Kė­dai­nių ra­jo­ne, Še­te­niuo­se, su­si­rin­kę be­veik pus­šim­tis ja­po­nų kul­tū­ros my­lė­to­jų pen­kias die­nas ana­li­za­vo šios ša­lies tra­di­ci­jas, kul­tū­ros reiš­ki­nius, žiū­rė­jo fil­mus, klau­sė pa­skai­tų. Ja­po­nų kul­tū­ros mo­kyk­lo­je gi­lin­ta­si į tra­di­ci­nius ja­po­nų me­nus - ar­ba­tos ce­re­mo­ni­ją, bon­sų au­gi­ni­mą, ga­min­ti ži­bin­tai ir su­šis, ko­vo­ta ken­do sti­liu­mi, mo­ky­ta­si ap­si­vilk­ti ki­mo­no. Dau­giau­siai dė­me­sio tra­di­ci­nių ja­po­nų me­nų die­ną su­lau­kė ar­ba­tos ce­re­mo­ni­ja.

Ri­bo­ja­mos po­kal­bio te­mos

Vi­si su­si­kau­pę ty­lo­mis ste­bi, kaip mo­te­ris, ap­si­vil­ku­si ki­mo­no, lė­tai mai­šo su van­de­niu iš anks­ty­viau­sių ar­bat­me­džio la­pe­lių pa­ga­min­tus ža­lio­sios ar­ba­tos mil­te­lius, pla­ka, pi­la į pia­lą ir pa­duo­da ją sve­čiui. Pu­siau klū­po­mis, pa­si­rem­da­ma ran­ko­mis, aukš­čiau­sia pa­gal sta­tu­są vieš­nia pri­siar­ti­na prie pia­los, nu­su­ka šio in­do „vei­do" pu­sę į šo­ną ir taip pat ra­miai, ne­sku­bė­da­ma, ir bū­ti­nai - trim gurkš­niais - iš­ge­ria ar­ba­tą. Tuo­met ar­ba­ta pi­la­ma že­mes­niam pa­gal ran­gą sve­čiui.

Ar­ba­tos ce­re­mo­ni­ja į Ja­po­ni­ją iš Ki­ni­jos at­ke­lia­vo su bu­dis­tų vie­nuo­liais. Iš­po­pu­lia­rė­jo XIII am­žiu­je, kai at­ras­tos ža­lio­sios ar­ba­tos gy­do­mo­sios ga­lios ir bu­dis­tų vie­nuo­liai ėmė tvir­tin­ti, kad ar­ba­tos ce­re­mo­ni­ja ga­li at­neš­ti di­des­nį nu­švi­ti­mą nei va­lan­dos me­di­ta­ci­jos. Tai­gi ar­ba­tos ce­re­mo­ni­ja su­si­ju­si ne tiek su mais­tu, kiek su me­di­ta­ci­ja ir me­nu. Ar­ba­tos na­me­liuo­se, ku­riuo­se Ja­po­ni­jo­je ga­mi­na­ma ar­ba­ta lai­kan­tis vi­sų ce­re­mo­ni­jos rei­ka­la­vi­mų, ka­bi­na­mi ja­po­nų ka­lig­ra­fi­jos dar­bai, čia nau­do­ja­mi ar­ba­tos dė­žu­tė ir puo­de­liai yra me­no kū­ri­niai, jais gro­ži­ma­si iš­gė­rus ar­ba­tą.

Ce­re­mo­ni­jos da­ly­viams pri­va­lu lai­ky­tis tai­syk­lių: tam tik­rais mo­men­tais ne­kal­bė­ti ste­bint ar­ba­tos ga­mi­ni­mo pro­ce­są, o bend­rau­jant griež­tai pai­sy­ti po­kal­bių te­mų. Prie ar­ba­tos puo­de­lio pra­bil­ti apie pi­ni­gus ir li­gas ne­tak­tiš­ka. Re­ko­men­duo­ti­nos te­mos - ar­ba­ta, jos sko­nis, aro­ma­tas, ar­ba­tos dė­žu­tės ir puo­de­lio gro­žis, jų au­to­rių meist­riš­ku­mas, gam­tos gro­žis, oras.

„Ar­ba­tos dė­žu­tė ga­mi­na­ma iš vie­no me­džio ga­ba­lo ir puo­šia­ma auk­so dul­kė­mis bei la­kuo­ja­ma. Gra­žiau­sių ir bran­giau­sių dė­žu­čių dang­te­lių ir pa­čių dė­žu­čių or­na­men­tai ar­ba pa­veiks­lė­liai yra su­jung­ti į vie­ną pie­ši­nį. Ar­ba­tos mil­te­liai dė­žu­tė­je su­ber­ti kal­no for­ma, to­dėl ir meist­ras, ir sve­čiai tu­ri elg­tis la­bai at­sar­giai, kad tos for­mos ne­sug­riau­tų. Ar­ba­tos ce­re­mo­ni­jos es­mė - pa­da­ry­ti ge­riau­sią ar­ba­tą, nau­do­jant kuo ma­žiau ju­de­sių. Ce­re­mo­ni­jo­je, su­si­for­ma­vu­sio­je prieš 400 me­tų, tu­ri vy­rau­ti pa­gar­ba šei­mi­nin­kui, sve­čiams, gam­tai, ra­miai at­mos­fe­rai. Net ir ka­ro me­tu ar­ba­tos na­me­liuo­se vy­ra­vo tai­ka ir ra­my­bė. Ar­ba­tos ce­re­mo­ni­ja yra vie­na svar­biau­sių tra­di­ci­nės ja­po­nų kul­tū­ros da­lių", - pa­sa­ko­jo Ja­po­ni­jos am­ba­sa­dos Lie­tu­vo­je kul­tū­ros ata­šė Iku­mi Shi­ba.

Kas įdo­mu pa­sau­liui

Da­ly­vau­ti ar­ba­tos ce­re­mo­ni­jo­je, at­lie­ka­mo­je tik­rų meist­rų, kai kurie lietuviai vyks­ta net į Ja­po­ni­ją. Ta­čiau tai nė­ra la­biau­siai eks­por­tuo­ja­mas ša­lies kul­tū­ros reiš­ki­nys. „La­biau­siai eks­por­tuo­ja­mi - man­gos (ja­po­nų ko­mik­sai - aut. pa­st.), ja­po­nų ani­ma­ci­ja. Ta­čiau šiuos da­ly­kus ne tiek mes pa­tys sie­kia­me eks­por­tuo­ti, kiek ki­tos vals­ty­bės no­ri im­por­tuo­ti. Ma­tyt, šio­se sri­ty­se už­čiuo­pė­me kaž­ką bend­ra, glo­ba­laus", - juo­kė­si Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to lek­to­rė Kyo­ko Ko­ma.

„Pa­tys ja­po­nai ste­bi­si, kad mū­sų mais­to kul­tū­ra, su­šis pa­sau­ly­je taip iš­po­pu­lia­rė­jo. Pla­čiai do­mi­ma­si ir ken­do, dziu­do. Ken­do, kaip ko­vos bū­das, mo­kan­tis gar­bin­go el­ge­sio su ki­tu žmo­gu­mi pa­grin­dų, ga­li tap­ti ir tam­pa pa­sau­liui la­bai priim­ti­nu da­ly­ku", - tvir­ti­no ne­se­niai į mū­sų ša­lį at­vy­ku­si Miyo­ko Akas­hi, pir­mo­ji is­to­ri­jo­je Ja­po­ni­jos am­ba­sa­do­rė Lie­tu­­vo­je.

Pla­čiai eks­por­tuo­ja­mų tra­di­ci­nių kul­tū­ri­nių reiš­ki­nių są­ra­šą am­ba­sa­do­rė pa­pil­dė ka­lig­ra­fi­ja, ike­ba­na - gė­lių kom­po­na­vi­mo me­nu, ki­mo­no kul­tū­ra.

At­si­ve­žė de­šimt ki­mo­no

„Man at­ro­do, kad mes, ja­po­nai, tu­rė­tu­me la­biau di­džiuo­tis ki­mo­no. Tai tur­tin­gą is­to­ri­ją tu­rin­tis šil­ki­nis drabužis, iš­si­ski­rian­tis ne tik spal­vų ga­ma, au­di­nio raš­tais ir pie­ši­niais. Kal­bė­da­mi apie ki­mo­no is­to­ri­ją, ga­li­me pa­pa­sa­ko­ti apie mo­te­rų pa­dė­tį is­to­ri­jo­je ir šiuo­lai­ki­nė­je Ja­po­ni­jo­je", - pa­sa­ko­jo M.Akas­hi, į mū­sų ša­lį at­si­ve­žu­si ne tik de­šimt ki­mo­no, bet ir as­me­ni­nį vi­rė­ją. Tarp am­ba­sa­do­rės ki­mo­no kos­tiu­mų - skir­ti ypa­tin­goms pro­goms ir su­pap­ras­tin­ti jo va­rian­tai, dė­vi­mi kiek­vie­ną die­ną. Vie­na iš dvie­jų šiuo me­tu pa­sau­ly­je Ja­po­ni­jai at­sto­vau­jan­čių am­ba­sa­do­rių mo­te­rų pri­si­pa­ži­no na­muo­se pa­pras­tai vil­kin­ti vil­no­nį ar­ba med­vil­ni­nį ki­mo­no.

Ki­mo­no, kaip kas­die­nis vir­šu­tinis drabužis, Te­kan­čios sau­lės ša­ly­je vil­kė­tas ke­tu­ris am­žius, į va­ka­rie­tiš­kus dra­bu­žius jį pra­dė­ta ­keis­ti tik praė­ju­sia­me šimt­me­ty­je. Šian­dien ki­mo­no daž­niau dė­vi mo­te­rys. „Ir da­bar Ja­po­ni­jo­je yra jau­nų ir vy­res­nių mo­te­rų, dė­vin­čių šį drabužį kas­dien. Tai gei­šos. Dau­gu­ma ja­po­nių tra­di­ci­nį ki­mo­no ap­si­vel­ka ar­ba­tos ce­re­mo­ni­jai, Nau­jų me­tų iš­va­ka­rė­se, per gem­pu­ku - įšven­ti­ni­mo į suau­gu­sių­jų gre­tas šven­tę, ves­tu­vių die­ną, ki­tų šven­čių pro­go­mis. Per ves­tu­ves dė­vi­mas bal­tas ar­ba rau­do­nas ki­mo­no. Jau­nos mo­te­rys dė­vi švie­ses­nių, vy­res­nės - tam­ses­nių spal­vų ki­mo­no. Eg­zis­tuo­ja tūks­tan­čiai ki­mo­no raš­tų, pie­ši­nių mo­ty­vų. Skir­tin­gais me­tų lai­kais dė­vi­mi skir­tin­go pie­ši­nio ki­mo­no. Pa­va­sa­rį do­mi­nuo­ja ki­mo­no su žy­din­čio­mis sa­ku­ro­mis. Kiek­vie­nas ki­mo­no - uni­ka­lus. Vil­ki­mi ir la­bai mo­der­nūs ki­mo­no. Pa­vyz­džiui, ma­no drau­gė tu­ri ki­mo­no su iš­pieš­tais Dis­nė­jaus per­so­na­žais", - at­sklei­dė I.Shi­ba.

Anks­čiau iš ki­mo­no pie­ši­nio, raš­to, obio (pla­taus dir­žo, ri­ša­mo ant ki­mo­no) su­ri­ši­mo bū­do apie ją vil­kin­čią mo­te­rį bu­vo ga­li­ma pa­sa­ky­ti la­bai daug. Ant ne­te­kė­ju­sių mer­gi­nų il­gų ki­mo­no ran­ko­vių bū­da­vo vaiz­duo­ja­mi gra­žiau­si pie­ši­niai. Mat vy­ras, iki ves­tu­vių ne­ga­lė­da­vęs ma­ty­ti mer­gi­nos vei­do, apie iš­rink­to­sios gro­žį spręs­da­vo iš jos ra­šy­se­nos ir ki­mo­no ran­ko­vės, ku­ria mer­gi­na pri­si­deng­da­vo vei­dą, pie­ši­nio. Da­bar ki­mo­no pa­slap­čių mo­ko­ma­si spe­cia­lio­se mo­kyk­lo­se.

Ge­riau­sia do­va­na - bon­sai

Bon­sų - mi­niatiūrinių me­delių - au­gi­ni­mo ir for­ma­vi­mo me­ną Ja­po­nų kul­tū­ros mo­kyk­los da­ly­viams pri­sta­tė bon­sų au­gin­to­jas ir pro­pa­guo­to­jas iš Aly­taus Kęs­tu­tis Pta­kaus­kas.
„Į pa­ro­das ke­liau­jan­tys bon­sai tu­ri idea­liai ati­tik­ti di­de­lio spyg­liuo­čio ar­ba la­puo­čio me­džio sti­lių, pro­por­ci­jas. Mi­nia­tiū­ri­nio, ne dau­giau kaip met­ro aukš­tį sie­kian­čio, me­de­lio for­ma­vi­mas trun­ka vi­są gy­ve­ni­mą. Kai ku­rie žmo­nės, pa­ma­tę to­kį au­ga­lą, sa­ko, jog tai - me­džių kan­ki­ni­mas. Nie­ko pa­na­šaus. Bon­sų meist­rai iš miš­ko pai­ma su­luo­šin­tus, su­lau­žy­tus me­džius, ku­riuos va­lant miš­ką pa­pras­čiau­siai iš­ker­ta. Po 5-12 me­tų dar­bo tas me­delis ima džiu­gin­ti žmo­nes", - pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis, įsi­ti­ki­nęs, kad su bon­sais ga­li dirb­ti tik la­bai va­lin­gi žmo­nės.

Ja­po­ni­jo­je bon­sai do­va­no­ja­mi iš kar­tos į kar­tą. Taip sim­bo­liš­kai per­tei­kia­ma gy­ve­ni­mo tęs­ti­nu­mo idė­ja. Ge­rai pri­žiū­ri­mi, bon­sai ga­li aug­ti ke­lis šim­tus me­tų. Yra ži­no­ma ir 1000 me­tų se­nu­mo bon­sų.

„Bon­sai - ne­pa­kei­čia­ma do­va­na. Įp­ras­tą do­va­ną pa­si­dė­si į len­ty­ną ir grei­čiau­siai pa­mir­ši. O do­va­no­ju­sį­jį bon­są pri­si­min­si vi­są gy­ve­ni­mą", - tvir­ti­no bon­sų meist­ras. „No­rė­jo­me su­bur­ti žmo­nių, be­si­do­min­čių Ja­po­ni­ja, bend­ruo­me­nę ir pri­sta­ty­ti šią ša­lį iš įvai­riau­sių pu­sių. Ka­dan­gi Ja­po­ni­ja daž­nai pa­žįs­ta­ma tik iš tra­di­ci­nės kul­tū­ros pu­sės - vi­si ži­no gei­šas, sa­mu­ra­jus - sie­kė­me pri­sta­ty­ti ir ne ma­žiau įdo­mią šiuo­lai­ki­nę Ja­po­ni­jos kul­tū­rą", - pa­sa­ko­jo Ja­po­nų kul­tū­ros mo­kyk­lą or­ga­ni­za­vu­sio Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Ja­po­nis­ti­kos cent­ro va­do­vas Au­re­li­jus Zy­kas.