Poetės, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės rankose – nauja knyga. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodęs romanas "Kaip žaibas" – jau trečiasis šio žanro kūrinys. "Viską įvertins skaitytojai, dabar jie visagaliai", – apie naują kūrinį sako A.Ruseckaitė.

– Labiausiai esate žinoma kaip rašytoja, muziejaus direktorė. Tačiau štai jūsų "Facebook'o" paskyroje – šilumą, jaukumą, grožį spinduliuojančios nuotraukos. Jūs savitai matote pasaulį, didžiausią dėmesį teikdama žavioms gamtos akimirkoms. Ar jūsų fotoobjektyvas nukreiptas tik į gamtos grožį? Kas malonumo suteikia daugiau: procesas ar galutinis rezultatas?

– Įdomu, kad kalbą pradedame nuo fotografijų. Tai išties yra mano viena iš meditacijos ir poilsio formų. Fotografuoju nuo paauglystės, kai pusbrolis padovanojo iš Sibiro parsivežtą seną fotoaparatą, su juo darydavome tamsiame sandėliuke nuotraukas ir mano didžiausia nuostaba būdavo, kai vonelėje imdavo ryškėti vaizdas: nieko nėra ir staiga – stebuklas – vaizdas, būdavau pakerėta. Panašiai yra ir dabar. Iš kur nors grįžtu, tik spėju nusimesti apsiaustą ir jau prie kompiuterio – kokie vaizdai, kas išėjo, ką "sugavau"? Kartais iš šimto kadrų nepatinka nė vienas. Bet tai nesvarbu, juk aš ne profesionalė. Nors jau esu keletą parodų surengusi, šen ten jas eksponavusi, tačiau tik viena tema – Maironio sodas. Kadangi stengiuosi per pietų pertrauką nors dešimčiai minučių išbėgti į sodą, pasižvalgyti, apžiūrėti augmeniją, stebėti paukščius. Pailsiu. Sodelį stebiu visais metų laikais. Visur keliauju su fotoaparatu. Kartais galvoju, kad būtų įdomu būti ekstremalių įvykių fotografe arba dienų dienas tykoti miškuose kokio žvėries. Jeigu gyvenčiau dar keletą gyvenimų... Taip, esu gamtos žmogus ir visas tas grožis, kurį matau aplink save, keliaudama ar stebėdama pro balkono langą, man suteikia ir ramybės, ir vidinės šviesos.

– Ar turite kokį nors kasdienį ritualą? Smalsu išgirsti!

– Kasdienybė ir yra ritualas. Rytas, darbas, vakaras, knyga, muzika, sapnas... Aišku, visokių ritualinių judesių yra. Štai virtuvėje ant palangės daug metų auginu sanpaulijas, tad kiekvieną rytą iš lovos nukeliauju tiesiai prie žiedelių, apžiūriu, pasidžiaugiu, pasilabinu, atgaunu dienai akis... Penktadienio vakarą, jeigu muziejuje nėra renginio, būtinai išsinuomojusi pažiūriu  gerą filmą, stengiuosi nusiimti savaitės įtampų "kepurę".

Ritualai labiau formuojasi savaitgaliais. Kai neturiu skubių rašto darbų ar nesu įkritusi į savo kūrybą, visada vieną savaitgalio dieną kažkur išvažiuoju, kur man labai brangu – į gimtąjį Šilavotą, ten yra Davatkynas, kuriame pabūti tikra palaima. Dažnai lankau Birštoną – ten sveikatos baseinėlis, kartais Išlaužą, kuriame gyvena daug artimų, mylimų žmonių. Esu gana prieraiši ir ištikima pamėgtoms vietoms. Griežtas ritualas per vasaros atostogas: būtinai Nida, būtinai Kelmės r. Palendrių Šv.Benedikto vienuolynas, būtinai Šilavotas, gimtasis Ingavangis... Jeigu išsiruošiu į užsienį, tai kitu metų laiku.

– Pati rašote, tad turbūt esate gana reikli literatūriniams tekstams. Kokių autorių kūrybą renkatės skaityti? Kokia knyga turi būti, kad atsidurtų Aldonos Ruseckaitės namų bibliotekoje?

– Knygų jau dabar daug neperku. Gera knyga išties didelis džiaugsmas – skaitai ir gaili, kad lapų mažėja. Kartais knygomis keičiamės su kolegomis – labai patogus variantas. Mano skaitymas susideda iš dviejų dalių – privalomosios, kai perskaitau kiekvieną knygą, kurią pristatome muziejuje, niekada neinu į susitikimą su rašytoju neperskaičiusi knygos, nes dažnai tenka pačiai tuos vakarus ir vesti. Būtų autoriui didžiulė nepagarba, jeigu per jo vakarą nežinočiau, apie ką jis rašo, koks stilius? Nors, aišku, privalomasis skaitymas man – tarsi nuolat ruoščiau pamokas. Todėl kita mano skaitymo dalis – dažniausiai užsienio literatūra, nes lyg nepaklusni mokinė noriu pasprukti nuo pareigų.
Žinoma, renkuosi autorius, kuriuos mėgstu, taip pat monografijas, biografinius romanus, laiškus, dienoraščius – kaip muziejininkei smalsu įkišti nosį į "slaptus" dalykus. Pavyzdžiui, vienas iš įdomiausių "bestselerių" yra Juozo Tumo-Vaižganto knyga "Laiškai Klimams". Kiek ten spalvų, kiek žodžių ir įvykių magijos, kiek humoro! Beje, mėgstu humorą, ypač Jurgį Gimberį. Vasarą skaičiau Ingaro Sletter Kolloen "Hamsunas svajotojas ir užkariautojas", beveik 600 puslapių intriguojančią norvegų klasiko biografiją. O skaičiau ją dėl išdavystės – jis atvirai šlovino Hitlerį. Norėjau rasti paralelių tarp mūsų rašytojų. Ypač su Salomėja Nėrimi, kurią vis dar "teisuoliai" plaka už politines nuodėmes. Kai mes, muziejininkai, diskutuojame dėl S.Nėries – kartais sakome: žiūrėkite – o K.Hamsunas? Buvo labai įdomu sužinoti visą hamsuniškąjį likimą. Taip, yra mūsų literatūroje ir tokių atšvaitų, tik reikia oriai viską analizuoti ir protingai apibendrinti. Reikia žiūrėti kaip į istoriją, o mes vertiname iš šiandienos, iš savo supratimo.

– Savo kūrybinį kelią pradėjote nuo lyrikos, tačiau dabar galite pasigirti ir prozos kūriniais. Štai skaitytojus netrukus pasieks trečiasis jūsų romanas "Kaip žaibas". Kas skatina tokį žanrų šuolį? Ar poezijos vandenys jums, kaip kūrėjai, jau per siauri?

– Šitų žanrų beveik neįmanoma lyginti. Iš mano vienuolikos knygų dabar yra penkios eilėraščių ir šešios prozos. Pradėjau rašyti jau laisvoje Lietuvoje, gana vėlai, kaip kokia Žemaitė. Išleidau pirmąją eilėraščių knygelę "Liūdesys kaip sekmadienis" ir supratau, jog tomis pat temomis liko kažkas svarbaus nepasakyta, bet tam likučiui formavosi prozos sakiniai. Po poros metų išleidau nedidelę apysaką "Akmeninis obuolys". Paskui vis pakaitomis: po eilėraščių knygos lieka daug žodžių, jie nori iš manęs "išlįsti", taip atsiranda proza. O dabar kas dveji metai trys romanai – manau, kad čia ir amžiaus pasekmė. Susikaupia daug gyvenimo ir pasaulio pažinimo, sukasi siužetai, įdomu lemti veikėjų likimus. Kiek sunkiau buvo su Maironiu romane "Šešėlis JMM" – Poeto gi nepareguliuosi, jis pats mane vedė už rankos... Neseniai skaičiau Javiero Mariaso straipsnį apie romanų rašymą, įstrigo mintis: "Romanų rašymas suteikia rašytojui galimybę praleisti didžiąją savo laiko dalį išgalvotame pasaulyje. O jis iš tikrųjų yra vienintelė ar bent pakenčiamiausia vieta gyventi." Ne su viskuo šioje citatoje sutinku, bet tiesos yra.

– Kaip kūrėte šį romaną, kokiomis nuotaikomis, emocijomis? Ar viskas ėjosi kaip per sviestą, ar buvo akimirkų, kai ilgas minutes, o gal ir valandas, teko sėdėti prie tuščio popieriaus lapo?

– Ak, niekada negali eiti kaip per sviestą. Nuo pirminės minties iki galutinio taško nueinamas ilgas ir painus kelias. Daug kas kinta. Šį romaną rašiau ne itin džiugiai nusiteikusi, kartais pati su savimi ginčijausi, pykausi. Čia sudėtinga ir skausminga tema, ją įžodinti buvo nelengva. Nors aš rašau palyginti nesunkiai, man patinka rašyti, nesikankinu, jeigu kankinčiausi – tikrai nerašyčiau. Tačiau romano rašymas įtraukia, įsiurbia į savo erdvę, veikėjai įsikabina čiuptuvėliais ir visur su tavimi keliauja. Atsiduri lyg kokiame statinyje, kartais nežinai, kur jame langai, kur durys, bet jų ieškoti smalsu. Kasdienis gyvenimas tampa ne visai realus – lyg antrinis. Bet kadangi rašau tik vakarais, savaitgaliais, per atostogas, tai vis tenka rašymą užrakinti į atskirą galvos stalčiuką, o paskui iš jo išsitraukti. Daugiau kankinuosi mintyse, galvoju, kaip, kas, kodėl? Kartais šoku vėlyvą vakarą iš patalo prie kompiuterio, nes kažkas svarbaus šovė į galvą. Arba kankina koks veikėjas, nes supranti, kad jo charakteriui trūksta motyvacijos, spalvų, gyvybės.

– Ar turite sau, kaip kūrėjai, priekaištų? Ar dabar, kai knyga "Kaip žaibas" įgavo materialų pavidalą, nepagalvojate, kad kažką galėjote parašyti kitaip, kažko gal visai nereikėjo rašyti, o gal kažko trūksta?

– Pajuokausiu – gal man knygos veikėjai turi priekaištų... Jau buvau romaną kaip ir pabaigusi, jau ir kiek nuo jo pavargusi, galvoju, kai perskaitys redaktorė, pasakys savo nuomonę, tuomet grįšiu, dar padirbėsiu. Bet kažkodėl ankstyvais rytais, prieš visai išsibudinant, mano veikėja Marija imdavo man priekaištauti, kodėl juos jau palikau, dar per anksti, dar gyventi be manęs negali... Tiesiog mistika. Ir ką – dar sėdau peržiūrėti, papildyti, padirbėti, tuomet jau nurimo. O šiaip į jūsų šiuos klausimus kol kas negaliu atsakyti. Reikia laiko, atstumo, apsipratimo, jog knyga jau gyvena savo gyvenimą. Neįsivaizduoju rašytojo, kuris neturėtų sau priekaištų, kuris galvotų, kad viskas tobula. Jeigu taip galvotum, tuomet su tavimi jau baigta... Viską įvertins skaitytojai, dabar jie visagaliai.

– Naujausia jūsų knyga vadinasi "Kaip žaibas". Žaibas asocijuojasi su energija, galybe, jėga. Tačiau tam tikri vizualiniai sprendimai (kalbu apie išryškintą raidę i) lemia galimybę rastis naujam žodžiui. Žabas – sudžiūvęs žagaras, priešingai nei žaibas, neturintis savyje galios. Kodėl toks dviprasmiškas pavadinimas?

– Štai kaip įdomu – jūs jau kažką įžvelgiate, apie ką aš ir nepagalvojau. Ta "i" raidelė – dizainerės sumanymas. Knygoje žaibas yra biblinis, iš Šventojo Rašto citatos: "Mačiau šėtoną kaip žaibą krintantį iš dangaus...". Šiuo atveju šėtonas skrodžia lyg žaibas, pasėdamas blogį, destrukciją, kai nespėjame net susivokti, kas su mumis vyksta, kai negalime nieko pakeisti... Atsitokėjame jau po laiko.

– Svarbiausi naujausio jūsų romano motyvai – jauno žmogaus emigracija, Lietuvoje likę artimieji, emigrantų gyvenimo realijos ir linksmybės, aplaistytos alkoholiu, žiaurus nusikaltimas, galiausiai kalėjimas ir artimųjų skausmas... Tai – lyg įvykiai iš šiandienės spaudos puslapių. Kas įkvėpė tokiai istorijai?

– Taip, spaudos puslapiuose tokių situacijų mirga marga – vos ne kasdien. Griūva gyvenimai, žūsta, žudo, avarijos, nusikaltimų begalybė, dėl to yra žiauriai liūdna ir baugu – kur nueisime, kada susiprotėsime? Tačiau kiekvienas įvykis atsiremia į šeimą, artimus žmones, į jų sielvartą, didžiulius išgyvenimus, į šimtus nerimastingų klausimų, kodėl mano sūnus, mano dukra TAIP padarė? Auginta su meile, viltimi, o viskas sudūžta, palieka tik aštrios šukės. Aš bandžiau "įeiti" į tokią šeimą, kurios sūnus Lukas padarė nusikaltimą. Kas vyksta po to? Kaip jaučiasi jis pats, perskrostas žaibo-šėtono, ką jaučia motina, tėvas, brolis, mylimoji? Ką mąstyti? Kaip suprasti savo vaiką, padariusį nusikaltimą? Juk tėvų meilė niekur neprapuola. Teisti, teisinti? Kur ieškoti priežasčių dėl sūnaus poelgio – gal savyje? Kaip pažvelgti į akis kitai motinai, kuri neteko savo vaiko?

Klausimų yra daugybė, psichologinius atsakymus rasti labai sunku. Bandžiau įsivaizduoti. Visa tai gali įvykti ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje, mane siužetas nuvedė į Airiją. Taip, tema neatsirado ant pliko lauko, mano pavyzdys ne iš laikraščių, o iš tikro gyvenimo, iš artimų žmonių aplinkos. Ir tėvų ašaros pažįstamos, ir kalėjimo kiemas. Dar kartą supratau, jog nieko, o nieko negalima išsižadėti, nes niekas nežino, kokie išbandymai numatyti. Be abejo, romane viskas išgalvota, apibendrinta, tik įvykis tikras, kuris ir paskatino rašyti, tarsi prisidėti, kad tokio pobūdžio skausmo būtų mažiau. Žinau, kad čia – kaip tie penki litai, kuriuos aukoji Afrikos vaikams, bet vis tiek negali neaukoti...

– Romano veikėjų vardai: Matas, Lukas, Marija, Juozas (Juozapas) – pažįstami iš religinio konteksto, be to, čia gausu ir citatų iš Biblijos. Koks ryšys jus pačią sieja su šia knyga? Iš jos galite semtis stiprybės, ramybės, kūrybinių impulsų?

– Romane yra aliuzijų į Šventąjį Raštą, nes ne vienoje vietoje interpretuoju siužetą iš Naujojo Testamento apie Sūnų palaidūną. Trumpas skirsnis iš "Evangelijos pagal Luką" yra labai talpus: du sūnūs, vienas palaidūnas, kuriam tėvas viską atleidžia, kitas darbštus ir sąžiningas vaikas, bet tėvas juo taip nesidžiaugia. Žinoma, tas Biblijos fragmentas turi labai gilią prasmę, aš pasinaudojau tik paviršiniu jo supratimu. Ir sūnų vardai – Matas, Lukas – yra evangelistų vardai, specialiai juos parinkau, nes yra ir toks siužetas, kai Marija kalbasi su elgeta Boniu, kuris netiesiogiai pasiūlo jos vaikams vardus. Kodėl rėmiausi į Šventąjį Raštą ir jo interpretacijas? Esu per gyvenimą daugybę kartų girdėjusi, patyrusi, dalyvavusi, kai žmogų ištinka didžiulė bėda: nepagydoma liga, mirtis, sielvartas, tiesiog nėra ko griebtis, žemiški dalykai tarsi bejėgiai, tuomet sakome: aš už tave melsiuosi, tu už mane pasimelsk, mes visi melsimės, kad būtų lengviau... Malda yra įtaiga, susikaupimas, viltis. Tik kai viskas gerai sekasi, galime iš šių dalykų šaipytis, o štai šast nelaimė – tuomet įsijungia visai kiti impulsai...

Taip yra ir knygoje – man buvo šitie dalykai svarbūs, Bibliją kartkartėmis skaitinėju, ir dažnai už ką nors meldžiuosi. Pati iš knygos jau nieko nepasisemsiu, rašydama viską atidaviau kitiems, nežinau, kaip "Žaibui" seksis sutarti su skaitytojais. Manyje ši skaudi tema yra išsekusi, reikia nuo jos pailsėti.