Pereiti į pagrindinį turinį

Jautrios istorijos suaugusiesiems – vaiko akimis

2020-04-29 15:16 diena.lt inf.

Kas nuoširdžiausiai pasakoja istorijas, jeigu ne vaikai. Jie atviri, laisvi, nieko neslepiantys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidusi ne vieną romaną, kuriame, skirtame suaugusiesiems, istorijas pasakoja vaikai.

Kai auklė – kalėjimo bėglys

Tarp tokių knygų – geriausiu Australijos dešimtmečio romanu išrinkta Trento Daltono "Berniukas nuryja visatą" (iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis).

T.Daltonas – vienas garsiausių Australijos žurnalistų, taip pat "The Weekend Australian Magazine" bendraautoris. Pristatydamas savo debiutinę knygą, rašytojas sakė: "Aš – žurnalistas, parašęs tūkstančius žodžių apie šiurpiausias istorijas iš Australijos priemiesčių gyvenimo... Rašiau apie prievartą ir traumą, išsižadėjimą ir neramumus, išdavystes ir mirtį, narkotikus, viltį ir pasveikimą... Vis dėlto dažnai pagalvoju, jausdamas, kaip viduje viskas apsiverčia, kad šiurpiausia istorija iš girdėtų – mano mamos istorija. O aš buvau reikšminga jos dalis. Mama – mano herojė."

"Berniukas nuryja visatą" – tai istorija apie brolystę, tikrą meilę ir draugystę. Kūrinio pasakojimas – daugiasluoksnis, kupinas žodžių žaismo ir aliuzijų. Romano veiksmo laikas – 1983-ieji, vieta – Brisbenas. Prarastas tėvas, sąmoningai nebyliu tapęs brolis, įkalinta motina, patėvis – heroino prekeivis ir garsus nusikaltėlis, o auklė – vyras, išleistas į laisvę po ilgų kalinimo metų, – toks tas pagrindinio romano herojaus Ilajaus gyvenimas. Bet jis stengiasi klausyti savo širdies, mokosi suprasti, ką reiškia būti geru žmogumi, o gyvenimas vis įsigudrina pastatyti kliūčių, ir legendinis narkotikų prekeivis Titas Brozas – ne pati menkiausia iš jų.

Yra romanų, kurie užkliudo giliausias žmogaus sielos stygas. Šis kūrinys – kaip tik toks.

Nevaikiškos patirtys

Williamo Kento Kruegerio "Kasdienė malonė" (iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautoris Gediminas Pulokas) apie vaikystės atradimą: kai imi suprasti, kad suaugusiųjų pasaulis kupinas melo.

Naujasis Brėmenas, 1961-ieji – naujų vilčių ir svajonių laikai. Bet Frenkui Dramui tų metų vasara negailestinga. Jį įvairiais pavidalais aplanko mirtis – per nelaimingą atsitikimą, savižudybę ir žmogžudystę. Tą vasarą Frenkas prisimins kaip sielvarto metą. Bet tik iš dalies. Jo tėtis pastorius cituoja Aischilą, teigusį, kad mokomasi per kančią. Net miegant, skausmas smelkiasi į širdį, kol galiausiai, prieš mūsų valią, kaip šiurpi Dievo malonė nužengia išmintis.

Tą vasarą mirtis palytėjo visą dvylikamečio šeimą – tėtį, aistringą, meninės sielos mamą, į Niujorką mokytis susirengusią seserį Arielę ir išmintingą jaunesnįjį brolį Džeiką. Frenkas netikėtai nubloškiamas į suaugusiųjų pasaulį – pilną paslapčių, melo ir išdavystės.

W.K.Kruegeris (gim. 1950) – JAV romanistas, išgarsėjęs vadinamosios Korko O'Konoro serijos romanais, apdovanotas daugeliu literatūros premijų. 2014 m. pasirodęs serijai nepriklausantis romanas "Kasdienė malonė" sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų susidomėjimo bei buvo pavadintas širdį apvalančia tylia meditacija.

Dviguba našlaitė

Donatellos Di Pietrantonio "Sugrąžintoji" (iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė) pasakoja istoriją apie mergaitę, kuri vieną dieną visko neteko.

Yra romanų, kurie užkliudo giliausias žmogaus sielos stygas. Šis kūrinys – kaip tik toks. Mergaitė su lagaminu vienoje rankoje ir batų krepšiu kitoje priversta skambinti į nepažįstamųjų duris. Jas atidaro skvarbiomis akimis ir puriomis kasytėmis jos sesuo Adrijana, nors anksčiau juodvi niekada nebuvo susitikusios. Taip prasideda pasakojimas apie Sugrąžintąją, kuri vieną dieną neteko visko: patogių namų, geriausių draugių ir besąlygiškos tėvų meilės.

Norint susitaikyti su dvigubu atstumimu ir dviguba našlaityste, turint dvi gyvas motinas, jai tenka grįžti prie savo pačios šaknų. Ir D.Di Pietrantonio puikiai žino, kokiais žodžiais tai išsakyti, ji moka papasakoti apie motinystę, atsakomybę ir rūpestį.

Iliuzijos laukimas

Olivier Bourdeaut "Belaukiant Bodžanglio" (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė) – tai romanas apie muziką, šokį ir beprotišką meilę.

Prieš sukurdamas šį romaną, prancūzų rašytojas O.Bourdeaut patyrė visas įmanomas nesėkmes. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau išvis tapo bedarbiu. O sulaukęs 35-erių, tėvų namuose per septynias savaites parašė kūrinį, tapusį bestseleriu ne tik Prancūzijoje, bet ir dar 36 šalyse.

Romano "Belaukiant Bodžanglio" herojai – tai ekstravagantiška, visas ribas peržengusi, bet akivaizdžiai laiminga pora, einanti per gyvenimą šokio ritmu, skambant Ninos Simone "Ponui Bodžangliui". Jų meilė magiška ir svaiginanti, gyvenimas – nesibaigianti šventė. Jų namuose vietos, rodos, yra tik malonumams, fantazijoms ir draugams. Jie nebesirūpina darbu, nepaiso siunčiamų sąskaitų, kurios kaupiasi šūsnimis, nekreipia dėmesio į išorinį pasaulį, nes susikūrę asmeninę palaimą.

Romano pavadinimas – aliuzija į Samuelio Becketto absurdo dramą "Belaukiant Godo", jame kalbama apie bergždžias pastangas sulaukti amžinos meilės ir palaimos. Herojai laukia tik kitos dainos šokių salėje, kuria pavertė savo erdvų butą. Ir ilgisi prarasto rojaus.

Paprasti gyvenimai

Romualdo Granausko "Trys vienatvės. Šventųjų gyvenimai" – knyga, kurią perskaityti privalo kiekvienas.

Dešimt novelių romano "Trys vienatvės" skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Novelių romane atsiskleidžia žmonės ir laikas bei savitas R.Granausko humoras, čia kupina komiškų ar absurdiškų sovietmečio epochos atsitikimų.

"Šventųjų gyvenimai" – vienuolikos novelių apysaka, pasakojimas apie vieno kaimo istoriją. Knygos veikėjai – paprasti kaimiečiai, bet net jų vardai turi simbolinę prasmę, visi jie pavadinti šventųjų garbei. Tikrų šventųjų ir knygos veikėjų veikimo sferos skiriasi, kartais visiškai nesusijusios. Kodėl gi knygos veikėjai pavadinti šventųjų vardais? Atsakymą nesunkiai rasite, šventumas atsiskleidžia per poelgius.

Apie meilę ir atmintį

"Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, bet našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį", – apie savo romaną "Mano vardas – Marytė" sako jo autorius Alvydas Šlepikas.

Knygoje nušviečiama viena iš baltųjų istorijos dėmių – vilko vaikų situacija. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, vilko vaikų ir jų artimųjų pasakojimais.

Prieš bangas

Taros Westover "Apšviestoji" (iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė) – tai knyga apie kovą dėl savikūros ir apie kraupią ištikimybę šeimai.

T.Westover gimė 1986 m. JAV Aidaho valstijoje nuo išorinio pasaulio visiškai atsiribojusioje šeimoje, kurioje buvo rengiamasi pasaulio pabaigai. Prieš tėvo valią mergina pasiryžo siekti mokslo. T.Westover pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė septyniolikos. Gimusi survivalistų šeimoje kalnuose, ji nuo mažens vasaromis talkindavo pribuvėjai motinai – rinkdavo žoleles, o žiemomis padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Taros tėvas nepasitikėjo medicina, tad mergaitė nebuvo mačiusi nė vieno gydytojo, žaizdos būdavo užgydomos vaistažolėmis. Šeima gyveno visiškai uždarai ir nesirūpino vaikų mokslais.

2008 m. Birgamo Jango universitete T.Westover baigė humanitarinių mokslų bakalaurą, netrukus gavo Gateso stipendiją Kembridže, 2009 m. Šv.Trejybės koledže ji apsigynė filosofijos magistrą, 2010-aisiais tapo Harvardo universiteto vizituojančiąja stipendininke, o 2014-asiais Kembridže jai buvo suteiktas istorijos mokslų daktarės laipsnis.

"Apšviestoji" – tai knyga apie siekį mokytis ir tobulėti, apie kraupią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, nutraukus saitus su artimaisiais. T.Westover sukūrė meistrišką, brandų, universalų pasakojimą apie išsimokslinimo esmę ir apie valią keistis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų