Kinas

Kartą laukiniame Londone

„Purvini gražūs dalykai“ - bene geriausiai išreklamuotas nepriklausomo kino produktas. Reklaminis „traukinukas“ pasirodė daug įdomesnis už patį filmą. Jame daugiau šiurpaus angliško smogo nei didžiajame ekrane, kur, prabėgus pusei juostos, - viskas kaip ant delno ir belieka grynas veiksmas.

Turkė ir nigerietis pakliūva į „ispanaliežuvio“ aferisto pinkles. Turtingiems dėdėms ir tetoms šis pardavinėja vargšų nelegalų organus. Mainais pigi darbo jėga aprūpinama pasais ir pažymėjimais, leidžiančiais legaliai dreifuoti „futbolo šalies“ teritorijoje. Tik, pavyzdžiui, jau su vienu inkstu... Kraupu, kai pagalvoji, kad ir lietuvių emigrantus ryja britų hanibalai-kanibalai...

Žmogėdra ispanas - visai ne E. Hopkinso daktaras Lekteris, jis nesimėgauja aukos vidurių vynuogynais, jam rūpi tik pinigai, gauti po operacijų. Visą darbelį atlieka samdomi daktarai, jis tik pasirūpina migdomaisiais. Be abejo, žavioji Odri Totu turkė, slėpdamasi nuo pasiutusių kaip lapės migracijos tarnybos pareigūnų, iš pradžių skuodžia į geraširdžio nigeriečio patalus, tačiau, apimta nevilties, kreipiasi ir į organų „transporterį“. Savo ruožtu šis niekšelis „Džeko skerdiko“ vaidmeniui numatė gabųjį nigerietį. Kas bus toliau - nuodėmė išduoti...

Filmas nėra prastas. Kaip ir aktoriai. Nuo vaizdo dantų neskauda. Londonas irgi dar niekur toks nematytas - tamsus, baisus kaip kokia Zimbabvė. Ko gero, šiurpesnę Didžiosios Britanijos sostinę galima išvysti mokslinės fantastikos dramoje „28 dienos po...“. Stebint, kaip londoniečiai uja ir engia kitataučius, peršasi mintis, jog filmą užsakė britų migracijos tarnyba, kad išrūkytų užsieniečius, plūstančius ieškoti darbo. „Purvinus gražius dalykus“ būtų pravartu rodyti prieš išskrendant į Londoną - iškart koks tuzinas lietuvių kaip gervių būrys išplasnotų į gimtuosius kaimus. Lietuviška „samanė“ kartais geriau nei angliškas kraujo perpylimas.

Filmą labiausiai skriaudžia vaizdo ir teksto banalybės. Abu pasilenkė pakelti nukritusių raktų - suprask, tuoj bus pakišta meilės istorija. Storas ir šlykštus viršininkas išprievartauja šantažuojamą pavaldinę, ir į kamerą žvelgia nekaltos mergelės veidas. Turėtų būti baisu, bet nėra, nes režisierius „gimdo“, o ne kuria poveikį publikai. Filmo pabaigoje vis mažėja ir mažėja tikroviškumo, ir protingo žiūrovo minčių vingiai susieina į vieną didžiulį „netikiu“. Nigerietis Okvė šneka kaip poetas, frazės dvelkia muilo operomis: „Mylimoji mano, mane žiauriai apgavo, bet dabar tu - laisva“. Jo mylimoji drebia dar stipresnį monologą apie karčią emigranto dalią: „Mes - tie, kurių jūs nematote, mes - tie, kurie jus veža taksi, valo jūsų vėmalus ir čiulpia jums kotus“. Ar tik čia nepraėjo Kventinas Tarantinas? Nors veikiausiai čia prabėgo anglų Brisius, aplojęs lietuvius, bet taip jiems ir neįkandęs.

P.S. Pabaiga, t.y. Brisiaus galas, jums tikrai patiks...