Legendinis elektroninės muzikos pionierius Jeanas Michelis Jarre‘as, stojęs prie kompiuterio, kuria ne tik muziką, bet ir pačius muzikos instrumentus. Tačiau dėl to tikina nesijaučiąs dievu.

Elektroninės muzikos burtininku, vienu geriausių pastarojo šimtmečio kompozitorių, nepakartojamų šou kūrėju tituluojamas prancūzas, koncertavęs garsiausiose pasaulio vietose milijoninėms auditorijoms, kitą sekmadienį užsuks į „Žalgirio“ areną. Koncertas Kaune – J.M.Jarre‘o pasaulinio turo dalis, kuriame pristatomas jo rinktinių kūrinių albumas „Essentials and Rarities“.

Nenustojantis savo pasirodymais stebinti publikos, Guinnesso rekordus pagal surenkamas auditorijas gerinantis atlikėjas, lauko muzikos spektaklių pradininkas yra itin reiklus techninei koncertų kokybei. Populiarusis kompozitorius ir atlikėjas, ne kartą rinktas metų žmogumi ar geriausiu metų muzikantu, į Kauną atsiveža įspūdingą garso stiprinimo ir apšvietimo įrangą, galingus lazerius ir vaizdo projektorius.

Jo koncertai garsėja ir panaudotų pirotechnikos tonų kiekiu, o 1976 m. jo įrašytas albumas „Oxygène“ ir šiandien pripažįstamas svarbiausiu bei įtakingiausiu elektroninės muzikos albumu pasaulyje.

„Pastarieji keletas metų man buvo nelengvi: mirė abu mano tėvai, išgyvenau skyrybas“, – išskirtiniame interviu „Kauno dienai“ prisipažino 63-ejų prancūzas ir užsiminė, kad dabar yra pasirengęs naujam kūrybiniam laikotarpiui.

– Prieš trejus metus Vilniuje grojote „Oxygene“ muziką. Palyginti su tuo, kokius galingus šou su lazeriais ir vaizdo projekcijomis esate surengęs visame pasaulyje, tai buvo minimalistinis pasirodymas. Ką pamatysime ir išgirsime Kaune?

– Su savo komanda esu apgalvojęs, kaip didelių lauko šou magiją perkelti į tokią erdvę kaip „Žalgirio“ arena. Tai bus visai kitokio pobūdžio koncertas nei tas, kurį mes surengėme Vilniuje. Bus daugiau dinamikos, efektų, teatrališkumo: bus trimačių vaizdo projekcijų, lazerių, didžiulių dekoracijų. Muzika bus daug įvairesnė. Būdamas su publika po vienu dideliu stogu, gali su ja pajusti ypatingą ryšį. Tikiuosi, tai ir įvyks Kaune.

Programos pagrindą sudaro gerai žinomi kūriniai. Tiesa, bus ir tokių kūrinių, kurių aš dar niekada anksčiau nesu grojęs scenoje. Bus ir daug improvizacijos.

– Mėgstate technikos naujoves. Esate viešai užsiminęs, kad koncerte Lietuvoje scenoje naudosite kai ką, kas buvo neįmanoma dar šią vasarą Monako princo Alberto II vestuvių proga surengtame koncerte. Kas tai bus?

– Kaune bus daug naujų dalykų: kalbu ir apie scenos, ir apie vaizdo projekcijų dydį. Stengsiuosi užvaldyti didžiausią įmanomą erdvę. Mes fiziškai stengsimės perteikti žmonėms dalykus, kurie paprastai slypi muzikoje. Tam pasitelksime viską: spalvą, šviesą, vaizdo projekcijas, grafiką. Manau, visa tai padeda žmogui pajusti muziką iš vidaus. Dėl to man patinka naujausios garso, vaizdo, lazerių technologijos.

– Ar jaučiate tam tikrą ribą, iki kurios technologijos gali būti naudojamos muzikoje? Galbūt egzistuoja tam tikra žmogaus proto, intuicijos ir technologijų proporcija muzikoje?

– Žmogaus vaizduotė, kūrybingumas – tai visuomet išliks svarbu. Kai pradėjau kurti elektroninę muziką, technika, technologijos buvo tokios ribotos, kad mums, kūrėjams, jos kėlė daug problemų. Dabar mes susiduriame su priešinga problema – technologijos yra tokios beribės, siūlo tiek daug galimybių. Tai yra iššūkis žmogaus kūrybiškumui. Taigi vienintelė išeitis yra pradėti nuo tos idėjos, kurią nešiojiesi savo galvoje, ir naudojantis technologijomis išplėtoti tą idėją.

– Albumas „Oxygene“ populiarus daugiau kaip 30 metų. Kurdamas šią muziką, tikėjotės tokios sėkmės?

– Tikrai ne. Kai parašiau „Oxygene“ ir siūliau tą muziką įrašų kompanijoms, beveik visos atsisakė ją įrašyti ir išleisti. Man sakydavo: „Kas čia per muzika? Dainininko nėra, garsai – keisti, vienas muzikinis kūrinys tęsiasi 10–12 minučių.“ Buvau nusivylęs. Todėl, kai mano muzika buvo pagaliau įrašyta, išleista ir sulaukė tokios sėkmės, tai buvo didžiulis siurprizas.

– Taigi, buvote kritikuojamas. Ką dabar pasakytumėte tiems, kurie sako, kad elektroninė muzika yra antraeilė, palyginti su tradiciniais instrumentais išgaunamais garsais?

– Visada tai, kas nauja, yra kritikuojama. Nemanau, kad muzikoje egzistuoja kažkokia hierarchija. Patinka mums tai ar ne, šiais laikais daugelis mūsų klausomos muzikos yra elektroninė: groja elektriniai instrumentai, akustinių instrumentų skleidžiamos muzikos taip pat klausomės per elektronines priemones.

Man patinka klasikinė muzika, džiazas ir kita akustinė muzika, bet aš renkuosi elektroninę muziką, nes ji suteikia man daugiau galimybių. Akustiniai instrumentai riboja kūrėją, atlikėją: viskas, ką tokiu atveju gali sukurti kompozitorius,– tai naujai sudėlioti natas. O elektroninės muzikos autorius, kuris dažniausiai yra ir atlikėjas, turi neišsenkančių galimybių. Jis kuria ne tik naujus garsus – galima sakyti, kad jis pats kuria ir muzikos instrumentus, kuriais išgaunami nauji garsai. Kiekvienai dainai gali sukurti naują smuiką, fortepijoną su ypatingu, tik jo skleidžiamu garsu. Tai tarsi maisto gaminimas: tu renkiesi ir medžiagas, sudedamąsias dalis, kiek ko dėti, kaip juos sumaišyti, kaip ir kiek laiko kepti ar virti.

Tai suteikia didesnes galimybes per muziką išreikšti emocijas, įspūdžius, svajones ir visa kita.

– Ar, turėdamas tokias kūrybines galimybes, nesijaučiate tarsi Dievas, visagalis kūrėjas?

– Ne, nes juk Dievas mums teikia įkvėpimą. Jaučiuosi tarsi katalizatorius tarp iš kažkur aukščiau ateinančio įkvėpimo ir kūrybinio rezultato. O įkvėpimą gali sužadinti įvairūs dalykai: bendravimas, lietaus lašai, beldžiantys į lango stiklą, matytas filmas, atsiminimai ir visa kita.

– Kaip vertinate tai, kad sovietmečiu „Oxygene“ neoficialiai buvo populiarus Lietuvoje, kasetės su jo įrašais ėjo iš rankų į rankas, buvo perrašomos namuose?

– Man didelė garbė, kad mano muzika, nors uždrausta sovietinėse valstybėse, ten vis dėlto skambėjo – žmonės jos klausėsi namuose. Mano muzika visada turėjo sąsajų su kosmosu, erdve, pabėgimu, išsigelbėjimu. Sovietinėse valstybėse ji tapo šių idėjų simboliu.

Viena priežasčių, kodėl taip džiaugiuosi, galėdamas koncertuoti Lietuvoje, – iš čia gavau pirmuosius gerbėjų laiškus iš už geležinės uždangos. Džiaugiuosi, kad kai kuriems žmonėms mano muzika tuomet šiek tiek palengvino sunkų gyvenimą. Esu tikras: muzika yra puikus ginklas prieš visas diktatūros formas. Ypač šiais laikais, kai ji sklinda taip greitai.

– Kas daro jūsų muziką tokią populiarią visame pasaulyje?

– Aš visada buvau apsėstas minčių pastatyti tiltą, jungiantį eksperimentinę muziką, naujus garsus ir melodingas popmuzikos ir roko dainas – pats kurį laiką grojau roko grupėje. Galbūt tas roko, popmuzikos ir eksperimentinių garsų kokteilis ir daro mano muziką populiarią.

– Kaip labai sėkmingas muzikas, pardavęs per 80 mln. albumų ir singlų, galėtumėte sau leisti visiškai nekoncertuoti. Ir vis dėlto tai darote, su daugiatūkstantinėmis, kartais  milijoninėmis auditorijomis. Tokiuose koncertuose pasikraunate ar atvirkščiai – išeikvojate savo energiją?

– Būna visko. Per koncertus aš paprastai prarandu keletą kilogramų svorio. Į kiekvieną koncertą įdedu širdies ir darbo, nes į kiekvieną jų žiūriu ne kaip į turo dalį, bet kaip į unikalų renginį, kuriame turi skambėti skirtingos dainos. Prieš kiekvieną koncertą pusvalandį medituoju: užsimerkiu ir stengiuosi susikoncentruoti, sukaupti energiją tam, kad vėliau, scenoje, galėčiau ja dalytis. Dalijuosi, tačiau ir pats pasikraunu publikos energijos. Taigi, vyksta energijos mainai.

– Kuo skiriasi koncertas milijonui žmonių ir tūkstančiui?

– Iš esmės, tai yra tas pats. Bet kokiu atveju, koncertas yra tarsi meilės romanas tarp žmogaus scenoje ir publikos. Ir tai neturi nieko bendra su klausytojų skaičiumi.

– Esate ne kartą pribloškęs publiką: kūrėte elektroninę muziką, kai beveik niekas to nedarė, koncertuose naudojote lazerius, dangoraižius pavertėte vaizdo projekcijų ekranais, grojote lazerių arfa ir kitais naujais instrumentais. Bet juk tai nebėra visiškai nauja šiais laikais. Publiką nustebinti vis sunkiau?

– Aš nesu cirko žmogus – nesiekiu tiesiog nustebinti publikos. Siekiu ją išjudinti, pagauti emociškai. Šiais laikais vyksta tiek daug koncertų, kurie yra iš anksto suprogramuoti kompiuteriu, sufabrikuoti. Šiame ture, šiame koncerte Lietuvoje, Kaune, aš noriu publikai pasiūlyti kai ką išskirtinio, kai ką, ką jie pamatys ir išgirs tik šiame vieninteliame koncerte. Noriu parodyti, kad daug dalykų priklauso nuo jų pačių, nuo to, kaip jie reaguoja, kaip jie atsako į tai, kas vyksta scenoje.

– Kada turėsime galimybę išgirsti naujausius jūsų kūrinių įrašus?

– Pastarieji keletas metų man buvo nelengvi: mirė abu mano tėvai, išgyvenau skyrybas. Buvo nelengva susikaupti naujiems įrašams. Bet šiuo metu aš dirbu prie naujo albumo ir tikiuosi, kad jis pasirodys kitais metais.