„Kabaretas“ išbaidė rūpesčius
Jubiliejinis, trisdešimtasis, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, iki balandžio pabaigos vyksiantis uostamiestyje, užvakar prasidėjo intriguojančiu ir labai ambicingu projektu. Žvejų rūmuose buvo parodytas 2004-ųjų gruodį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas įžymusis „Kabaretas“.
Šį miuziklą bei jame triumfavusią amerikiečių teatro ir kino žvaigždę Laizą Mineli daugelis prisimename iš to paties pavadinimo muzikinio kino filmo, ekranuose pasirodžiusio 1972-aisiais ir pelniusio net aštuonis „Oskarus“. Jis buvo pastatytas pagal Džo Masterofo pjesę, kuriai muziką sukūrė amerikietis kompozitorius Džonas Kanderis, o dainoms tekstus parašė dramaturgas ir poetas Fredas Ebas. Jų miuziklas „Kabaretas“ rampų šviesą pirmąkart išvydo dar 1966-aisiais Niujorke, Brodvėjaus teatre. Nuo tol stebuklingai nepaseno. Jaudinanti vokiečių kabareto artistės ir amerikiečių rašytojo meilės istorija Berlyne nacių valdžios priešaušryje apkeliavo žymiausias pasaulio scenas.
Mūsų šalies teatruose miuziklai nedažni. Manoma, kad publika jų išsiilgusi. Taip galvojo ir „Klaipėdos muzikos pavasario“ rengėjai, tikėjęsi anšlago. Juolab kad Lietuvoje „Kabaretas“ pastatytas pirmąkart, be to, įvertintas dviem Auksiniais scenos kryžiais – didžiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu. Tačiau į „Kabaretą“ Klaipėdoje susirinko tik artipilnė salė žiūrovų. Po antrojo veiksmo publikos gretos dar labiau praretėjo. Likusieji gūžčiojo pečiais, nesuprasdami, kodėl kiti išėjo. Juk spektaklis – ne filmas, kito tokio paties antrąkart nebepamatysi...
Po spektaklio „Klaipėdos“ dienraščio kalbinti klaipėdiečiai pasidalijo įvairiomis nuomonėmis.
Aktorius Vytautas Paukštė: „Filmas – drama, o čia – miuziklas. Yra skirtumas. Geras įspūdis. Režisierius Aidas Giniotis moka jį sukurti. Belieka „atsiplėšti“ nuo filmo. „Kabareto“ komandai tai pavyko. Jei pavyko ir publikai...“
Režisierius Alvydas Vizgirda: „Nematau prasmės, kam reikėjo šį miuziklą statyti, kai yra toks nuostabus filmas. Arba reikėjo pastatyti visai kitaip. O čia panašumų – daugybė...“
Pilies teatro aktorius Vytas Aleknavičius: „Įžvelgiu prasmę priminime – kokia puiki „Kabareto“ muzika, kaip gerai ji skamba net po tiek metų!.. Be to, scenoje ji skamba „gyvai“.“
Dailininkė scenografė Sofija Kanaverskytė: „Tikėjausi daugiau... Iš pradžių manęs visai „nevežė“. Scenoje – kažkokia maišalynė, šokėjos gal iš choro – kelia įtarimų ir figūros, ir judesio plastika. Kostiumai estetiški, bet neįdomūs – tiesiog atkartoja trisdešimtųjų stilistiką. Scenografija menkai funkcionali, antrasis jos aukštas kone visą spektaklį tuščias, o trečiame veiksme ten užlipę artistai beveik neapšviesti... Bendras įspūdis po antrojo veiksmo pagerėjo, trečiajame jau įtraukė spektaklio dinamika.“
Chorvedys prof. Kazimieras Kšanas: „Man patiko. „Gyva“ muzika ir jos atlikimas – džiazo orkestrėlis, diriguojamas Juliaus Geniušo, solo partijos ir ansambliai – neturiu rimtų priekaištų. Scenoje kartu pamatyti abu brolius Geniušus – graži staigmena publikai. Jei tai eksperimentas, tai jis pavyko. Tokios ryškios asmenybės nepaprastai papuošė projektą. Manau, fortepijono partiją sugrotų ir Saulius Šiaučiulis, bet Petras Geniušas – argi blogai?!. Jis vėlgi įrodė esąs puikus interpretatorius.“
Muzikologė Laima Sugintienė: „Vis dėlto miuziklo įgarsinimas – labai prastas. Orkestro soliniai numeriai kažkur prapuolė, jų beveik nebuvo girdėti. Nors apskritai muzika – puiki, ir skambėjo ji neblogai. Pats P.Geniušas prie fortepijono!.. Žavu. Bet jis – ar ne per didelė prabanga šiam spektakliui?.. – kaip nusistebėjo mano kolegė pianistė. Spektaklio kokybę labai pagerino kviestiniai dramos teatro aktoriai D.Meškauskas, D.Svobonas, V.Bagdonas, G.Balandytė. Toji kokybė galėtų būti dar geresnė pagrindinio vaidmens atlikėją Kauno muzikinio teatro solistę I.Vaznelytę (Sali) sukeitus vietomis su V.Streiča, kuri yra profesionali miuziklo artistė, be to, studijuoja aktorinį meistriškumą. Jai akivaizdžiai „per ankšta“ froilen Kost vaidmenyje.“
Verslininkas Romas Staniulis: „Man pirmoji spektaklio pusė priminė zaporožietį: ratai sukasi, variklis burzgia, dūmai rūksta, bet mašina nė iš vietos. Įpusėjus spektakliui jis pagaliau įsibėgėjo, artistai nebekliuvo vieni už kitų, net „draivas“ atsirado. Šiaip „Kabaretas“ man priminė premjerinį spektaklį, kai dar viskas nenušlifuota, labai nauja, bet laikas spaudžia, reikia rodyt.
Garso režisierius „nubudo“ tik antrojo veiksmo viduryje. Jo nuolat vėluojanti reakcija ypač daug problemų sukėlė, kai veiksmas scenoje buvo intensyvesnis, dažnai tekdavo perjunginėti mikrofonus.
Palyginti su filmu, aktoriaus D.Meškausko sukurtas Konferansjė vaidmuo čia turtingesnis, bet ir per daug eklektiškas. Aktorius šiam blogio genijui turbūt bandė „sugirdyti“ visas mūsų dorybes ir nuodėmes. Jo Konferansjė - tai elegantiškas, rafinuotas cinikas. Bet jo brėžiama cinizmo linija nuolat trūkinėja dėl keistų gerumo priepuolių... Vis tiek tai vienas stipriausių vaidmenų šiame miuzikle. Greta pastatyčiau nebent V.Streičą. Gražu buvo žiūrėti į G.Balandytę ir V.Bagdoną... Gal būtų buvę dar gražiau, jei spektaklio apšvietimas nebūtų buvęs toks klaikus. Kaip inžinierius „Kabareto“ techniniam personalui turiu ilgą sąrašą priekaištų. Tokie mano firmoje nedirbtų.“
...Bet čiagi „Kabaretas“. „Čia nėra rūpesčių“, - spektaklio pradžioje ir pabaigoje bando įteigti publikai Konferansjė. Beveik įtikina. Kokie rūpesčiai?! Jų tiesiog negali būti, nes čia – kabaretas. Čia lengva patikėti, kad ir „rytojus priklauso tau“.
Naujausi komentarai