Iš kur kilo mada namus apstatyti vazoninėmis gėlėmis? Kodėl taupumas buvo neatsiejamas nuo kauniečių gyvenimo būdo, o šeimos relikvijų turėjo net ir neturtingos miestiečių šeimos? Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų galima rasti Istorinėje Prezidentūroje veikiančioje parodoje.

Architektūros ypatumai

Kaunui tapus laikinąja sostine, čia susitelkė pagrindinis lietuvių inteligentijos žiedas. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje šalis išgyveno pokario nepriteklius, labai stigo butų, todėl net ir aukšto rango tarnautojų šeimoms teko gyventi ankštuose nuomojamuose kambariuose.

Praėjus pirmajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Kaunas pasikeitė neatpažįstamai, išdygo modernių pastatų ir gyvenamųjų namų kvartalai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje daugelis inteligentų šeimų įsikūrė nuosavuose namuose Vytauto kalne, Žaliakalnyje ir centrinėje miesto dalyje. Modernų laikinosios sostinės veidą kūrė Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Edmundas Alfonsas Frykas, Karolis Reisonas, Vytautas Žemkalnis-Landsbergis ir kiti.

Architektai privačius namus projektavo laikydamiesi populiaraus modernizmo principų, sukurdami harmoningą pastato santykį su supančia aplinka ir pritaikydami prie šeimos poreikių. Jeigu bent vienas iš šeimos narių vertėsi privačia praktika (gydytojo, odontologo, advokato ir pan.), architektai siūlydavo pirmajame aukšte įrengti kabinetą su atskira įeiga.

Atsižvelgiant į vaikų lytį ir skaičių šeimoje, buvo siūlomi bendri (vienos lyties vaikams) arba atskiri skirtingų lyčių vaikų kambariai. Dauguma tarnautojų šeimų turėjo samdomas šeimininkes, kurios taip pat buvo laikomos šeimos nariais, tad ir joms reikėjo atskiro kambarėlio. Svarbiausia namų erdvė atitekdavo valgomajam, kur šeima susirinkdavo per pietus ir vakarienę, o šventadieniais pasikviesdavo svečių.

Namai pirmiausia turėjo tarnauti šeimos patogumui ir poilsiui. Siūlyti stilingi butų projektai su erdviais ir šviesiais kambariais. Gausybė sieninių spintų ir podėlių šeimininkams namuose praktiškai leido išnaudoti kiekvieną centimetrą. Virtuvė buvo projektuojama šiaurinėje namo dalyje, o šaldytuvą anuomet atstojo šiauriausiame taške įrengta sieninė spinta su grotelėmis sienoje.

Inteligentai ypač atsakingai žiūrėjo į kuriamą gyvenamąją erdvę, nes vyravo nuostata, kad tik "gražus, meniškai įrengtas butas yra aukščiausias kultūros požymis".

Tautiškasis modernizmas

Kurdama jauną valstybę lietuvių inteligentija siekė tapti modernaus pasaulio dalimi, tačiau kartu išryškinti ir tautinę kultūrą, lietuvišką dvasią. XX a. pradžioje buvo suvokta, kad tik tautine kultūra išreiškiamas tautos gyvybingumas ir individualumas.

Kokią svarbią reikšmę lietuviams turi liaudies menas dar 1908 m. rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: "Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas." (Amatininkas, 1937, Nr. 1, p. 3)

Inteligentų dėtos viltys į tautinės kultūros puoselėjimą greitai davė vaisių: tarptautinėse parodose lietuvių liaudies dirbiniai pelnė pripažinimą ir buvo prilyginti vadinamajam aukštajam menui. Tai paskatino tautinius elementus plačiai naudoti visuomeninių pastatų dekore ir namų interjeruose. Ilgainiui liaudies menas buityje tapo puikia priemone stiprinant visuomenės patriotizmą ir tautinę savimonę bei savigarbą. Lietuvos gamintojai vartotojams siūlė tautiškais raštais, valstybiniais simboliais, lietuviško peizažo vaizdais papuoštas įvairių prekių pakuotes.

Mikalina Glemžaitė, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Tamošaitis ir Paulius Galaunė vieni pirmųjų ėmė propaguoti tautišką modernizmą, kuris reiškė, kad namudininkų pagaminti nauji, tradicinius tautodailės dirbinius atkartojantys baldai, audiniai, drožiniai tapo būtinu susipratusio lietuvio buto elementu.

Spaudoje buvo džiaugiamasi, kad "mūsų ponios, prieš kelerius metus savo butus puošusios beverčiais importuotais kilimais ir keisčiausio piešinio pagalvėlėmis, šiandien randa vietinius kilimus ir kitus daiktus". (Lietuvos aidas, 1934 02 20)

Moterims skirti žurnalai mirgėjo patarimais: "Papuoškime langus savo audiniais ir išsiuvinėjimais, tegul mūsų staltieses, pagalvėles puošia mūsiškas ornamentas, te bufetą, stalelius dabina mūsiška keramika ir drožinių stovyklėlės. Tegul mūsų jaunimas ir vaikai pajunta mūsų dirbinių ornamentikos grožį." (Dulaitienė E., Mums ir mūsų namams, Moteris ir pasaulis, 1939, Nr. 3, p. 22)

Autentiškų tautinio interjero pavyzdžių šiandien galime pamatyti Kauno muziejuose. Dailininko A.Žmuidzinavičiaus ir odontologės, visuomenininkės Marijos Žmuidzinavičienės namuose tautinė stilistika tapo pagrindiniu akcentu. Visi baldai buvo išmušti lietuviškais raštais austu audiniu, sienas puošė austi kilimėliai, kanklės.

Rašytojos Sofijos Čiurlionienės namus taip pat puošė tautiniais raštais dekoruotos užuolaidos, lovatiesės, sienų kilimėliai, darbo kabinete stovėjo lietuviškas Rūpintojėlis. Visos šios detalės reiškė šeimininkei svarbiausią bruožą – lietuvybę. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė rašė: "Mano Mamos kabinetas visuomet buvo moteriškai jaukus. Prie sodžiaus audeklu apmuštų baldų gražiai derinosi jos pačios juostų ir tulpių raštais siuvinėtos užuolaidos, pagalvėlės bei staltiesėlės. Knygų lentynoje vis rymojo mediniai dievukai ir laiks nuo laiko atsirasdavo nauja puokštė Vilniaus verbų (...)." (Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė, Kaunas, 2007, p. 39).

Scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės namuose lietuvių liaudies meno kūriniai derėjo kartu su egiptietiškomis ir Rytų meno vertybėmis. Tautiniai ir valstybiniai simboliai tarpukario interjeruose atspindėjo ne to laiko madą, bet gilų dvasinį turinį.

Tautybės antspaudas

Lietuvių inteligentų propaguotu tautišku stiliumi įrengti namai nebuvo originali idėja. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vakarų Europos valstybių menininkai ypač akcentavo tautinius bruožus, todėl tarptautinėse amatų parodose buvo pastebimas grįžimas į senovę, prie individualių liaudies meno formų, ir šiame kontekste Lietuvos eksponatai pelnydavo aukščiausius įvertinimus.

1937 m. Paryžiuje įvykusi tarptautinė amatų paroda "Menas ir technika moderniame gyvenime" parodė, kad prancūzai nusprendė grįžti prie liaudies meno ir jame ieškoti formų šių dienų daiktams. Be to, madingas tapęs tautinis stilius iš dalies buvo reakcija į trafaretinę, serijinę gamybą. Dalis Europos vartotojų buvo nusivylę masiniais daiktais, todėl pritarė, kad modernūs dirbiniai privalo būti ne tik dailūs, bet ir pasižymėti "tautybės antspaudu".

Gyvenimas lietuviškoje aplinkoje buvo toks svarbus, kad kai kurie tautinio modernizmo šalininkai kritikavo bet kokią svetimą detalę namuose. Meno istorikas Ignas Šlapelis buvo įsitikinęs, kad žmogų supantys daiktai veikia psichiką ir gali jam skiepyti tautinę arba svetimą dvasią.

"Mes šiandien esame apsistatę visokiausiais svetimais fabrikatais ir manome, kad tai nieko nereiškia mūsų tautybei. Labai klystame taip manydami. Jei nuolat kalbant svetima kalba yra pavojus nutausti, tai nedaug mažiau yra pavojaus nutausti, apsistačius savo kasdieninį gyvenimą svetimais dirbiniais", – teigė I.Šlapelis.

1930 m. pabaigoje Kaune, Laisvės al. įkurtai "Marginių" bendrovei buvo patikėta lietuvių namus aprūpinti tautodailės dirbiniais: įvairiais medžio dirbiniais, baldais, paveikslais, dėžutėmis, tekintomis ir dekoruotomis lėkštėmis, tautiškais drabužiais, medžiagomis butui dekoruoti ir baldams apmušti, gintaro dirbiniais ir įvairiais papuošalais.

"Marginių" parduotuvės apyvarta nuolat augo: didžiausią pasisekimą turėjo audėjų, siuvinėtojų, pynėjų, drožėjų, puodžių ir keramikų kūryba. Kadangi šie liaudies meno kūriniai formavo vartotojų meninį skonį, jiems imta kelti vis didesnius reikalavimus, nes  suprasta, kad plačiąja prasme jie reprezentuoja nacionalinę taikomąją dailę.

Namai skendo gėlėse

Tautinis modernizmas buvo populiarus, tačiau dalis inteligentijos manė, kad, kaimišką kūrybą mechaniškai perkėlus į miestiečio namus, interjeras taps maskaradiškas. Jie namų stilių kūrė vadovaudamiesi pirmiausia daiktų funkcionalumu, estetikos taisyklėmis, nesureikšmindami tautiškumo. Įvairia stilistika įrengtuose lietuvių namuose buvo vienas svarbus elementas – gausybė kambarinių augalų.

Meilė gamtai pasireiškė didžiuliais fikusais, filodendrais ir aukštomis palmėmis puošiamomis ne tik valstybinių įstaigų salėmis, bet ir privačių butų salonais. Šeimininkės labai mėgo fuksijas, primules, pelargonijas, mirtas, oleandrus, dracenas, kaktusus.

Gėlės buvo dovanojamos įvairiomis progomis, tačiau ne skintos, kaip įprasta dabar, bet dailiai aptaisytuose vazonėliuose.

Vakarietiška buitis

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje daugelis inteligentų šeimų naudojosi moderniais elektros prietaisais: elektriniu arbatinuku ar kavos virimo aparatu, lygintuvu, dulkių siurbliu, duonos skrudintuvu. Pakilusį buities lygį liudijo modernus radijo imtuvas, patefonas ir telefonas.

Lietuvos įmonės atidžiai sekė naujausius Vakarų Europos pramonės laimėjimus ir stengėsi patenkinti vis išrankesnius vartotojus. Naujų modernių prietaisų siūlyta įsigyti ir išsimokėtinai. Pirkėjai su naujausiais lietuviškais ir užsienietiškais gaminiais susipažindavo ir apsipirkdavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose.

Vis dėlto inteligentijos buitis netapo labai prabangi, nes plačiai buvo kalbama apie būtinybę taupyti, dalį lėšų pasidėti juodai dienai. Vaikai auklėti, kad "pirmasis žingsnis į praturtėjimą buvo ir bus taupumas". Galiojo taisyklė, kad nemokanti ekonomiškai tvarkytis šeima, nors ir turėtų daug kitų privalumų, niekada nebus pavyzdinga.

Periodikoje populiarius siūlymus tuščiai neišlaidauti papildė patarimai nesivaikyti pigių, bet nekokybiškų, neturinčių jokios išliekamosios vertės prekių. Teigta, kad besižavintieji "daug ir pigiai" taisykle, daro didelę žalą sau, savo tautai ir amatų kultūrai.

Buityje, kaip ir daugelyje kitų sričių, inteligentai siekė sukaupti ilgalaikių vertybių, kurios būtų tvirtu atspirties tašku augančiai kartai. Save gerbianti ponia rinkosi vieną sidabrinę delninukę su graviruota monograma arba egzotišką driežo odos rankinuką vietoj keleto pigesnių aksesuarų.

Tarpukariu galiojusią taisyklę išsiskirti kokybiškais ir vertingais daiktais patvirtino ekonomisto, "Lietūkio" sekretoriaus Jono Masiulio dukra Karolina Masiulytė-Paliulienė, kuri teigė, jog jos tėvai pagal išgales stengėsi šeimoje kaupti įvairias materialines vertybes, perimti tai, kas buvo geriausia ir pažangiausia Vakarų Europoje, kad užsieniečiai, apsilankę lietuvių namuose, išvyktų su puikiais įspūdžiais apie savitos kultūros, tačiau modernius žmones.

Svetingumo tradicijos

Inteligentų šeimose buvo skiriama daug dėmesio šeimos susibūrimui prie pietų stalo ir svečių priėmimui. Svarbia naujove tapo svečio pagerbimas ne dideliu maisto ir gėrimų kiekiu, bet jaukiu priėmimu prie gražiai padengto stalo.

"Kelios gėlelės, švari, skoninga staltiesė, pritaikyti prie vienas kito indai ir jų tinkamas sutvarkymas susirinkusiems bendram valgiui šeimos nariams sudaro puikią nuotaiką, gerina apetitą" – taip tarpukariu ponios buvo mokomos etiketo taisyklių.

Sekmadieniais ir švenčių progomis šeimos pietauti kviesdavosi draugus ir gimines. Populiarėjant užsienietiškiems patiekalams, skatinta neužmiršti ir lietuviškos virtuvės. Kritikuotas šeimininkių noras aklai sekti užsienį, pamirštant, kad tai, kas tinka turtingo italo, prancūzo ar anglo stalui, tas lietuviams per brangu ir netinka.

"Mums reikalinga sava, vietos sąlygas ir žmogaus organizmo sveikatingumą atitinkanti kulinarija tiek kasdieniam šeimos gyvenimui, tiek iškilmėms, svečiams", – mokė  lietuviškos virtuvės rėmėjos.

Šventadienių pietūs trukdavo 2–3 valandas. Jų metu dalytis girdėtais gandais ar asmeninėmis problemomis buvo nepadoru, dažniausiai gvildenti visuomeniniai klausimai, skaityti specialiai parengti referatai. Savišvieta, tarptautinės politikos naujienų aptarimas nenutrūkdavo net patiekus desertą.

Žinoma, namų šeimininkei tekdavo svarbiausias vaidmuo: ji turėjo pasirūpinti ne tik vaišėmis, bet ir tinkama draugija, įdomiomis pokalbių temomis.

Geras tonas reikalavo svečius pagerbti ne tik geru maistu, bet ir estetiškai dekoruotu stalu. Dažna šeimininkė tokiomis progomis ištraukdavo savo monograma papuoštų sidabrinių stalo įrankių komplektą, puikiausio porceliano servizą, stalą papuošdavo porcelianine skulptūrėle ar žvakide ir balta staltiese. Daugelis šių senelių namuose naudotų daiktų tapo šeimos relikvijomis, nes keliauja iš kartos į kartą apgaubti brangiais prisiminimais ir spinduliuojantys mylimų žmonių energija.

Iš ko valgė prezidentai?

Istorinėje prezidentūroje Kaune, parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje", pristatomas tarpukario buities kultūros paveldas. Daugiausia dėmesio sulaukia Smetonų šeimos relikvija: sidabro servizas, kurį dukrai Marijai vestuvių proga įteikė prezidentas Antanas Smetona su žmona. Servizą Sofija Smetonienė įsigijo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl tikėtina, kad jis regėjo gausybę iškilių lietuvių politikos ir kultūros veikėjų, kurie telkėsi Smetonų namuose Vilniuje.

Sidabro servizas buvo labai reikalingas ir poniai M.Valušienei, kuriai būnant prezidento dukra buvo privalu gerinti šalies įvaizdį ir organizuoti priėmimus savo namuose.

Deja, didelė dalis tarpukario materialiosios kultūros jau sunaikinta, nes tūkstančiai inteligentų patyrė trėmimus į Sibirą, kita dalis pasitraukė į Vakarus 1940–1944 m., likimo valiai palikę visą turtą. Laimė, bent nedidelė dalis inteligentų šeimų palikuonių, suprasdami senelių buities reliktų istorinę vertę, išsaugojo juos, kai ką perdavė Lietuvos muziejams arba paskolino parodos rengėjams.

Apsilankę parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" lankytojai sužinos, kokia kavamale Ona Stulginskienė ruošė kavą prezidentui Aleksandrui Stulginskiui ar kokia modernia rašomąja mašinėle istorijos knygų rankraščius rašė Augustinas Janulaitis.

Ryškūs vaikystės prisiminimai

Nuotrupų, kaip atrodė inteligentų šeimų namai, randame jų vaikų prisiminimuose. Ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio dukrai Ritai įstrigo, kad "į mūsų butą vedė platūs laiptai, (...) , iš abiejų pusių buvo aukšti veidrodžiai. Įėjus į vidų buvo didelis prieškambaris, iš kurio galėjai patekti į Tėvelio kabinetą, salioną, valgomąjį ar sesers Birutės kambarį. Salionas buvo didelis (...) Čia buvo ir židinys. (...) Lubos visame bute buvo labai aukštos, su pagražinimais. Šildoma buvo krosnimis, kurios beveik siekė lubas. Grindys buvo parketinės, ant jų buvo galima čiuožti ne blogiau kaip ant ledo. (Vileišytė-Bagdonienė R.A, Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai, Vilnius, 2008, p. 15.)

Vytautas Šliūpas apie tėvų namus rašė: "Namuose didžiausias kambarys, (...) buvo valgomasis. Jame buvo baltų koklių krosnis, ištraukiama sofa, apskritas valgomasis stalas ir šešios kėdės, ant spintelės – patefonas ir senoviškas radijas "Marconi", didelis fortepijonas (...) ir juoda indauja (bufetas). Kambario centre, virš stalo, kabėjo moderni lempa su keturiais abažūrais, o ant sienos, virš fortepijono, didžiulis dailininko A.Žmuidzinavičiaus dovanotas paveikslas "Keistas rytas". (Šliūpas V., Tėvas, kokį aš prisimenu, Šiauliai, 2000, p. 74.)

Namų jaukumą kūrė ne tik mieli daiktai, bet ir maloni, pagarbi atmosfera. Paprašyti apibūdinti, ką geriausiai prisimena iš savo gimtųjų namų aplinkos, tarpukario inteligentų vaikai tvirtino, kad svarbiausi šeimos prisiminimai susiję su ten tvyrojusia šiluma, aukšta kultūra, mandagiu bendravimu.

Kas? Paroda "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Kada? veikia iki 2015 m. birželio 20 d.