?

– Kūrybinė netvarka – labai švelnus apibūdinimas. Mano darbo vieta panaši į chaoso verpetą su nedidele (maždaug kompiuterio monitoriaus ir piešimo planšetės dydžio) salele. Konkretus paros laikas nebėra toks svarbus. Svarbiausia ir sunkiausiai pasiekiama sąlyga tampa būsena, kai neblaško jokie pašaliniai, ypač vaizdiniai dirgikliai. Čia gelbsti prietema (bet kuriuo paros metu), kartais – ritminga muzika. Svarbu, kad nebūtų per greita, nes veikiai pavargstu štrichuoti į taktą.

– Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte savo pieštą kūrybą?

– Ne kažin kas.

– Kokie kūrėjai, daiktai ar veiksniai Jus įkvepia labiausiai?

– Pirmiausiai turėčiau įvardyti nenumaldomai artėjančius terminus, piktus leidėjų elektroninius laiškus ir grasinančius užsakovų skambučius.

Asmenybes nurodyti sunkiausia – jų tiek daug. Dirbdamas prie konkrečių piešinių stengiuosi susirinkti tai progai tinkamiausių autoritetų „komandą“. Anksčiau, pavyzdžiui, labai imponavo skulptorės Louise‘os Bourgeois kūryba. Svaigino jos laisvė ir drąsa rinktis temas, priemones, medžiagas, gebėjimas kurti nuotaikas ir pasakoti istorijas.

– Koks buvote vaikystėje? Koks buvo Jūsų mėgstamiausias žaislas?

– Vaikystėje buvau storas garbanotas blondinas, mėgau vartyti knygas su paveikslėliais. Nedaug kas pasikeitė iki šiol... Negaliu prisiminti vieno konkretaus žaislo, akyse tavaruoja kažkoks subliuškęs pripučiamas žvėris... Dabar suprantu, kad didžiausią įspūdį padarė didelė tėvų namuose buvusi biblioteka su gausybe iliustruotų vaikiškų ir nevaikiškų knygų. Tie paveikslėliai buvo didžiulis nuotykių laukas. Kai kurias iliustracijas mokėjau mintinai, kitų bijojau, dauguma tapo pagrindu mano paties piešiniams.

– Pasidalinkite trimis įdomiais faktais apie save.

– Nenoriu (juokiasi).