Kitu rakursu

Jurgis ir Edvardas Malinauskai tarpusavyje nekonkuruoja

Prie vieno stalo sėdintys dailininkas Edvardas Malinauskas ir jo sūnus skulptorius Jurgis tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti viena kryptimi žvelgiantys menininkai. Ponas Edvardas neslepia, jog bičiuliaujasi su Algirdu Mykolu Brazausku - Jo ekscelencija yra įsigijęs ne vieną žymaus Klaipėdos marinisto darbą. O sūnus paskendęs „Žuvies akyje“ – grupės jaunų menininkų, kurie savo kūrinius kartais ir sudegina, veikloje. Tėvas piešia ant drobės, sūnus – ant nuogų merginų kūnų... Nors, diskutuodami apie meno prigimtį ir tikslus, Malinauskai akivaizdžiai nėra bendraminčiai, dėl to iečių nelaužo pripažindami, jog kiekvienas menininkas turi teisę mąstyti savaip.

Pasirinko pats

„Tėvas nesakė, kuo turėčiau būti užaugęs. Tačiau, įtariu, nelabai troško, kad tapčiau menininku“,- šypteli Jurgis. Jo akyse akimirkai žybteli ironiškos kibirkštėlės.

„Nedraudžiau, bet ir neskatinau - tai nelengva duona“,- paaiškina ponas Edvardas apsimesdamas, jog nepastebi tų jaunatviškų žybsėjimų. Menininkė buvo Jurgio mama, vaikinas augo menu alsuojančioje aplinkoje. Anot E.Malinausko, sūnus pats pasirinko savo gyvenimo kelią, niekas jo nenukreipė kuria nors linkme. „Tegul geriau pasipasakoja, kaip jam sekėsi mokytis mokykloje“,- nepiktai įgelia tėvas.

„Nebuvau geriausias mokinys...“,- belieka prisipažinti Jurgiui, vienam „Žuvies akies“ lyderių.

Spėlioju: turbūt Jurgiui geriausiai sekėsi piešimas? Gal net piešimas ant mergaičių kūnų?

Ne, tada dar nebuvę tokių galimybių, kokios yra dabar, kada modelių net ieškoti nereikia, jie patys prisistato trokšdami, kad jų kūnai taptų paveikslais.

Pasak Jurgio, jo ir tėvo pažiūros visai nesutampa, tačiau žymusis marinistas visada palaiko sūnų, kuris atkakliai siekia savo „Jurgis negali kurti taip, kaip aš – šito ir nenorėčiau. Tiek aš, tiek jis – abu kuriame meną. Tik jo kiti tikslai. Žinoma, dabar jie dar šoka virš bambos, tačiau po kurio laiko atras save, viskas nusistovės. Jurgis pats žino: baigęs institutą – dar ne menininkas“,- sako E.Malinauskas.

Nelaukia įkvėpimo

Jurgis Malinauskas tik prieš gerus metus baigė skulptūros specialybės kursą Vilniaus dailės akademijoje. Klaipėdoje įgijo dizaino magistro laipsnį. „Manau, kad vis dar savęs ieškau. Žinau, kad noriu dirbti skulptūros srityje, tačiau kokia ji bus – dar nežinau. Vis bandau ką nors nauja, stengiuosi nesikartoti. Gal surasiu save po 30 metų, kaip tėvas?“,- šypsosi žiūrėdamas į poną Edvardą.

„Po 40! Būtent prieš tiek laiko baigiau Dailės institutą“,- pataiso šis.

Nejaugi E.Malinauskas visą tą laiką piešė tik jūrą? Galbūt teko įamžinti ir žydinčius mergaičių kūnus? Sako, jog be to neapsieina nė vienas menininkas...

Iš tiesų ponas Edvardas savo kūrybinio kelio pradžioje jūros nepiešė, o mergaitės, pasak pašnekovo, tada buvo pats tas. „Dabar jau sunkiau surasti mergaičių,- valiūkiškai juokauja. - Štai jiems (mosteli sūnaus pusėn) - bepigu, jauni dar. Ir visuomenės požiūris visai kitas. Mergaitės siūlosi pačios, kad pieštų ant jų. O anais laikais tekdavo ilgai įkalbinėti, kad pozuotų“.

Menininkų įprasta klausti, kas jų įkvėpimo šaltinis? Kokios mūzos ant drobės padeda atsirasti paveikslui, o akmens masėje įžvelgti būsimosios skulptūros kontūrus? Poną Edvardą turbūt įkvepia jūra. O gal mergaitės, kurios joje maudosi?

„Įkvepia ir jūra, ir mergaitės“,- neslepia menininkas teigdamas, jog iki šiolei negali abejingai praeiti pro gražias dailiosios lyties atstoves. O jeigu rimtai, tai nelaukia pasistatęs butelį ateinančio įkvėpimo. Tiesiog yra įpratęs dirbti kiekvieną dieną. Kada įpranti tai daryti nuolat, tada ir įkvėpimas atsiranda. Ypač, kai pavyksta sukurti ką nors ypatinga. Tada laukia nesulaukia, kad kuo greičiau baigtųsi naktis. Kad vėl galėtų sėstis prie molberto ir tęsti pradėtą darbą.

Jurgio kūrybos procesas remiasi kitais principais. Jis iš pradžių pasižiūri, ką leidžia turimos medžiagos, gamybos procesas. „Esu, ko gero, atvirkščias menininkas, nes koncepciją bandau pritempti. Išbandau medžiagą, o paskui pasižiūriu, kas iš viso to išeis. Galbūt tai ir neteisinga. Padarai kažką – patinka, ir viskas. Nežinau, kas yra tas įkvėpimas. Be abejo, daug ką lemia nuotaika“,- svarsto J.Malinauskas.

Su grupe - lengviau

Tarsi pratęsdamas sūnaus mintį, tėvas pastebi, jog, norint kurti, viskas turi būti gerai ir namuose, ir su draugais. Tada įeini į dirbtuvę, atsisėdi, išsiverdi kavos, užsirūkai pypkę ir jau pasiruošęs.

„Dar neturiu dirbtuvės kaip tėvas, tai ir ritualų nėra“,- vėl ironiškai šypsosi jaunėlis. Be to, šalia meno yra galybė įvairių darbų – reikia juk kažkaip pinigų uždirbti. Daugiausiai Jurgis pluša dizaino srityje. O kai atsiranda galimybė, imasi skulptūros.

Pasak J.Malinausko, „Žuvies akies“ atsiradimas padėjo visiems, kurie dalyvauja šios grupės veikloje. Po vieną sunku, o grupę greičiau įsimena, kviečia į projektus. Tai dažniausiai vienkartinės, tačiau ir turinčios tęsinį akcijos. Jose sukurtų darbų nėra kur sandėliuoti, todėl „Žuvies akies“ kuriamas menas laikinas. Tokia yra tapyba ant kūno, sudeginamos skulptūros, akcijose sukurti darbai parduodami aukcione.

„Atsiųskite tą merginą, ant kurios kūno piešėte, pas mane, ir aš ją padarysiu nelaikiną. Manęs nebebus, Jurgio nebebus, o aktas visada liks“,- replikuoja ponas Edvardas.

Tėvo ir sūnaus pažiūrų konfrontacija vis ryškėja, ypač, kai jie paliečia meno prasmės klausimus.

„Ar jūs manote, kad tai, ką daro jūsų sūnus su draugais, pernelyg laikina?“ - smalsauju.

„Jų kuriamas menas teikia džiaugsmą tik tą akimirką. Nueis mergaitės į dušą, nusiplaus - ir niekas to meno nebematys“,- aiškina savo požiūrį ponas Edvardas.

„Bet ar žinai, kad šiais laikais egzistuoja fotografija?“ - įgelia jam sūnus.

„Fotografija – taip pat momentinis reikalas“,- tvirtina tėvas?

„Bet juk nufotografuoji darbą, ir jis išlieka“,- nenusileidžia sūnus.

Svarbiausia - emocija

Pasak Jurgio, jam ir kitiems „Žuvies akies“ menininkams svarbiausios yra akimirkos, kai vyksta kūrybinis procesas. Menas žmonių viduje išlieka kaip patirta emocija. Todėl Jurgio bendraminčiams svarbiausia yra pati emocija. Kai ji praeina, kuriama kita.

„O mano emocijos išliks ilgam! Ne, aš tikrai neneigiu ką daro sūnus. Tačiau būtų juokinga, jeigu imčiausi ko nors panašaus“, - sako E.Malinauskas.

Pastebiu, jog vyresnysis Malinauskas sėkmingai emociją kuria vienas, be jokios grupės. Jurgis paprieštarauja, esą nebe tie laikai: „Nenoriu laukti kaip jis – 40 metų, kol tapsiu pripažintas“.

Pasak Jurgio, didžiausia bėda, kad Klaipėdoje beveik nėra jaunų menininkų. Skulptūros srityje dabar jis vienas - jaunimas dažniausiai lieka Vilniuje. Nes niekas nesudaro sąlygų, kad jie grįžtų į Klaipėdą. „Aš turėjau sąlygas. Čia buvo mano tėvas. Man buvo lengviau – visi pažįsta. Padeda pavardė“,- šypsosi Jurgis, teigiantis, jog tas akcijas „Žuvies akis“ ir rengia tam, kad sugrąžintų jaunus klaipėdiečius į Klaipėdą.

Tarp kartų - atotrūkis

Nuo senų laikų vyravo nuostata, jog menininkas turi būti alkanas, kad kurtų. „Ne, ne, nesąmonė! Kas tai galėjo sugalvoti? Menininkas turi turėti daug pinigų. Tada jis laisvas ir gali daryti ką nori“,- prieštarauja Jurgis.

„Buvau alkanas, bet niekada to nebenorėčiau patirti. Ir kad mano vaikai to nepatirtų. Jaunystėje tai dar pakęsdavau. Sūnus teisingai pasakė: jeigu turi pinigų, jeigu tavo paveikslus perka, kyla dar didesnis noras kurti. Man malonu, kai mane giria, kai mano darbais džiaugiasi. Niekada nemeluosiu, kad man nesvarbu, ką aš padariau. Ateina laikas, kai imi naudotis savo ilgo triūso vaisiais. Sūnus teisingai pasakė apie Klaipėdos meninį gyvenimą. Iš tiesų yra tarp kartų atotrūkis. Mes esame individualistai, o jaunieji blaškosi. Iš jų daugelis atkris. Tegul nesitiki, jog visi išliks, bus menininkai ir kurs toliau. Kas užsikabins, tas ir išliks. Tačiau neišvengiamai atsiras kita karta, kuri užims mūsų vietą“,- pokalbį reziumuoja Edvardas Malinauskas. Šįkart sūnus jam neprieštarauja...