J.Lukausko drožyboje – gyvenimo metraštis

Po parodų sales keliauja medžio meistro Juozo Lukausko drožiniai.

Akcija skirta prieš septynerius metus į Amžinybę išėjusio autoriaus šimtosioms gimimo metinėms paminėti. Klaipėdoje, salone „Marginiai“, paroda veiks iki spalio 20-osios.

Medžio laiškai

Tai buvo žmogus, kurio išmintis ir pilietiškumas buvo dar didesnė vertybė už jo puikius drožinius.

Kūryboje vyrauja rami išmintis. Nėra nieko įmantraus, persukto, kur reikėtų ieškoti paslėptos minties ar menamos idėjos.

J.Lukauskas – tarsi metraštininkas, palikęs medyje laiškus ateičiai. Jis pats mokėjo visus kaimiškus darbus, taip pat ir kinkyti arklius, arti, žemaitiškai tariant, „so žombio“ (žagre). Štai vienas paskui kitą ir aria „žombiu“ du valstiečiai. Pirma žengia mažas artojėlis, už jo – dar mažesnis, ir tas jau moka. Abu su visomis vyžomis išskaptuoti medžio pliauskoje. Čia viskas tikra – ir arkliukai, ir „žombiai“, ir vagos, ir netoliese pakrypę senų kapinaičių kryžiai, kalvos kalvelės ir kaimiškų trobesių stogai.

Atsitiktiniams žiūrovams jie nebus tokie iškalbingi, kaip tiems, kurie patys yra žengę basomis per vėsią, ką tik žagre išverstą vagą. Jau išėjo ištisa karta, kuri taip gyveno, taip savo duoną valgė.

Norėjo daržinėlės

1993 metų pavasarį teko lankytis šio meistro namuose Kretingoje. Mylėjo jis savo kuklią sodybą, puošė ją drožiniais. Iš lauko virš slenksčio pakabino išskaptuotus savo ir žmonelės Petronėlės portretus. Tikriausiai iki šiol jie žvelgia iš ten ir pasisveikina. Išpuoštas ir šulinys. Nuošaliau stovėjo vandens nešėjos skulptūra. Sodelyje buvo ir kitų įamžintų personažų.

Prie namo šono įrengtoje verandoje J.Lukauskas laikė nemenką savo skulptūrų „kariuomenę“, įvairių dirbinių, visaip įprasminusių kokį nors gyvenimo tarpsnį.

Kalbėjo tuomet meistras, kad savo gyvenimą atsimena iki smulkmenų, tarsi aiškų ir nuolat peržiūrimą kino filmą. Laiko turėdamas, vis kokį nors paveikslą atkuria savo dirbiniuose. Galįs aiškiausiai papasakoti visą gyvenimą nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Išgyveno abu karus. Viską esąs užrašęs, vis atrandąs ką papildyti, pridėti. Tik sunku esą prisėsti prie rašto, kai ir čia ir ten rankų reikia.

Sakė nuolat varstantis valdžios duris, kad leistų jo sklypelyje suręsti „daržinikę“. Joje būtų palikęs žmonėms savo „gyvenimo aprašymą“ skulptūrėlėse, medžio paveiksluose. O ir rankraščiuose. Neleido.

Veržėsi į šviesą

Gimė J.Lukauskas 1906 metais Vaiteliuose, bežemių šeimoje. 1912 metais tėvas išvyko į Ameriką prasigyventi, tačiau dingo, ir jokių žinių, jokių ženklų apie jį namiškiai nebesulaukė. Mama Ona liko su Juozuku ir Antanuku ant rankų. Neturėjo jokio savo būsto, tad teko daug vargti.

Būdamas gabus, Juozas veržėsi į mokyklą, neliko beraštis, baigė Mikoliškių pradinę. Toliau geri žmonės įtaisė mokytis staliaus amato pas Baltmiškį - garsų Palangos meistrą. Vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje, aviacijos dalinyje.

J.Lukauskas visada buvo aktyvus įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Kaune baigė korespondentų kursus, bendradarbiavo anos nepriklausomos Lietuvos savaitraštyje „Vėliava“, lavinosi savišvietos institute.

1940 metų perversmas daug ką apvertė, tačiau nesustabdė kūrybos, neatėmė žmoniškumo, rūpestingumo aplinkiniams. Ir pats vis ko nors mokėsi, niekada neatsisakydavo vykti į įvairius kursus, seminarus, stovyklas. Tai buvo šviesi asmenybė. Nors pats primindavo nuolat, kad „nedaug betrauksiu“, tačiau sunku buvo patikėti, kad ši miela šviesa iš tiesų užges.

Mirė J.Lukauskas 1999 metais. Buvo nedaug likę iki naujo tūkstantmečio pradžios. Juozas Lukauskas ir liko praėjusio amžiaus gyvenimo žiniuonis.

Akmenys uostui

Kai paroda buvo atidaroma „Marginių“ salone Klaipėdoje, kretingiškis literatas Algis Kuklys, ketinantis išleisti knygą apie Juozą Lukauską, priminė, kad šio meistro Kretingos garbės piliečio gyvenimas nuo jaunumės yra susietas su Klaipėda. Dar prieškario Lietuvos laikais Darbėnų apylinkėse rinko ir į vežimus ritino lauko akmenis Klaipėdos uosto krantinėms stiprinti. Iš karčių ir virvių buvo sukūręs įrenginį - akmenims kuo lengviau ir sparčiau į vežimą ritinti. Daug tų akmenų arkliniais vežimais į uostą atgabenta. Ir šiandieną tikriausiai tebelaiko jie senųjų prieplaukų krantines.