Jaunieji klajokliai perkainoja vertybes

Jaunieji klajokliai perkainoja vertybes

Klaipėdos dailės parodų rūmuose padieniui pristatyti du jaunųjų menininkų projektai: bendra Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinio meno kūrėjų

paroda „Homo Erraticus” (“Klajojantis žmogus”) ir jaunųjų Lietuvos skulptorių paroda „Lėta eiga – slow motion”.

Keliauja laiku

Keturiolika „Homo Erraticus” autorių eksponuoja įvairaus žanro kūrinius – objektus, tapybą, piešinius, fotografijas, instaliacijas ir videoprojekcijas. Visus juos vienija nomadizmo (klajoklystės) tema. Projekto kuratorės Inga Orenius iš Kijevo (Ukraina) ir Alisa Mulina iš Vilniaus subūrė menininkus, kad šie apmąstytų ir kiekvienas savaip interpretuotų šios epochos kultūros, politikos idėjines transformacijas bei savas kūrėjo-klajoklio-bastūno keliones šiuolaikiniame socialiniame kontekste. Tai jie ir daro, savo kūriniais svarstydami bei diskutuodami su publika apie lokalinę aplinką, joje vyraujančių tradicijų, skonių įtaką ir spaudimą, globalizaciją ir silpstančią lokalinio konteksto kontrolę. Be kita ko, teigdami, jog šiuolaikinis menas nuolat juda, keliauja ir atsiduria kitoje vietoje greičiau nei šiuolaikinis turistas-žiūrovas. Ir menininkams tenka keliauti po kultūros tradicijas ir šiuolaikinį pasaulį, jie tampa kultūros klajokliais ir kosmopolitais.

Parodoje dalyvauja menininkų karta, išgyvenusi perėjimą nuo sovietmečio prie naujosios demokratinės visuomenės kūrimo. Šioje kelionėje jai teko sparčiai absorbuoti ir perkainoti kultūros, meno, filosofijos vertybes. Dvasinė šių žmonių savijauta bei nuostatos ir atsispindi jų kūriniuose.

Identiteto paieškos

V.Vanago „Šeimos istorija“ – apie savojo tapatumo, identiteto, vietos pasaulyje paieškas. Keliaudamas jis renka įvairiausius dokumentus, susijusius su praeitimi, gretina juos su šiuolaikinės masinės informacijos vaizdiniais, lygina su savo šeimos archyviniais dokumentais ir pateikia tai... kaip reklamą. Jį domina laikotarpis, kurį, anot menininko, „dabar visi stengiasi ignoruoti, - tai laikotarpis, susijęs su Sovietų Sąjungos klestėjimu bei žlugimu ir tuo, kaip mes tai dabar suvokiam“.

M.Zavadskis savo „Genealoginiame medyje“ autoironiškai prisimena, jog „prieš keliolika metų visomis jėgomis, visa siela ne jis vienas buvo atsidavęs galingai spaliukų organizacijai ir tikėjo, jog yra Lenino anūkas; bet štai pagaliau išmušė teisingumo valanda – atėjo laikas pademonstruoti tikruosius giminystės ryšius“... Kitame darbe „Senio Šalčio ūsai“ menininkas vėlgi ironiškai nostalgiškas: tie vatiniai ūsai – šiltas, minkštas ir mielas dekoratyvinis interjero akcentas ir kartu užtikrinto saugumo, globos, slapčiausių svajonių išsipildymo simbolis, beje, „atkurtas pagal autentiškas technologijas“...

Tarp tragedijos ir farso

A.Tverdijus koliaže „Nemirtingasis“ metalą sulydo su medžiu, dabartį – su reminiscencijomis. Pastarosios graudžiai smelkiasi ir iš A.Babako instaliacijos „Parsuna“. A.Kviliūnas savo videoprojekcijoje filosofiškai samprotauja apie „Dvigubą laisvės pojūtį“, A.Mažonaitė savo faneros ir grąžto „tire“ – „Kalbančių galvų“ ir „Nesusikalbėjimo“ – nerimo, monotonijos, įtampos, streso bei kitų kasdienių šiuolaikinio žmogaus būsenų tema. A.Mulina fotografijose ieško „Jėgos vietos“, kurioje žmogus pasijunta nenugalimas. Jai savotiškai antrina I.Orenius, piešinių serijoje „Kitos išeities nėra“ improvizuodama žiaurumo ir kompiuterinių žaidimų tema. J.Čistiakovos animacinis filmukas „Noriu nusižudyti iš meilės, bet nežinau, nuo kurio namo nušokti“ balansuoja tarp tragedijos ir farso.

A.Jonkutė keliauja tapyti į vienuolyno celę, - jos didžiulėse drobėse apgyvendinta ten tvyranti paslapties pritvinkusi atmosfera. O V.Kalininos skaitmeninių fotografijų ciklas „Om – Mani – Pad – Me – Hum“ sukurtas išvykus gyventi iš miesto į gamtą, - jame užfiksuoti šio išvykimo – persikraustymo – pasaulio stebėjimo atskaitos taško pervertinimo rezultatai.

Metė iššūkį

M.Tendziagolskio metalinį „Žaislą“ su visa „naudojimosi instrukcija“ (fotografijoje) drąsiai galima būtų perkelti iš „Homo Erraticus“ į gretimoje salėje veikiančią parodą „Lėta eiga – slow motion“. Bet tai jau kitų keturių jaunų Lietuvos skulptorių projektas, kurio kuratorius – Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas. Jis, anot menotyrininkės Godos Giedraitytės, „pataikė į taktą“, nes meno objektų parodos pas mus retos, o susidomėjimas jomis didžiulis.

Keturi parodos autoriai – R.Milkintas, A.Kasparavičius, L.Lebednykas ir Ž.Landzbergas – Vilniaus dailės akademijos magistrantai. Jie parodai sukūrė po vieną du objektus, kuriais žaismingai meta iššūkį klasikinei skulptūrai, polemizuoja su tradicine jos – kaip stovylos, stabilaus, masyvaus objekto – samprata. Tradicijai jie savo darbuose priešpastato judesį – galimą, numanomą, nujaučiamą. Tas judesys jaunųjų objektuose iš medienos, faneros, skardos ir dažyto plastirolo vizualiai neišreikštas, bet nesunkiai įsivaizduojamas. Tai žiūrovą bene labiausiai ir intriguoja.

Abu jaunųjų menininkų projektai gerai „pakaustyti“ konceptualiai. Jie puikiai dera greta, netgi savotiškai papildo vienas kitą. Tačiau parodų salėse dvelkteli racionalumu ir šalčiu... Kita vertus, „perkainotos vertybės“ įdomios šviežiu autorių požiūriu ir drąsa.