Miesto kultūros atstovai gyvenimui ir kūrybinei raiškai pasirinko senąjį Žeimių dvarą

Išardytos koklinės krosnys, aptrupėjusios sienos, nuzulintos grindys. Toks vaizdelis pasitinka Jonavos rajone, Žeimių dvaro rūmuose. Prie pagrindinio dvaro pastato jaunieji jo šeimininkai Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika ramiai žvelgia į fotoobjektyvą. Jam – 27-eri, jai – 25-eri, ir jie jau turi savo dvarą. Prieš porą metų Žeimiuose įsikūrusi menininkų pora vysto švietėjišką-meninę veiklą, o po dešimtmečio planuoja prikelti ir dvaro rūmus.

Pirmosios idėjos įgyvendintos

Jaunieji dvarininkai tvirtina, kad prieš dvejus metus čia nebūtų pasitikusi šiandieninė ramybė. "Kai atvažiavome pirmą kartą, buvo pilna vaikų, jie siautė dvaro rūmų palėpėse, parke. Kad juos susikviestume, pripirkome ledų. Tada pabendravome, susipažome", – pasakojo Agnė.

Pirmasis pokalbis su vietos bendruomene nepraėjo be pėdsako. Menininkų pora įgyvendino savo idėją: įsteigė Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumą ("ŽemAt"), kurio veikla susidomėta ir Italijoje. Santrumpa "ŽemAt" svarbi ne tik vietos gyventojams, čia atvykstantiems jonaviškiams ar kėdainiškiams. Žeimių dvaras tapo parodų, teatralizuotų renginių, vykstančių visus metus, vieta, vaikų estetinės raiškos ugdymo centru. Veiksminga kultūros injekcija ne tik per 1000 gyventojų turinčiam miesteliui. Menininkai siekia paversti dvarą atviromis kūrybinėmis dirbtuvėmis, atsvara provincialiai mažų miestelių kultūrai.

Dingusios kultūros paieškos

Dar vienas jaunųjų dvaro šeimininkų užmojis – įkurti Lietuvos pilių ir dvarų kultūros komunikacijos centrą. "Sieksime viešinti dvaruose vykstančius renginius, sisteminti informaciją apie dvarus, atlikti tarpininkų funkciją tarp menininkų ir dvarų valdytojų", – pasakojo šeimininkas.

Istorinių lūžių metais šeimininkų netekusį dvarą niokojo laikas, atsainūs restauratoriai ir tikrosios dvaro paskirties keitėjai – čia glaudėsi karo ligoninė ir Žemės ūkio technikumas. "Rūmų atgaivinimui prireiks dešimties metų", – įsitikinęs D.Noreika. Jis pasiguodė, kad pradžia jau padaryta, atlikti svarbūs polichrominiai, konstrukcijų tyrimai, įvertinta pastatų būklė. "Sovietmečiu daug kas daryta atsainiai ir nekokybiškai, tokio paveldo objekto renovacijai reikia didelių pastangų, solidžių lėšų, profesionalumo", – tvirtino pašnekovas. Šeimininkai pirmiausia ketina įrengti du kambarius. "Vienas bus toks, kokį įmanoma įrengti iš mažo žmogaus atlyginimo, pagal jo galimybes, o kitas, Žaliasis kambarys, turėtų įkūnyti naujas paveldo tendencijas. Lietuvos paveldosaugos mokykla beviltiškai pasenusi, neišsivadavusi iš sovietmečio rėmų. Mes siekiame sukurti naują restauracijos koncepciją, artimesnę vakarietiškam suvokimui", – dėstė dvare šeimininkaujanti pora, o jų veiduose švietė šelmiškos šypsenėlės. Vėliau reikės restauruoti dar 23 kambarius – gyvenamuosius, Darbo kambarį, Biblioteką, Salę.

D.Noreika neišdavė, kiek jo mamai kainavo prieš penkerius metus įsigytas dvaras. Jis vengia dvarininko etiketės, bet jo nevaro į depresiją suma, įrašyta dvaro rekonstrukcijos plane – 13 milijonų litų.

Robotai ledainėje?

Nors D.Noreika linkęs save vadinti vienišiumi, jo gyvenimas ir veikla neprimena atsiskyrėlio. Dvaras atviras miestelio bendruomenei. Į pirmuosius renginius lankytojai dar ateidavę su alaus buteliu rankose. O kai iš Vilniaus "Vartų" galerijos į Žeimių dvarą buvo atvežta plataus rezonanso sulaukusi paroda "Patriotai", skatinusi į patrioto sąvoką pažvelgti naujai, susidomėję žeimiškiai rinko parodos autorių autografus, aiškinosi ekspozicijos intenciją, autorių poziciją, žodžiu, aptarinėjo ir parodą, ir lengvai devalvuojamą sąvoką.

Agnė ir Domas vienu balsu tvirtina, kad jiems patiems didžiausią įspūdį paliko bendravimas su dvare viešėjusiais kurčiaisiais ir aklaisiais, atvykusiais į specialias edukacines programas.

Prieš kelis dešimtmečius dvarui priklausančiame svirne buvo siuvykla, išlikusi krūva čia siūtų darbo drabužių, siuvimo mašinos, darbo stalai. Gal tai pakuždėjo mintį dvarą sujungti su siuvykla – Agnė pasiūlė vaikams meninį žaidimą "Aprenk dvarininkų porą". Menininkei įdomu stebėti vaiko asmenybę, jo kūrybinę raišką: "Baisiausia matyti, kad vaikui niekas neįdomu." Gal ir vaikų, ir suaugusių savivokai pravers robotų kambarys, numatytas įrengti buvusioje dvaro ledainėje?

Savo minčių seklys

Kad skaitytojui nepasirodytų, jog Vilniaus dailės akademijos absolventai A.Bagdžiūnaitė ir D.Noreika visą laiką skiria tik švietėjiškai veiklai, turėčiau nuraminti. Italijoje, Bari mieste lankytojų susidomėjimo sulaukė lietuvių paviljonas ir žeimiškių vizualinė instaliacija "Ruduo", o kartu pristatyta "ŽemAt" idėja išprovokavo ilgesnį oficialių lankytojų pokalbį, šios idėjos aptarimą. A.Bagdžiūnaitės ir D.Noreikos kūryba eksponuota Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje. Porą galima pristatyti kaip meninį vienetą – dažno jų kūrinio autorystė bendra.

Pasak D.Noreikos, šiandien nepakanka vien meninio išsilavinimo, reikia turėti daug polėkių ir potraukių, kad suvoktum ir apmąstytum santykį su kitomis kultūromis, interpretuotum laiką. "Turi būti savo minčių seklys", – įsitikinęs pašnekovas.

Žeimių dvaras

Minimas nuo XV a.
Priklausė garsioms Lietuvos didikų šeimoms: Zavišoms, Čekavičiams, Medekšoms.
Nuo 1870-ųjų iki II pasaulinio karo dvaras buvo Kosakovskių nuosavybė, jiems šeimininkaujant įgavo šiuolaikinę išvaizdą.

Visą dvaro rūmų ansamblį sudaro septyni statiniai.
Dviaukščiuose vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmuose buvo 25 kambariai, kurių kiekvieną šildė brangių olandiškų koklių krosnis.