Benjaminas Lebertas „Pelikanų skrydis“

Vokiečių rašytojas Benjaminas Lebertas – vienas ryškiausių šiuolaikinių jaunųjų Vidurio Europos autorių, pirmąjį romaną „Crazy“ parašęs būdamas vos šešiolikos. Knyga iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo ir populiarumo, pagal jos tekstą netrukus sukurtas filmas. Romanas „Pelikanų skrydis“ yra ketvirtasis B. Leberto romanas, pasakojantis apie jauno vaikino kelionę iš Hamburgo į Niujorką pas buvusį jo motinos draugą Džimį, kuris Manhetene turi jaukią užkandinę. Čia pagrindinis „Pelikanų skrydžio“ veikėjas Antonas praleidžia kelis mėnesius ir yra įtraukiamas ir į įdomią istoriją, susijusią su nusikaltėliais, ir į Didžiojo Obuolio gyvenimą, nepaliekantį daug laiko žmogaus savirefleksijai ir vejantį nuolat skubėti.

Viena iš dviejų paralelinių „Pelikanų skrydžio“ siužeto linijų plėtojama, pasakotojui perteikiant Alkatraso kalėjimo, esančio prie San Francisko, Jungtinėse Amerikos Valstijose, aplinką. Iš minėto kalėjimo XX a. antrojoje pusėje pabėgti pavyko tik trims nusikaltėliams. Alkatrasas – tai sala, kurią nuo žemyno skiria Ramusis vandenynas. Ar kaliniams tikrai pavyko pabėgus iš paties kalėjimo plaustu pasiekti kitą krantą, lieka klausimu, kuris plėtojamas visame romane ir yra pagrindinis intrigos šaltinis. Užkandinės savininkas Džimis, gyvenantis Niujorke, žino šią paslaptį, kurią atskleidžia tik prieš savo mirtį romano pabaigoje. Medžiaga, kurią apie minėtą pabėgimą Džimis yra sukaupęs, tampa pretekstu pasakotojui Antonui kalbėti apie savo vasarą, praleistą Niujorke, dirbant Džimio užkandinėje.

„Pelikanų skrydis“ pagal žanrą artimas kitam klasikiniam Alexandre`o Dumas romanui „Grafas Montekristas“. Abiejų knygų skaitytoją nuo pirmųjų puslapių įtraukiantis kalbėjimas pirmiausia yra susijęs su moraliniu klausimu: ar nusikaltėlis yra teisus, bandydamas bėgti iš kalėjimo? Romane „Grafas Montekristas“ netrūksta romantikos ir kalinio personažo idealizavimo. „Pelikanų skrydyje“ veikia nuotykių filmo logika – kiekvienas žinome, kaip, žiūrint filmą apie nusikaltėlius, norisi, kad jie išvengtų bausmės už tamsius darbelius.

B. Lebertas patenkina tokį skaitytojų lūkestį, atsidurdamas ties moralinio teisumo riba. Ir pirmasis autoriaus romanas „Crazy“, kuriame gausu paauglių seksualumą nagrinėjančių fragmentų (remiantis pozicija, kad jauniems žmonėms besąlygiškai reikia leisti daryti tai, ką jie instinktyviai nori daryti), ir kitas į lietuvių kalbą išverstas autoriaus romanas „Šis paukštis yra varnas“ (jame vaizduojamos su prostitucija susijusios scenos) balansuoja ties moraline riba, nes abiejų kūrinių pasakotojas vertinimus formuluoja ne pagal tradicinę, klasikinę etiką, netgi ragina skaitytojus ją pažeisti. Pateisinti B. Leberto vaizduotės vaisius galima tik tuo, kad visais atvejais pasakojamos išgalvotos istorijos, kurių sąlygiškumą skaitytojai turėtų aiškiai suprasti ir įsisąmoninti.

„Pelikanų skrydis“ patraukia nauja ir šiuolaikiška pozicija Niujorko kaip vieno iš pagrindinių šiandienos pasaulio miestų atžvilgiu. Romano veikėjas Antonas neidealizuoja naujos vietos, kurioje atsidūrė. Niujorko specifiškumas perteikiamas anglų kalbos stilistikai artimomis frazėmis ir kapotais sakiniais, kurie išties būdingi tenykščiams gyventojams. Visgi Antonas neįsimyli Niujorko ir palieka jį net neatsigręždamas. Jis nejaučia tradiciniam santykiui su vieta būdingos atsakomybės už tuos, kurie yra šalia. Tai – labiau smalsumas, nei įsipareigojimas.

Romano pagrindinis veikėjas gyvena jau postmodernioje erdvėje, o ne mentaliniu požiūriu konkrečioje vietoje. Čia neįvyksta lemtingų susitikimų, bendravimas su užkandinės savininku Džimiu irgi lengvas, toks, kokio bet kada būtų galima neskausmingai atsisakyti. Net kai buvęs šefas miršta, Antonas nepajunta gailesčio ar atjautos, jausmai reiškiami ribotai ir rezervuotai. Antono tikslas yra ne įsigyventi, įsitvirtinti naujoje vietoje, o tik ją pažinti. Esminis veiksmas yra susijęs ne su vieta ar žmonėmis, o tik su vaizduote, kurioje iš negausių Džimio pasakojimų plečiasi istorija apie Alkatraso pabėgėlius. Vaizdai, kuriais piešiamas kalinių gyvenimas ir planai sprukti į žemyną, kuriami žodžiais, iš kurių viena po kitos struktūruojamos scenos, orientuotos į veiksmą, o ne į mintis. Antonui nebūdinga galia apibendrinti ar labiau niuansuotai mąstyti, jis tėra žmogus, kuris sugeria aplinkos informaciją. Vertinti ir analizuoti veikėjų poelgius labiau paliekama jauniems „Pelikanų skrydžio“ skaitytojams.

Laura Varslauskaitė „Mano didelis mažas aš“

Kitos jaunos, tik šįsyk jau lietuvių autorės Lauros Varslauskaitės romanas „Mano didelis mažas aš“ buvo vertinamas paauglių ir jaunimo literatūros konkurse ir nominuotas pagrindiniam apdovanojimui. L. Varslauskaitė yra baigusi filologijos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, o dabar toliau mokosi ir gyvena Londone.

Skirtingai nei B. Lebertas, knygos „Mano didelis mažas aš“ autorė išlieka tradicinės moralės ribose, pasakodama apie Dauno sindromu sergantį paauglį, kuriam labai norisi pasijusti tokiu, kokie yra visi. Būtent dėl šio tikslo romano pagrindinis veikėjas Benediktas, atvykęs į šventinį karnavalą, nusprendžia trumpam pabėgti nuo mamos ir mokytojų priežiūros į miestą, kurio beveik nepažįsta, nes iki tol gyveno tik pagal kasdienį maršrutą iš namų į mokyklą, ir atgal. Savo nedidelės fiziškai, bet svarbios etiškai, kelionės pradžioje Benediktas jaučiasi nesaugus, kol įvyksta viską aukštyn kojomis apverčiantis susitikimas su kitu veikėju Oskaru, nusivylusiu gyvenimu ir pasiryžusiu šokti nuo tilto į upę. Oskaras visą naktį besitęsiančios kelionės metu parlydi Benediktą atgal į namus. Pasivaikščiojimo rezultatas dvejopas: Oskaras vėl patiki, kad gyventi verta, o Benediktas įveikia su neįgalumu susijusius kompleksus ir įgyja puikų draugą.

L. Varslauskaitės knyga „Mano didelis mažas aš“ pasirodė tada, kai Lietuvoje daug diskutuota apie empatijos stygių mūsų visuomenėje. Autorės romanas byloja, kad į visuomenės pakraščius nustumiami neįgalieji yra viena iš labiausiai empatiškų grupių. Daugelio skaitytojų artimoje aplinkoje gyvena neįgalieji, kurie kitiems gali rodyti tikrus užuojautos, jausmo tikrumo, atkaklumo ir valios pavyzdžius. Rašytoja pasakoja istoriją, kuri, viena vertus, nėra niekuo išskirtinė, o kita vertus, moko, kaip įveikti abejingumą ir svetimumą artimiems žmonėms, gyvenamajai aplinkai. Literatūra čia tampa būdu ugdyti empatiją.

„Mano didelis mažas aš“ pagal žanrą, kaip ir dažna jaunimo literatūroje, yra kelio romanas. Tik fizinis atstumas ar nuotykis, priešingai nei B. Leberto knygoje, čia labiau vidinis, nei išorinis. Benediktas daug analizuoja save ir aplinkinių žmonių elgesį, patirtis, drąsiai apibendrina ir kuria savąją vertybių sistemą, pagrįstą humanizmu ir kitais aksiologiniais akcentais, svarbiais ir neįgaliam žmogui, ir jo artimiesiems bei tiems, kurie bendrauja su kitokiu žmogumi. Literatūros kaip meno kūrinio požiūriu L. Varslauskaitės knyga nėra labai novatoriška – primena klasikinius vaikų ir jaunimo literatūros pavyzdžius. Prisimintinas Jerome`o Davido Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ arba praėjusiais metais Vokietijoje išleistas Wolfgango Herndorfo pasakojimas „Čikas“. Visose šiose knygose pagrindinio veikėjo, jaunuolio, netenkina esama padėtis, todėl nusprendžiama leistis į kelionę. Lietuvių autorė pasaulinę žanro tradiciją papildo dėmesiu neįgaliam žmogui ir pasakojimo nuoširdumu, kuris negalėjo rastis be empatijos į paribius stumiamo žmogaus atžvilgiu.

Ir B. Leberto, ir L. Varslauskaitės knygos verčia klausti, kiek vaikų ir jaunimo literatūra gali būti originali ir kiek klasikinė, varijuojanti tas pačias temas ir problemas. Abiejų autorių romanai visgi rodo, kad ypatingas naujumas sunkiai įmanomas, nes jaunesnių skaitytojų gyvenimo patirtys dar nėra gausios, todėl jiems kiek sunkiau interpretuoti knygas, tolimas nuo jų kasdienybės ir nuotykių. Išeitis irgi nėra labai nauja: turbūt jauniems skaitytojams išties verta gilintis į pasaulinės kultūros tekstus, kurie yra universalūs, pavyzdžiui, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“ ir kitus romanus, su kuriais užaugo ne tik tėvai, bet ir seneliai. Pasaulio literatūroje esama tokių kūrinių, kurie vienodai svarbūs ir vaikams, ir suaugusiems skaitytojams. „Pelikanų skrydis“ ir „Mano didelis mažas aš“ sunkiai priskirtini šiai tekstų kategorijai, nes visgi labiau kalba paaugliams, nei subrendusiai publikai, nepasiekdami to minties sudėtingumo, kuris būdingas jau pripažintai klasikai.