Skirtos grožėtis – ne žaisti
Nors nuo gimimo gyvena ir dirba Marijampolėje, Kristina tikina, kad labai dažnai atvažiuoja ir į Kauną. Valanda kelio, ir jau gali lankyti parodas, išgerti puodelį gardžios kavos vienoje iš jaukių Kauno senamiesčio kavinukių, o vakarop nueiti į teatrą ar koncertą.
Kaunui pašnekovė dėkinga ir už pirmąją savo pažintį su interjero lėlėmis. Prieš penkiolika metų senamiesčio galerijos „Balta“ lange ji pamatė interjero lėlę. „Nebuvo ji kažkokia labai ypatinga, bet man – išvis tokių lėlių nemačiusiai – padarė didelį įspūdį“, – prisipažįsta Kristina.
Vilniuje verslo studijas baigusi Kristina pagal specialybę niekada nedirbo: nuo mažumės ją traukė kūryba, menai. Lėlininkės karjerą pradėjo dar vaikystėje nuo popierinių lėlių, vėliau siuvo sukneles draugių lėlėms.
„Už saldainius. Tai buvo tarsi mano mažas versliukas. Siūdavau jų lėlėms drabužėlius, o jos man atsidėkodavo saldumynais. Paskui visos po balkonais žaisdavome lėlių namus“, – prisimena smagius vaikystės laikus Kristina, pati su vyru užauginusi tris vaikus. Jauniausiam sūnui – 23-eji. Anūkų dar neturi. „O kad ir turėčiau mažų anūkyčių, jos vis tiek negalėtų žaisti su mano kurtomis lėlėmis, nes šios labiau panašios į statulas – nejudina nei rankų, nei kojų; yra statiškos, daugiau skirtos namų interjerui“, – aiškina jų autorė.
Mėgstamiausios: Eglė, Žalčio žmona, ir Karalius nuogas – pačios mėgstamiausios Kristinos lėlės, kurios nuolat keliauja po parodas. / K. Venslauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Patraukė kūrybos procesas
Supratusi, kad verslas jos netraukia, Kristina mėgino save realizuoti mene: užsiėmė keramika, vėlė iš vilnos, mezgė. Niekas, kaip sako, prie dūšios neprilipo, bet viskas tiko vėliau, kai pati ėmė kurti lėles.
„Reikėjo ir kruopštumo, ir smulkumo, ir daugybės visokių technikų, kad lėlė išeitų įdomesnė. Mane patraukė pats lėlių kūrimo procesas, nes jis nenuobodus, labai įvairus“, – prisipažįsta K. Venslauskienė.
Kokia buvo pirmoji jos sukurta interjero lėlė, Kristina negali pasakyti. Atskaitos tašku ji įvardija pirmuosius savo bandymus, gimusius po savaitgalio Klaipėdoje, kur dalyvavo privačiuose lėlininkės Violetos Melnikovos kursuose.
„Esu dėkinga šiai kūrėjai, nes būtent ji užvedė mane ant tikrojo kelio. Ankstesni mano bandymai nebuvo sėkmingi“, – tikina lėlininkė, šiandien skaičiuojanti jau beveik 100 lėlių kolekciją.
Didžioji jų dalis iškeliavusi pas žmones į namus ir tapusi jaukiomis namų interjero detalėmis. Vis dėlto lėlių, kurių ūgis kartais siekia net 1 m, Kristina nelinkusi nei parduoti, nei atiduoti. Laiko jas namuose. Džiaugiasi jomis.
Pradėdama kurti lėlę net neįsivaizduoju, kokia ji bus, nepiešiu jokių eskizų. Gaminama lėlė pati man pasako, kuo ji norėtų būti.
„Tokią sukurti trunka mėnesį ir daugiau, o žmonės vis tiek neįvertins viso to laiko, kruopštumo, emocijų, širdies, sudėtų kuriant tokią lėlę“, – aiškina kūrėja.
Vyras palaiko ir padeda
Sudėtingiausia, Kristinos žodžiais tariant, atrasti savąjį lėlių kūrybos braižą. „Mano lėlės nėra labai provokuojančios, veikiau – raminančios, melancholiškos“, – bando apibūdinti jas autorė.
Gamindama tokias lėles ji ir pati, sako, įgaunanti daugiau ramybės. Kita vertus, lėlių gaminimas atima ir daug energijos. „Būna, kad dirbi kokį mėnesį, pabaigi, o jau tada savaitę gali miegoti – tokia išsekusi jautiesi“, – šypsosi kūrėja, kartais po tokio intensyvaus darbo leidžianti sau nueiti ir į masažo saloną, kad atpalaiduotų nuo įtampos surakintą pečių juostą.
Ar Kristinos vyras, UAB „Mantinga“ gamyklos direktorius Artūras Venslauskas, nepyksta, kad žmona tiek daug laiko praleidžia kurdama lėles? Kristina tikina, kad Artūras labai supratingas, visada ją palaiko, o dažnai dar ir padeda, kai gaminant didesnių gabaritų lėlę prireikia jėgos, kurios Kristinai pritrūksta lankstant jos karkasą iš storesnės vielos.
„Mano vyras neišrankus. Jei mato, kad esu panirusi į kūrybą, valgyti pasidaro ir pats“, – giria savo gyvenimo draugą K. Venslauskienė ir priduria, kad Artūras ją su lėlėmis vežioja ir į parodas, o po kiekvienos jų atidarymo pasveikina su gėlių puokšte.
Dovana: lėlę Kepėją K. Venslauskienė sukūrė specialiai savo vyrui – „Mantingos“ gamyklos direktoriui. / K. Venslauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Lėlės – kaip skulptūros
Savo lėles marijampolietė kūrėja vadina skulpūromis, nes jos kietos ir statiškos. „Šiuo metu labai domiuosi tikra skulptūra. Vasaromis visada dalyvauju Zyplių dvare vykstančiuose menininkų pleneruose. Mano skulptūros mokytojas – skulptorius, tautodailininkas Vidas Cikana. Jis man vis duoda vertingų patarimų. Aišku, ne lėles kuriant“, – patikslina skulptorė mėgėja.
Paprašyta pasidalyti lėlių kūrimo paslaptimis, Kristina sako, kad labai mėgsta ore stingstantį modeliną. Pirminis sumanymas, gimęs jos galvoje, dar tikrai nereiškia, kad lėlė tokia ir bus.
„Sugalvoji idėją, o rankos ir širdis neklauso – daro ką kita. Arba padarai lėlės kūną, o jis tau nepatinka. Tada tenka lėlei rankas ir kojas laužyti, galvoti kitokią jos pozą“, – juokiasi lėlininkė.
Gaminti lėlę ji dažniausiai pradeda nuo galvos ir veido. Paima gniužulą ore stingstančio modelino masės, tvirtina į jį storos vielos gabalą ir pradeda žaisti pirštais. Anksčiau, sako, labai stebėdavo praeivių veidus, studijavo jų anatomiją, kad lėlių bruožai būtų kuo tikroviškesni. Įrankius naudoja pačius paprasčiausius – peiliuką, ylą, ploną teptuką, kuriuo gražiai išlygina lėlei odą.
„Pradėdama kurti lėlę net neįsivaizduoju, kokia ji bus, nepiešiu jokių eskizų. Gaminama lėlė pati man pasako, kuo ji norėtų būti. Prie veido išraiškos vėliau prisitaiko ir visas kūnas“, – aiškina pašnekovė.
Storą vielą, iš kurios formuoja lėlės kūną, ji aplipdo papjė mašė mase, kurią pasidaro iš lipalo ir pigaus tualetinio popieriaus. Tinka ir smulkiai plėšyti kiaušinių indeliai. Kai masė sustingsta, gražioji dalis – aplipdyti lėlės kūną modelinu. Jo deda maždaug 1 cm. Kitą dieną sustingusią masę nušveičia švitriniu popieriumi, kad lėlės oda matomose vietose gražiai blizgėtų. „Kiekvienas mano darbas turi ir dalelę mano širdies. Mano lėlės – tai ir mano pasaulio matymas, ir mano minčių, nuotaikų, spalvų, emocijų suvokimas, ir mano meilė natūralioms medžiagoms. Tai mano svajonės ir savirealizacija, darbas ir laisvalaikis“, – vardija lėlių kūrimo pranašumus Kristina, parodai „Protėvių takais“ parengusi keletą savo darbų. Vienas jų – Eglė, įkvėpta lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“.
Skrybėlius: kartais idėjos lėlėms kurti gimsta iš knygų, kaip štai šis šaunus Skrybėlius iš Lewis Carroll pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“. / K. Venslauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Įvairiausi personažai
Visos Kristinos sukurtos lėlės – savaip įdomios ir skirtingos. Kiekviena jų, kaip ir žmogus, turi savitą charakterį, išraišką, nuotaiką.
Kristinos mylimiausios – Eglė, Žalčio žmona, ir Karalius nuogas. Pastaroji turi tokią istoriją – Kristina pirmąją lėlę, pavadintą Karalius nuogas, pardavė, o paskui dėl to labai galėjosi, tad ilgai nedelsusi padarė dar vieną.
„Ta lėlė visiems sukelia daug emocijų. Suaugusiuosius užkabina pati mintis, o vaikams įdomu išgirsti pasaką apie nuogą karalių“, – aiškina K. Venslauskienė ir mini dar vieną savo lėlę – susikūprinusį išraiškingą senučiuką, kurį pavadino „Ateitimi“.
Portretinių lėlių menininkė negamina. Jai kur kas įdomiau lėlę pritaikyti prie kažkokios profesijos ar žmogaus pomėgių. Todėl yra sukūrusi lėlę – Golfo žaidėją. Teko ieškoti informacijos apie šį žaidimą, domėtis jo atributika, apranga ir kitais dalykais.
Kristinos lėlių kolekcijoje yra ir Žvejas, Knygnešys, Kepėjas, rankose laikantis ližę su bandele. Atkišęs ilgą savo nosį, jis, atrodo, užuodžia gardų šviežutėlio savo kepinio kvapą. Beje, šią lėlę K. Venslauskienė sukūrė specialiai savo vyrui.
Dauguma jos kurtų lėlių turi ir papildomų elementų. Viena mina dviratį, antra supasi sūpynėse, kita groja smuiku, už pavadėlio laiko palakstyti besiveržiantį šunelį. Visos šios detalės – irgi rankų darbo.
Anksčiau, Kristinos žodžiais tariant, ji daugiau gamino sėdinčias lėles, o dabar jos stovi visu ūgiu, kai kurios – net be specialaus padėkliuko. Techniškai tai padaryti gana sudėtinga, nes liauna lėlės figūrėlė, neišlaikiusi pusiausvyros, gali lengvai sudužti.
Mūza: gatvės muzikantą Kristina sukūrė įkvėpta vienoje kelionėje sutikto ir jai labai patikusio gatvės artisto. / K. Venslauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Dalyvauja konkursuose
Charakteringas lėles gaminanti K. Venslauskienė sako, kad kuriant gyvenimas nusidažo ryškesnėmis spalvomis, todėl moteris mėgsta ne tik kurti, bet ir rodyti savo darbus įvairiose parodose.
Išskirtinis, anot jos, buvo konkursas „Luxembourg Art Prize“, kuriame ji dalyvavo nuotoliniu būdu, kai pasaulį sukaustė pandemija.
„Jau daugelį metų Pinacothèque muziejus šį konkursą rengia talentingiems mėgėjams ir profesionaliems menininkams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, tautybės ar šalies. Aš gavau puikų Pinacothèque komisijos įvertinimą ir sveikinimą už savo meninius pasiekimus!“ – džiaugiasi Kristina, siuntusi savo darbų nuotraukas, filmuotą medžiagą, jų aprašus.
Šiandien ji mielai dalijasi savo patirtimi su visais norinčiais. Vasaromis rengia kūrybines stovyklas mergaitėms, suaugusiesiems – lėlių gaminimo edukacijas.
K. Venslauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Pakeliui – Austėja ir Lazdona
Ant Kristinos darbastalio – keletas pradėtų kurti lėlių. Baigtos jos irgi prisijungs prie lėlių maršo per Lietuvos dvarus.
Paklausta, kas jos, kūrėja mini Lazdoną ir Austėją. Lazdona lietuvių mitologijoje – riešutų (lazdynų) deivė, globojanti svarbų senovės žmogui medį – lazdyną. Kadangi jokių Lazdonos atvaizdų nėra – tik žodinis aprašas, Kristina ją gamindama turi pasitelkti fantaziją. Kaip, beje, ir kurdama senovės bičių deivę Austėją.
„Parodai Glitiškių dvare jų pagaminti nespėsiu, bet juk lėlių kelionė po dvarus dar tik prasideda. Todėl kažkuriuo kelionės etapu jos būtinai prisijungs prie savo draugių“, – žada kūrėja, kuriai mieliausia lėlių kūrimo dalis yra lipdymas.
Kas įkvepia ir suteikia sparnus kūrybai? Pasak Kristinos, labai daug idėjų pamėtėja kelionės. Štai vienoje pamatė įspūdingą gatvės muzikanto pasirodymą, o grįžusi sukūrė tokią lėlę.
Idėjos gimsta ir iš knygų, kaip štai Skrybėlius iš „Alisos stebuklų šalyje“ arba mažesnės lėlytės iš „Mažojo princo“.
„Lėlės – visas mano gyvenimas. Kai nuo jų pavargstu ir noriu pakeisti veiklą, imu žymeklį ar juodą tušinuką ir paišau ant dėžučių, marškinėlių, lininių maišelių grafinius vaizdus. Arba kepu meduolius ir kruopščiai dekoruoju juos savo gamintu glajumi“, – šypsosi Kristina ir priduria, kad jai patinka visi kūrybiniai darbai, reikalaujantys didelio kruopštumo.
Naujausi komentarai