– Praėjo šiek tiek daugiau nei mėnuo nuo romano pasirodymo. Sulaukėte atsiliepimų?

– Sulaukiau gausybės. Kasdien bent trys keturi nepažįstami žmonės parašo savo atsiliepimą apie knygą, ir tai labai šildo. Man tik truputėlį kelia antakius toks žmonių aktyvumas. Ta knyga jau bene aštunta savaitė yra "Top 10" ir "Pegaso", ir "Vagos" knygynuose. Pirmas tris ar keturias savaites buvo pirmoje vietoje. Kažkoks keistas jausmas.

– Glosto širdį?

– Ne, gal kelia nerimą. Todėl, kad dar iki galo nesuvokiu, ką tai galėtų reikšti. Kad knyga daugiau nei mėnesį laikytųsi pirmose dešimtuko vietose, būna labai retai. Negana to, yra daugybė rašytojų, kurių kūrybą aš pats mėgstu ir skaitau, o jie gal net sapnavę dešimtuko per savo gyvenimą nėra. Tad pradedi mąstyti – kas čia vyksta?

Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, kad kiekvienas, skaitydamas knygą, galėtų būti tuo "aš", susitapatinti ir keliauti savo kelią.

Kartais knygą gali ištikti sėkmė ir panašu, kad "Dievą su šlepetėmis" ji ištiko. Rašiau piligriminį romaną ir negalvojau, nesvajojau, neplanavau jokių dešimtukų. Maniau, tiesiog išeis knyga, ir žmonės – ar piligrimai, ar tie, kurie svajoja apie tokias dvasines keliones, – gal skaitys ją. Matyt, tų piligrimų – bent širdyje – yra tūkstančiai, nes jau leidžiamas antras knygos tiražas. Arba tiesiog sukrito daug smulkių gerų dalykų į vieną vietą, ji laiku ir vietoje pasirodė, ir įvyko tokia keista pasaka. Aš džiaugiuosi. Tai negali nedžiuginti. Iki begalybės džiugina, kaip mažą vaiką, kartais iki graudulio. Juk tai pirma mano knyga ir štai – tokia sėkmė.

– Gal jūsų talentas rašyti tiesiog iki šiol buvo neatrastas?

– Tokį klausimą galbūt tikslingiau būtų užduoti žmogui, kuris nėra viešas ir kuris parašo knygą. Bet aš iš esmės esu viešas žmogus. Žmonės mane pažįsta. O tas žinomumas ir padeda, ir trukdo knygai. Žmogus, prieš skaitydamas, bando įsivaizduoti kūrinį, gretinti autorių ir galbūt ne visada autorius ir knyga įsipaišo į tą skaitytojo susikurtą dėžutę.

Aš niekam nesakiau, kad rašiau knygą, ir niekam nesakiau, kai parašiau, – išsiunčiau į leidyklą, ir tiek. Ir kai išsiunčiau, nebuvau tikras, kad ją spausdins. Neturėjau supratimo, kaip viskas vyksta, nes tai ne mano pasaulis. Tiesiog rašiau, nes negalėjau nerašyti. Labiau tikėtina turbūt visiems būtų buvę, jeigu aš būčiau spektaklį sukūręs.

O aš taip ilgai nešiojausi tą visą istoriją galvoje, kol vieną dieną supratau, kad tai joks ne spektaklis. Ir dar tada nežinojau, kas tai yra. Ir net kai jau atėjo suvokimas, kas tai yra, dar ilgai ilgai bandžiau nerašyti. Bet kai jau pradėjau rašyti, tai dirbau kaip išprotėjęs – po 18 valandų, kartais net ir daugiau. Rytais keldavausi, važiuodavau į gastroles, į spektaklius, filmuotis ir vėl rašydavau. Buvo labai keistas metas. Aš apskirtai pasižymiu labai kryptingu darbu – jau kai dirbu, tai dirbu iš esmės. Bet su šita knyga buvo toks jausmas, kad ji jau buvo parašyta galvoje per tą laiką, kol aš ją nešiojausi. Tereikėjo išlieti ją ant popieriaus.

Kita vertus, dėl to neatrasto talento – žmonės apskritai mėgsta vieni kitus uždarinėti į dėžutes: manyti, kad kitas yra toks ar anoks, gali tą ar aną. Jeigu žmogus bando daryti kažką kitką – aplink jį žmonės iškart rauko veidus, nes "nežinia, ko jis čia prisigalvojo". Mane erzina toks žmonių požiūris į kitus. Ir mane sunku į dėžutę uždaryti. Tol, kol tu galvosi, kokioje aš dėžutėje, aš jau būsiu kitoje. Aš greitai priimu sprendimus ir greitai dirbu – kol kiti svajoja, aš jau darau. Neleidžiu savęs kankint abejonėms: galiu ar negaliu, noriu ar nenoriu.

Nors mane visada domino rašymo stiliai, formos, pati įvairiausia literatūra – toks mano hobis – aš niekada apie tai nekalbėdavau, nė su vienu žmogumi neaptarinėdavau jokių kūrinių. Net nelabai pažįstu žmonių, su kuriais būtų įdomu pasišnekėti apie romano rašymo subtilybes, formą, struktūrą ar dar ką nors – tai įdomu tik labai specifiniams žmonėms. Galbūt todėl, sakyčiau, buvo tokio lengvo šoko: kaip – jis parašė knygą? Žmonės nenumanė, kad žmogus gali ir moka tai daryti. Jau vėliau, kai knyga pasirodė, kai kurie kolegos jautė baimę ją skaityti: perskaitysiu – jei bus blogai, juk bus nepatogu pasakyti...

Tačiau kai knyga išėjo, pasipylė lavina – kitaip negaliu apibūdinti – nuomonių: puikių, nuostabių telefono skambučių, žinučių. Kolegos ir ne tik, pažįstami ir nepažįstami žmonės tiesiog skambino, rašė. Žiūrėjau išplėtęs akis ir negalėjau patikėti. Pardavimai kilo, ir vieną dieną jau tiesiog nebegali nebematyti, kad tą knygą žmonės myli.

Labai bijojau – jeigu tai galima pavadinti baime – ką pasakys piligrimai. Tokie patys piligrimai, kurie ėjo tuo pačiu keliu, keliavo tuos šimtus ar tūkstančius kilometrų. Tai pats geriausias lakmuso popierėlis – tie žmonės, kurie ėjo, gali geriausiai pasakyti, ką aš parašiau. Ir didžiausia nuostaba buvo, kad labai daug jų perskaitė tą knygą. O kai pasipylė jų nuomonės, mane apėmė ramybė ir gerumo būsena. Jei trumpai: "Tu parašei tai, ką mes visi galvojame, bet tiesiog nemokame to išreikšti." Tai man buvo didžiausias įvertinimas.

Kilometrai: J.Gaižausko įsitikinimu, jei žmogus eina – net jei jis eina dėl jam vienam žinomos priežasties – jo kelias yra teisingas ir geras.

– Bet juk knyga – romanas, tad jame yra kūrybos, fantazijos, perteikti pojūčiai, emocijos gali būti visiškai kiti, nei jaučia dauguma?

– Taip. Manau, jie turėjo omenyje, kad tik iš tiesų nuėjęs tą kelią žmogus gali parašyti tą romaną taip, kad nekiltų abejonių, jog jis ten buvo. Juo labiau kad romanas parašytas pirmu asmeniu, tad daug kas tapatina tą "aš" su manimi. Taip, aš tą kelią nuėjau, bet tai nėra mano istorija. Pagrindinis romano personažas neturi nei vardo, nei tautybės, nei profesijos, nei socialinio statuso, nei amžiaus. Tarsi ir turi, bet knygoje tai visiškai nesvarbu. Ir tai buvo sąmoningas pasirinkimas, kad kiekvienas, skaitydamas knygą, galėtų būti tuo "aš", susitapatinti ir keliauti savo kelią.

Aš savęs nevadinu rašytoju ir vargu ar kada pavadinsiu. Galiu drąsiai sakyti – esu aktorius, net diplomą galiu parodyti, ir dirbu teatre. Aktorystė yra mano duona.

Atsiliepimuose nuolat minimi keli dalykai. Pirmas – kad labai skauda kojas skaitant knygą. Juokais, bet labai dažnai tą žmonės pastebi. Kitas – kai kurie žmonės pasakojo, kad skaitant pradėjo kristi svoris. Aš tuo nė kiek nesistebiu, nes man 5 kg nukrito tą romaną berašant. Ir dar vienas dalykas, kuris ir džiugina, ir kelia didelę nuostabą – ne vienas žmogus pasakė, kad tai yra knyga-filmas, nes skaitydamas viską labai ryškiai matai: kelio dulkes, karštį, aplinką, namo formą ir pan.

– Gal todėl, kad jums, kaip aktoriui, svarbu visa tai matyti, tad pavyko ir perteikti kitiems?

– Gali būti. Aš to neneigiu: esu aktorius ir rašiau tą knygą būdamas aktorius. Bet romanas juk rašomas žodžiais. Aš net nemoku apibūdinti, bet reikia kažkaip parašyti, kad vaizdas keistų vaizdą, netuščiažodžiauti aprašinėjant ilgiausiais sakiniais vaizdinius, kuriuos matai, bet įjungti žmogaus fantaziją, kad jis skaitydamas žodį matytų vaizdą. Viską, ką norėjau parodyti, turėjau perteikti žodžiu.

Bet rašant įvyksta tokių mažų stebuklų – momentai, kai tu nebegalvoji apie sakinio struktūrą ar formą, o pradedi galvoti apie tokius dalykus, kaip į kablelį įdėti šypseną ar į puslapio pervertimą – ašarą. Rašymas tampa aštresnis. Bet kaip tie burtai veikia, aš, net parašęs romaną, dar negaliu suprasti. Tad į daugybę klausimų pats sau turėsiu atsakyti laikui bėgant arba man atsakys tie, kurie mano knygą skaito.

Iki karantino nemažai važinėjau į susitikimus su skaitytojais. Ir mačiau, kaip tai veikia – ne pati knyga, o Jokūbo kelias, ta kelionė. Kartais toks jausmas, kad žmonės, net nežinodami, jog tokia knyga turi išeiti, labai jos laukė. Tarsi laikas buvo – tas virpantis oras, erdvė, karantinas, pandemija, visa tai, kas tvyrojo pasaulyje. Tas jausmas, kad pasaulis kraustosi iš proto. Viskas sukrenta į tam tikrą virpesį, o knyga įgauna savo gyvenimą – ji gyvena nepriklausomai nuo tavo norų. Belieka tik šypsotis ir tą gyvenimą stebėti.

– Turėjote aiškią viziją ir apie tai, kaip knyga – produktas – turi atrodyti?

– Mano pageidavimai buvo labai aiškūs ir konkretūs. Iškart pareiškiau, kad nenoriu knygos kietu viršeliu. Leidyklos atstovai kilstelėjo antakius, nes nelabai pamena, kad autorius nenorėtų knygos kietu viršeliu. Bet aš norėjau, kad knyga būtų tokia, kurią tu galėtum turėti kuprinėje, o ne tokia, kuri stovėtų lentynoje patogi ir tinkanti prie interjero. Negana to, tai yra knyga, kurioje aš rašau apie trečdalio gramo vertę kelyje, kai etiketės nuo drabužių karpomos siekiant palengvinti svorį, nes sunkiausias jis yra galvoje – nukerpi etiketę, ir kuprinė atrodo lengvesnė. Tokia knyga negali daug sverti – konceptualiai negali taip būti.

Mes labai ilgai diskutavome dėl paties viršelio. Buvo daug siūlymų viršeliui, manant, kad jie komerciškai būtų labiau sėkmingi. Bet realybė parodė, kad tas asfaltas ir geltona rodyklė, žyminti Jokūbo kelią, yra pats geriausias sprendimas, nes jis ne rinkodarinis, o tiesiog tikras. Tikri dalykai žmones traukia.

Dar – popierius. Tą knygą tiesiog smagu turėti rankose, smagu versti puslapius, nes popierius yra purus – ne tviskus, ne blizgantis, ne glamūrinis.

Iliustruotojas Mindaugas Lukošaitis – puikus menininkas. Jo iliustracijos nuostabios – tarsi aš būčiau sėdėjęs su kuprine po medžiu ir piešęs vaizdus, kuriuos matau. Aš taip norėjau tos tokios sąmoningos linijos. Palikta vietos, kur tu pats gali kažką parašyti, lyg savo kelionės dienoraštį, tie piligriminiai antspaudai, kuriuos mes gaudavome. Visa tai sukūrė tokią gražią visumą.

Kalbu apie dalykus, kurie taip pat yra tos knygos istorijos dalis. Kai į kraitelę įmeti saują uogų, atrodo, kad ji tuščia, bet kai meti ir meti, ji prisipildo. Ir jei dabar manęs paklaustų, ar norėčiau ką nors čia pakeisti, – tikrai ne. Knyga yra tokia, kokia ir norėjau kad būtų.

– Knygą inspiravo kelionė. O kas inspiravo kelionę Šv.Jokūbo keliu?

– Ir sudėtingas klausimas, ir paprastas. Paprastai yra sakoma: tą pačią akimirką, kai tu pagalvoji apie kelią, tu jau esi kelyje. Kelionė vyksta galvoje.

Man tas išėjimas nebuvo paprastas ir lengvas. Ketverius metus gyvenau noru išeiti į tą kelią. Pamenu, net kuprinę buvau nusižiūrėjęs – ją nusipirkau ir ketverius metus ji stovėjo laukdama. O kai jau galėjau eiti, teko nusipirkti naują.

Apie Šv.Jokūbo kelią (Camino de Santiago) aš sužinojau prieš daugelį metų ir kartkartėmis kokia nors informacija vis iškildavo. Taip po truputį, po truputį ta idėja mane įtraukė. Pradėjau skaityti, domėtis, galvoti, kurį kelią pasirinkti, nes jų yra daug. Tačiau bet kuris kelias, vedantis į Kompostelos miesto katedrą (Santiago de Compostela), ir yra tikrasis Šv.Jokūbo kelias. O rodyklės, kurios žymi kryptį, viso labo tik padeda paprastesniu būdu nueiti. Tu gali rinktis bet kurį kelią, eiti bekele, laukais – tai yra tavo sprendimas.

Kiekvienais metais visus piligrimų kelius Ispanijoje, Portugalijoje nueina apie 150 tūkst. piligrimų. Dar apie 15 mln. piligrimų kiekvienais metais apie tai galvoja. Tad pagalvokite, kiek yra priežasčių – 150 tūkstančių priežasčių, dėl ko eiti. Ir, tiesą sakant, mano priežastis nėra kokia nors ypatinga – ji yra viena iš to 150 tūkst. Ir ji, beje, buvo labiau religinė nei kokia nors kitokia. Vienu sakiniu: aš ėjau nusilenkti šv.Jokūbui, kurio palaikai ilsisi Santjago de Kompostelos katedroje.

– Tačiau dažniausiai sakoma, kad Šv.Jokūbo keliu eina gyvenime pasiklydę, ieškantys kažkokių gyvenimo tiesų ar prasmės...

– Sutikau tokių žmonių. Bet jų nėra tiek daug, kaip galima pamanyti. Gal tiesiog tokie žmonės dažniau garsiai apie tai kalba. Dauguma eina dėl tiesioginės priežasties – nueiti piligriminį kelią tam, kad pagerbtų Šv.Jokūbą. O visa kita yra naratyvas.

Aš apskritai gyvenime stengiuosi paminti naratyvą ir iškelti esmę į pirmą vietą. Pavyzdžiui – šv.Kalėdos yra Kristaus gimimo šventė, o ne eglutės puošimo. Sausio 13-oji yra diena, kurią mes atsimename, o ne kažkokia neužmirštuolės šventė. Labai dažnai pas mus naratyvas tampa svarbesnis už esmę, o tai yra absurdas. Yra pirmykštė priežastis ir pirmykštė esmė.

Tad yra Šv.Jokūbo kelias, skirtas tam, kad jį nueitų piligrimai, einantys pagerbti Šv.Jokūbo. O visa kita – pamąstymai, ieškojimai kažkokios prasmės... Visa tai gali būti, viskas gerai. Bet tai jau yra antrinė, tretinė ir dar kažkokia priežastis. O aš ėjau dėl pirmosios.

Kelių, kuriais galima pasiekti Santjago de Kompostelą, yra daug ir įvairių. Populiariausias – prancūziškas kelias, tik jis labai industrializuotas, daug komercijos, patogumų, daug albergų – piligrimų nakvynės namų, ir labai daug žmonių, nes juo eina apie 90 proc. piligrimų.

Aš savo kelionei pasirinkau labiausiai laukinį – portugališkąjį – kelią: iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą. Ten mažai infrastruktūros, mažai albergų, mažai patogumų. Į pabaigą – taip: kaip maži upeliai suteka į upę ir daugėja vandens, tai ir ten nuo Porto vis daugėja tų einančių žmonių, įsiliejančių iš visų kelių. Bet ta pirmoji kelio dalis tikrai nėra lengva. Jeigu tu praėjai albergą, tai jau gali ieškoti, kur miegosi, nes iki kito tą pačią dieną vargu ar nueisi.

Kai pasiekiau galutinį tašką ir atsiverčiau tą didžiulę knygą, kurioje reikia užsiregistruoti ir įrašyti kelionės tikslą, pastebėjau, kad maždaug 80 proc. ėjusiųjų nurodė religinį. O likę 20 proc. – dvasinį, turistinį, savęs ieškojimo ir pan. Kita vertus, visai nesvarbu, dėl ko žmogus eina. Mano manymu, jei žmogus eina, net jei jis eina dėl jam vienam žinomos priežasties, jo kelias yra teisingas ir geras. Čia nėra jokių normų, nėra jokios minties – tas tikras, o tas netikras.

Ir mūsų lietuviškas Camino Lithuania yra tikras kelias, o žmonės, kurie jį kūrė, – nuostabūs. Jis jau žinomas pasaulyje – piligrimai greitai susižino apie visus kelius. Vienintelis dalykas, ko jam dar trūksta, – maldų ir ašarų. Nes šimtmečius anais keliais ėjo žmonės. Jie meldžiasi, jie klupinėja, griūva, stojasi ir toliau eina. Šalia gyvena žmonės, kuriems piligrimas yra kasdienybė, tai tų kaimiečių gyvenimo dalis. Per jo lauką ar daržą 300 metų eina piligrimai. O Lietuvoje, kai aš ėjau pirmaisiais metais, vietiniai į piligrimą žiūrėjo kaip į vagį. Ko po kaimą gali vaikščioti žmogus su didžiule kuprine? Vagis. Juk tas kelias niekur neveda... Bet čia, manau, tik laiko klausimas – tiesiog ten turi gimti ir užaugti vaikai, kuriems piligrimas, praeinantis keliu, bus tiek pat įprastas, kiek karvė, besigananti pievoje.

Aš už bet kokį ėjimą. Ta priežastis nėra tiek svarbi. Kai kam jos yra tokios, kad nelabai kam ir papasakosi. Pagaliau yra dalykų, kurių jums niekada nepapasakos nė vienas žmogus. Bet taip pat yra dalykų, kuriuos gali papasakoti tik piligrimas piligrimui. Taip pat kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo sferoje – juk yra dalykų, kuriuos tik aktorius aktoriui gali papasakoti.

– Grįžtant prie jūsų knygos – tas rašymas irgi buvo kelias?

– Be jokios abejonės. Iš vienos pusės aš tarsi iš naujo ėjau savo kelią, nes neatsimenu, kas man dar gyvenime kainavo šitiek jėgų, kiek parašyti šią knygą. Tikriausiai atmintis, kuri yra atomų ir molekulių lygyje, vėl atgyja ir tu vėl pradedi gyventi tą kelią. Iš tiesų vėl skauda kojas, krenta svoris, jauti begalinį nuovargį, kankina nemiga. Tik pavargsti šį kartą sėdėdamas prie rašomojo stalo ir tas nuovargis kitoks – giluminis.

– Ar dabar jaučiatės esąs rašytojas?

– Aš savęs nevadinu rašytoju ir vargu ar kada pavadinsiu. Galiu drąsiai sakyti – esu aktorius, net diplomą galiu parodyti, ir dirbu teatre. Aktorystė yra mano duona. O rašymas... Taip, aš esu knygos autorius, taip, aš parašiau romaną, taip, galbūt aš kada nors parašysiu dar vieną, o gal ir ne vieną. Gal. Bet, mano manymu, ne tu turi pasiskelbti, kad esi rašytojas. Man atrodo, kad šį vardą turi užsitarnauti. Gal kada nors taip ir bus.

– Tačiau klausimo, kada bus kitas rankraštis, iš leidyklos jau sulaukėte?

– Taip, ir ne iš vienos leidyklos. Tai džiugina ir didina savivertę. Tačiau tai nereiškia, kad aš ką nors dabar rašau. Išėjo knyga, ją perka, ja domisi, ją skaito, tad natūralu, kad yra leidyklų susidomėjimas, ką autorius dar gali pasiūlyti. Bet mano atsakymas visada tas pats: nerašysiu tol, kol galėsiu nerašyti.