Pagerbdama J.Meko atminimą "Santaka" primena J.Meko mintis, kuriomis jis per savo apsilankymus Lietuvoje yra dalijęsis su leidinio skaitytojais.

– Kiekvienas atvykimas į Lietuvą jums vis dar reikšmingas įvykis ar tiesiog kita – lietuviškoji – jūsų gyvenimo dalis?

– Gyvenimas eina savo vaga. Vienaip į Lietuvą žiūrėjau, kai pirmąkart po daugelio metų atvažiavau 1971-aisiais, kitaip –  1978-aisiais, paskui – 1993-iaisiais ir 2002-aisiais. Viskas keičiasi: žmonės, santvarkos, poezija, kalba.

– Ar nuo to laiko, kai ėmėte dažniau lankytis Lietuvoje, pasijutote didesniu patriotu, negu buvote iki tol?

– Aš buvau, esu ir būsiu lietuvis. Aš neturiu metro nei svarstyklių ir negaliu pamatuoti ar pasverti – daugiau ar mažiau. Tautiškumas visąlaik yra laike ir visą laiką keičiasi.

****

– Niekas negali būti lygiai taip pat, kaip buvo vakar. Negalime visą laiką sėdėti ir saugoti, ką iš tėvų paveldėjome. Mes visi turime savo naują gyvenimą. Viskas visados keičiasi. Technologijos, žmonių kartos – visas pasaulis keičiasi. Tie, kurie nesikeis, bus praryti.

Technologijos, žmonių kartos – visas pasaulis keičiasi. Tie, kurie nesikeis, bus praryti.

– Ar jūs per visą gyvenimą gerai jautėtės tame sparčiai kintančiame gyvenime?

– Nėra prasmės preparuoti savo būseną, būti už ar būti prieš, nes negali sustabdyti ar pakeisti – pasaulis vis tiek keičiasi. Reikia tiesiog pasaulį priimti ir padėti jam keistis. Žiūrėti, kad keistųsi, kiek galima geriau, kad nesiristų žemyn, bet kiltų. Reikia būti kartu su pasauliu – būti to keitimosi dalimi ir nekaišioti pagalių į ratus.

****

– Daugelis jaunų kūrėjų yra sutrikę, svarsto, kas atsitiko su menu. Ar šiandien dar gali egzistuoti nekomercinis menas?

– Menas visados yra menas. Jeigu jis komercinis, tai jau pritaikomasis. Amatas, verslas, kuris siekia sukurtą produktą parduoti.

– Kokią įtaką menui daro tai, kad jam sukurti reikalingi pinigai?

– Jau sakiau, kad menas arba yra, arba jo nėra. Menui sukurti reikalingas menininkas, ir nieko daugiau. Menininkų visados mažai. Negali dirbtinai prigaminti tų meno žmonių ar judėjimų.

Gedimino Bartuškos nuotr.

– Ar yra elitinis menas ir menas liaudžiai?

– Nėra tokio dalyko kaip elitinis menas. Yra tiktai menas, sukurtas prieš 50, 100, 200 ar 1 000 metų. Yra tiktai laikotarpio ar stiliaus klausimas. Kai kuriuos menininkus ir jų kūrybą žmonės priima lengviau, nes daugiau apie juos žino. O naujųjų dar nežino. Pavyzdžiui, iš Jurgio Mačiūno Lietuvoje juokėsi, sakė, kad jis juokdarys. Tie, kurie susipažinę su jo kūryba Europoje ir kitur, pripažįsta jį kaip vieną didžiausių XX a. menininkų. O Lietuvoje jo dar ir šiandien nepažįsta, todėl galima juoktis. Tačiau kai kas juokiasi ir iš Dievo. Aš nesijuokiu.

****

– Ar tikite likimu, atsitiktinumu ir kitais panašiais dalykais?

– Nereikia jais tikėti ar netikėti. Bet... ką turėjai galvoje, kai sakei "likimu"?

– Kažkada gavote iš gyvenimo žiaurų smūgį – drauge su broliu buvote atplėšti nuo Lietuvos. Staiga nublokšti į visai kitą, svetimą erdvę, savo gyvenimą realizavote taip, kad dabar viskas gerai. Ar likęs Lietuvoje būtumėte tapęs tokiu Jonu Meku, koks esate šiandien?

– Niekas neatsitinka staiga. Aš žinau, kas būtų su manim atsitikę. Lietuvoje dirbau prie pogrindinių laikraščių prieš sovietus ir prieš vokiečius. Mano mašinėlė, su kuria buvo rašoma, buvo pavogta – žinojau, kad turiu pranykti. Kai 1971 m. aplankiau motiną, ji pasakojo, kad slaptoji sovietų policija dar visus metus laukė krūmuose, kada pareisiu į namus.

– Ar Amerikoje lydėjo tas jausmas, kad Lietuvoje jūsų kažkas visąlaik tyko?

– Žinojau labai aiškiai, kad negaliu grįžti į Sovietų Sąjungą, kas manęs laukia sugrįžusio.

– Esate kultūros žmogus, kūrėjas. Ar tai nėra pati didžiausia gyvenimo ar likimo dovana, kad tapote menininku, o ne, tarkim, politiku.

– Politikai yra komediantai. Aš nieko nesigailiu, ką esu padaręs.

– Vadinasi, teisingai pasirinkote?

– Aš nepasirinkau. Kažkas mane pasirinko.

– Kas tas kažkas?

– Poezija, literatūra, kinas. Aš nepasirinkau. Jie patys atėjo. Aš esu... apsėstasis.

– Kaip gerai ir giliai pažįstate Lietuvą?

– Gana gerai pažįstu. Galbūt geriau negu daugelis lietuvių. Kai palikau Lietuvą, buvau nebe vaikas. Aš jau buvau labai įsivėlęs į Lietuvą. Lietuva yra iki giliausių mano gyslelių – ir galvoje, ir širdyje, ir pirštuose. Visame kame.

Lietuva yra iki giliausių mano gyslelių – ir galvoje, ir širdyje, ir pirštuose. Visame kame.

****

– Jurgis Mačiūnas, Johnas Lennonas, Yoko Ono ir jūs vadinami "Fluxus" pradininkais. Kaip apibūdintumėte tuomečio "Fluxus" judėjimo idėjas?

– Jeigu reikia apibūdinti "Fluxus", tai "Fluxus" yra J.Mačiūnas. Tikslesnio apibūdinimo nėra. Tačiau yra koks šimtas apibūdinimų. Vienas galėtų būti toks: "Fluxus" – tai J.Mačiūno ir jo draugų žiūrėjimas į pasaulį su šypsniu. Ne juokiantis, ne kvatojantis, bet trupučiuką su šypsniu. Yra didelis skirtumas tarp juoko ir šypsnio – tai daug subtiliau ir rimčiau. Matai, kai juokiasi, žmonės neima nieko (į galvą – red. past.) rimtai. O Jurgis ėmė viską rimtai, labai rimtai, bet su šypsena.

– Ar šiandienis "Fluxus" labai skiriasi nuo to "Fluxus", kurį kūrėte jūs su bičiuliais?

– Kaip visuose menuose, tarkim, paimkime futurizmą, siurrealizmą, dadaizmą, ilgiausiai 10–15 metų einama labai koncentruotai, intensyviai. Paskui ateina nauja karta ir jau pradeda imituoti ir kartoti – tai pereina į kažką kitą. "Fluxus" buvo tarp 1960-ųjų iki maždaug 1975-ųjų ar 1978-ųjų, kai Jurgis mirė. Paskui kai kurie jo draugai, su kuriais jis dirbo, ir kurie buvo "Fluxus" judėjimo nariai ir bendradarbiai, tęsė toliau. Dabar dauguma jų jau mirę.

Anksčiau buvo modernizmas, paskui buvo postmodernizmas. Tas pats yra ir su "Fluxus". Dabar "Postfluxus" laikotarpis. Iš senųjų "Fluxus" narių išsilaikė nedaug – keli jų dar yra gyvi ir gyvena Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Tačiau jie gyvena tuo klasikiniu laikotarpiu – daro tą patį, ką darė 1965-aisiais.

****

– Kaip manote, ar šiuo metu Lietuvai reikalingos naujovės meno srityje?

– Naujovės visada ir visur reikalingos. Tos sritys neišsivysto kaip sritys. Pavieniai menininkai išsivysto ir tie menininkai paskui kartu dirba, vienas kitą pažįsta. Paskui į juos imama žiūrėti kaip į tam tikrą grupę, tam tikrą judėjimą, tam tikrą srovę.

– Ar su naujosios kartos Lietuvos menininkais palaikote ryšius?

– Girdžiu apie vieną kitą, ką jie daro, bet su jais neturiu jokių ryšių. Tik su Eugenijumi Varkelevičiumi, kurį labai gerbiu ir kurį taip pat laikau labai geru dailininku ir filmininku.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Ką šiuo metu kuriate?

– Aš nieko nekuriu. Niekados aš nekuriu nieko. Kartais rašau, kartais filmuoju, bet niekados nekuriu. Aš tik filmuoju, kas vyksta, ir čia jokios kūrybos nėra. Aš prieš kūrybą. Tie, kurie kuria, yra sugadinę ir sūrius, ir duoną.

****

– Kokių pokyčių pastebite viešėdamas Lietuvoje?

– Pirmiausia esu labai nusivylęs maistu Lietuvoje. Maistas yra labai blogas – visokios mišrainės. Nieko nebegali gauti: nei pomidoro kaip pomidoro, beveik nei jokios daržovės. Viskas sumaišyta. Valgai ir nežinai, ką valgai. Aš labai nusistatęs prieš tas mišraines. Aš neužaugau su tomis mišrainėmis. Aš visados žinojau, ką valgau: aš – ūkininko vaikas. Dabar viskas sumaišyta. Dabar aš nieko nežinau, ką valgau. Todėl dažniausiai nevalgau. Va, turiu maišiuką – nusipirkau lašinių ir duonos. (J.Mekas iš savo krepšio išsitraukia ryšulėlį, jį padeda ant stalo ir išvynioja. Ten – lašiniai ir duona.) Va, čia yra maistas. O ten, kur eini į restoraną, – ten viskas sumaišyta. Daug dabar majonezo deda. Ajėtau, klaiku.

– Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą? Politiką?

– Galbūt tas pats irgi kaip maiste. Paprastai tas pats atsispindi ir kultūriniame gyvenime. Viskas mišrainė pasidaro. Ir politikoje – tas pats. Jeigu maistą maišai, maistas praranda formą – viskas susimaišo. Tas pats ir visose kitose srityse.

****

– Ką palinkėtumėte Lietuvos jaunajai kartai, jauniesiems menininkams?

– Užmirškite praeitį ir žiūrėkite tik į dabartį ir ateitį. Nesiklausykite, ką kiti šneka. Ignoruokite visus kritikus. Neignoruokite savo amžiaus draugų, bet ignoruokite visus, kurie senesni negu, sakysim, 40 metų.

****

– Vienas gražiausių ir žinomiausių jūsų filmų "Rojus dar neprarastas". Kas jį inspiravo?

– Matai, rojus neduodamas už dyką. Reikia stengtis, reikia būti, reikia dirbti. Daug tūkstančių metų buvo poetų, mokslininkų, šventųjų ir kitų, kurie dirbo, kurie paskyrė savo gyvenimą tam, kad žmonija būtų subtilesnė, nei paprastai yra. Mūsų pareiga, mano pareiga yra jų neišduoti, bet padėti ir tęsti jų darbą toliau – tobulinti žmogų ir žmoniją.

****

– Kaip pavyksta išlaikyti tokią gerą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą?

– Esu dėkingas visiems angelams ir visam pasauliui.

– Kartais atrodo, kad visi angelai jau išskrido iš Lietuvos: raukomės, dejuojame ir verkšnojame su reikalu arba visai be jokio.

– Naujoji karta, tie jauni žmonės, kurie mane aplanko Amerikoje ir kuriuos sutikau čia – vieninteliai tie jauni – neverkšlena. Jie yra kitokie. Kai kurie dar skundžiasi, kad vyresnioji, akademiška, sovietinė karta dar per daug turi įtakos ir valdžios. Sakau jauniems, kad mirtis viską ištaisys ir išgelbės. Sakau, kad akademikai, kaip ir visi kiti senieji, išmirs, tada jūs būsite laisvi ir kursite, kaip norėsite. Mirtis, kaip šventas Pranciškus sakė, yra mūsų sesuo. Manau, kad kartais – labai reikalinga sesuo.