Tobulėjant šiems įrankiams ir galimybėms juos pritaikyti, akivaizdu, nėra prasmės kalbėti apie DI sustabdymą ar ignoravimą, – per vėlu. DI naudojimas susilaukia palaikymo ir tokių garsių asmenybių kaip režisierius ir scenaristas Paulas Schraderis, kuris susižavėjo „ChatGPT“ gebėjimu sugeneruoti originalias ir išvystytas filmų idėjas. Režisierius taip pat gyrė pasiūlymus, kuriuos šis pokalbių robotas (angl. chatbot) suteikė P. Schraderio scenarijui: „Šie pastebėjimai buvo tokie pat geri ar net geresni nei tie, kurių sulaukdavau iš vykdomųjų filmo prodiuserių.“ Vis dėlto režisieriaus gerbėjai buvo daug skeptiškesni ir nemaža dalis kritikavo jį dėl tokio entuziastingo DI palaikymo. Dar vienas pasipiktinimą sukėlęs DI panaudojimo kine pavyzdys buvo 2023 m. filmas „Late Night with the Devil“ (rež. Colinas ir Cameronas Cairnes’ai). Čia trys kadrai buvo sugeneruoti naudojant DI, kad tiksliau atspindėtų filme vaizduojamam 8-ajam dešimtmečiui būdingas televizines užsklandas. Vienas iš kritiškai nusiteikusių žmonių argumentų buvo, kad filmo komanda, užuot pasamdžiusi talentingą grafikos dizainerį, kūrybos procese panaudojo DI ir taip tarsi atėmė iš žmogaus darbą (hiperbolizuota, bet vis dėlto gana tiksli išvada). Taigi, akivaizdu, kad DI naudojimas kino lauke įsibėgėja ir spartėja taip, kad sustabdyti jo nebegalima. Patys kino kūrėjai noriai naudojasi šiais įrankiais ir kartais atrodo, kad tam dar priešinasi tik nedidelė dalis kino puristų ir kritikų, kurie dažniausiai neturi jokios įtakos filmo kūrimo procesui. Viena vertus, šie pastebėjimai gali skambėti kaip pavydžių ir nepagrįstų skundų lavina. Kita vertus, į tai galima žiūrėti kaip į dėmesio vertus argumentus ir pagrįstą baimę dėl žmogaus vietos ateities kūrybos industrijose. Ši pozicija, atrodo, nedažnai tyrinėjama taip nuodugniai, kaip norėtųsi, tad įdomu pasvarstyti, kodėl DI naudojimas kelia tiek nepasitenkinimo.

Filmas „Late Night with the Devil“. Partnerio nuotr.

Naudojimas kelia ažiotažą

Bet koks DI naudojimas filmų gamyboje pastaruoju metu kelia vis daugiau ažiotažo tarp kino mėgėjų, nesvarbu, ar DI naudotas vos kelioms personažo pasakytoms eilutėms modifikuoti, ar prikelti mirusius aktorius ir jų balsus, – kone kiekvieną kartą piktinamasi vienodai aršiai. DI neapykantą jaučiančių žmonių argumentai dažnai panašūs, tačiau ne visada lengva juos racionaliai ir šaltai išdėstyti iš dalies todėl, kad jie remiasi abstrakčiomis ir subjektyviomis meno ir kūrybos sąvokomis. Puikus pavyzdys – aktoriaus Nicolo Cage’o išsakyti nuogąstavimai. 2025 m. vasario 2 d. atsiimdamas Geriausio aktoriaus apdovanojimą „Saturno“ apdovanojimuose, N. Cage’as teigė, kad „robotai negali reflektuoti žmogaus būklės“. Jis pabrėžė, kad „leisdami dirbtiniam intelektui koreguoti jų vaidybinius pasirodymus, aktoriai galiausiai lems sąžiningumo, meno tyrumo ir tiesos iškeitimą į finansinių interesų apsaugojimą“. Trumpai tariant, pelnas bus iškeliamas aukščiau nei menas ir kūryba. N. Cage’as taip pat teigė, kad robotas negali atspindėti žmogaus minčių eigos ir emocinio proceso, ko ir siekia filme vaidinantis aktorius. Kiekvienas žiūrovas į filmą ateina skirtingais tikslais: vieni siekia atsipalaiduoti, kiti – papramogauti, treti – sužinoti ką nors naujo ar suprasti, kaip gyvena visiškai jiems nepažįstami žmonės. Tačiau visus su kinu sujungia bendražmogiškoji patirtis ir siekis suprasti supantį pasaulį. DI pasaulį pažįsta visai kitokiais parametrais: pikseliais, nuliukais ir vienetukais, tad ką jis gali papasakoti apie žmogaus būseną? Kitaip tariant, DI neturi subjektyvaus pasaulio patyrimo, kurį filosofijos mokslas vadina qualia (liet. kvalia). Tai individualus pasaulio sensorinis ir emocinis pajautimas, kuriuo kiekvienas skiriamės, – sakykim, du žmonės, gerdami, pavyzdžiui, raudonąjį vyną, jo skonį patirs nevienodai. Būtent šis konceptas neleidžia visiškai materialiai tyrinėti žmogaus smegenų ir jo pasaulio suvokimo ir dėl jo mūsų pasaulio patyrimas negali būti suskaidomas iki kompiuterio procesuojamų vienetų. DI nepatiria pasaulio subjektyviai, jis tik mokosi iš jam pasiekiamų duomenų, tad jis neturi qualia, kuriuo galėtų remtis kurdamas ar suvokdamas jam pasiekiamus meno kūrinius.

Partnerio nuotr.

Nesupranta žmogaus jausmų

Kompiuteris gali viską žinoti apie meną, tačiau jis negali jo patirti taip, kaip žmogus. Šį paradoksą puikiai iliustruoja mintinis eksperimentas apie neuropsichologę Merę, į kurį mokslininkai neretai referuoja nagrinėdami qualia. Merė visą savo gyvenimą studijuoja viską, kas susiję su spalvomis ir žino apie jas viską, ką įmanoma žinoti. Tačiau ji gyvena juodos ir baltos spalvų kambaryje ir nėra mačiusi jokios kitos spalvos, be šių dviejų. Šio mintinio eksperimento pagrindinis klausimas: ar Merė, pirmą kartą pamačiusi raudoną spalvą, sužinos ką nors naujo? Viena pusė teigia, kad taip, nes pasaulio pažinimas nėra vien fizinis ir materialus, o kita nesutinka tvirtindama, kad Merė, žinodama viską apie spalvas, turėtų suprasti ir jų patyrimą. Tokį patį klausimą galima kelti ir apie DI: ar jis, žinodamas visus, pavyzdžiui, liūdesio požymius, gali suprasti, kas išties yra liūdesys, ir jį atvaizduoti? Remiantis tuo, kad kompiuteriai ir robotai neturi qualia – subjektyvaus pasaulio pajautimo, atsakymas, ko gero, būtų neigiamas. Be abejo, tai irgi yra itin individualu, bet man neįdomu žiūrėti, kaip nieko nejaučiantis robotas bando atkartoti ar sukelti žmogiškus jausmus, kurių negali patirti ir iš esmės suprasti.

Partnerio nuotr.

Šią mano nuostatą dar labiau įtvirtino 2025 m. Vilniaus trumpametražių filmų festivalio „Tamsos atspindžių“ programoje rodyta 2023 m. eksperimentinė dokumentika „512x512“. Pavadinimu užkoduotas pikselių laukas, kurį atsitiktinai pasirenka DI ir iš jo mokosi. Filmo siužetas yra kiek makabriškas, bet intriguojantis, – režisierius Arthuras Chopinas, naudodamas DI, siekia atkurti filosofo Rene Descartes’o dukros Francinos, mirusios vos penkerių metų, nuotrauką. Šie bandymai ilgainiui tampa vis kraupesni – ilgai ir dažnai generuodamas Francinos nuotraukas, DI pradeda mesti moteriškų aktų vaizdus. A. Chopinas pastebi, kad DI, paprašytas sukurti aktą, dažniausiai pateikia baltaodžio vyro su moteriškais lytiniais organais vaizdinį, kadangi DI nuskaitomuose vaizduose dominuoja baltaodžiai vyrai, o aktų nuotraukose – moterys. Nors ši išvada yra be galo įdomi ir verčia susimąstyti apie lyčių atvaizdavimą fotografijos mene, tai viena iš nedaugelio įspūdį darančių filmo dalių. Visa kita – žiaurūs, kraupūs DI sugeneruoti pornografiją primenantys vaizdai, nevientisas ir pabiręs filmo siužetas, neįkvepiantys kinematografiniai pasirinkimai – neverta daug dėmesio.

Kokia meninė vertė?

DI besižavintiems žmonėms šis filmas gal ir būtų įdomus, tačiau internetas ir taip pilnas šlykščių vaizdelių, kuriuos žiūrėdamas dažnai nesupranti, kas juose vyksta, tad kyla klausimas, kokia yra „512x512“ meninė vertė. Filmo metu režisierius tarsi sprendžia savo santykio su DI problemą ir, nors teigia, kad nesupranta DI garbinančių žmonių, pats kuria dokumentiką remdamasis vien šiais įrankiais. Galutinė „512x512” išvada yra, kad žmonijos pabaigą lems DI, tad man kyla klausimas, kodėl režisierius, taip teigdamas, vis tiek naudoja DI ir kuria būtent tokį filmą. Kraupiais vaizdais A. Chopinas neabejotinai apeliuoja į dažną žmonių žavėjimąsi fantasmagorija, tačiau sunku atrasti gilesnę jos prasmę. Taip, perdžiūvusių koncentracijos stovyklų kalinių nuogų kūnų vaizdiniai nepalieka abejingų, vis dėlto daug efektyvesnės ir emociškai paveikesnės yra tikros šių žmonių nuotraukos, o ne DI koliažai. Šie yra tik nejautrūs informacijos rinkiniai, o realios fotografijos priartina prie užfiksuotų subjektų ir verčia susitapatinti su jų kančia. Be abejo, tai vėlgi yra itin subjektyvu, tačiau menas, kaip ir jo patyrimas, negali būti objektyvus ir negali visiškai šaltai vertinti pasaulį, kitaip kokia būtų jo prasmė. Trumpai tariant, „512x512“ atspindi didžiąją DI „kuriamų“ filmų problemą – jais siekiama šokiruoti ir parodyti žiūrovui kažką, ko jis negalėtų pamatyti savo kasdienybėje, o ne emociškai jį paveikti ar sudominti subjektyviu kūrėjo žvilgsnio kampu.

Partnerio nuotr.

Galiausiai, DI sukurtus „filmus“, mano manymu, puikiausiai apibūdina režisieriaus Martino Scorsese’ės išsakyta mintis apie „Marvel“ franšizę – tai atrakcionų ir linksmųjų kalnelių parkų atitikmuo. Jiems trūksta žmogiškojo subjektyvumo, įkvėpimo ir asmeninės kūrėjo vizijos, kuri kine vaizduojamas istorijas atskiria nuo galybės turinio, kasdien užkemšančio interneto erdvę. Neverta piestu stoti prieš bet kokį DI naudojimą kino industrijoje, tačiau svarbu kvestionuoti, ką ir kodėl keičia DI ir kaip tai paveiks kino meno ateitį.