Kaune užaugęs 32-ejų Paulius Liekis dirba tuo, kas jam patinka – programuotoju. Su širdžiai mielu darbu pelnė tarptautinį pripažinimą ir vadina save pasaulio piliečiu. „Kauno diena“ su P.Liekiu apie darbą ir gyvenimą šnekėjosi jam artimu būdu – internetu.

– Gal pradėkime nuo pradžių: kur gimėte, mokėtės, studijavote, kokių vėjų veikiamas formavotės kaip asmenybė?

– Gimiau Širvintose, tačiau nuo pat mažumės augau Kaune. Baigiau KTU gimnaziją, o paskui studijavau KTU Informatikos fakultete.

Turbūt lemtingiausias mano biografijos faktas – kad įstojau į KTU gimnaziją. Ten atsirado keletas bendraminčių, su kuriais kartu programuodavome, mokydavomės ir savotiškai varžydavomės. Tai paskatino greitą įgūdžių tobulėjimą. Su šiais žmonėmis įkūrėme demogrupę „Nesnausk!“, su kuria laimėjome keletą tarptautinių apdovanojimų, bei įgyvendinome daug kitų mažiau reikšmingų projektų.

– Esate jaunas, bet jau daug pasiekęs ir apdovanotas. Mobiliųjų technologijų gamintojos „Qualcomm“ organizuotame išplėstosios realybės programuotojų konkurse už žaidimą „Paparazzi“ laimėjote pirmąją vietą ir gavote 125 tūkst. JAV dolerių premiją. Ką jums reiškė šis įvertinimas?

– Svarbiausia į tokius įvertinimus nežiūrėti kaip į baigtinį įvykį. Reikia sau užduoti klausimą: o kas toliau? Aš pasistengiau ant šio apdovanojimo pagrindo pastatyti „Pixel Punch“ įmonės vardą. Beveik visi mūsų užsakymai yra iš užsienio, bet, kalbėdami su nauju užsakovu iš užsienio, mes nebesame kažkokia įmonė iš Lietuvos, o – pagrindiniai išplėstosios realybės kūrėjai. Ir tai galioja kalbant ne tik su užsakovais, bet ir su technologijų kūrėjais, investuotojais. Tiesiog atsivėrė gerokai daugiau durų.

– Domėtis programavimu pradėjote KTU gimnazijoje. Buvote moksliukas prie kompiuterio?

– „Moksliukas“ tarp jaunimo yra savotiškai neigiamas žodis, bet – taip, praleisdavau labai daug laiko kompiuterių salėje (tais laikais ne visi kompiuterius turėjo (šypsenėlė).

Bet aš pats tai vertinu kiek kitaip. Sakoma: kaip tapti gitaros virtuozu? Labai paprasta, tereikia 10000 valandų praleisti grojant gitara – tai yra apie tris valandas kiekvieną dieną dešimt metų iš eilės. Ši taisyklė galioja norint tapti bet kurios srities geru specialistu. Ir kuo anksčiau pradėsi, tuo anksčiau juo tapsi.

– Kodėl pasirinkote kurti kompiuterinius žaidimus? Neradote sau įdomaus žaidimo?

– Man atrodo, atsitiktinai su draugais pradėjome domėtis kompiuterine grafika. Be to, žaidimus pademonstruoti kitiems žmonėms lengviau, nei, tarkime, kokias bankines sistemas. Esu atlikęs ir kitokių programavimo darbų, nesusijusių su žaidimais, tačiau visada išlikau arti kompiuterinės grafikos.

– O kaip atitrūkimas nuo realybės, laiko nuovokos praradimas ir kiti su kompiuteriniais žaidimais susiję pavojai?

– Niekada nesu susidūręs su šiomis problemomis. Visada kažkiek žaisdavau ir dabar kartais žaidžiu, nors tam nėra daug laiko. Bet turiu būti susipažinęs su gyvuojančiais žaidimais – kartais užtenka videofilmą pažiūrėti, bet kartais reikia ir pačiam pabandyti (šypsenėlė).

– Kaip geografiškai išsidėsčiusi jūsų veikla-darbas?

– Turime du biurus: Kaune ir Vilniuje, o Lukas Lukoševičius atstovauja „Pixel Punch“ Anglijoje, jei reikia su klientais susitikti gyvai. Šiuo metu daugiausia kuriame pagal užsakymą: mobiliąsias aplikacijas, žaidimus, išplėstąją realybę ir kitą kompiuterinę grafiką. Beveik visi mūsų klientai iš užsienio. Mes kuriame pridėtinės vertės produktus, kuriems Lietuvos įmonės dažniausiai neturi atliekamų pinigų.

– Jūsų darbo diena – nuo 8 iki 17 val.?

– Tikrai ne (šypsenėlė) Šiuo metu dirbu tik sau, savo įmonei, tad nėra taip, kad 17 val. išėjai namo ir gali niekuo nesirūpinti. Kai dirbu su klientais iš JAV, tenka taikytis prie jų laiko zonų ir pasitarimus rengti gerokai vėliau. Jei projektas vėluoja, tenka daugiau padirbėti. Darbas sau reikalauja gerokai daugiau lankstumo, tačiau ir suteikia daugiau laisvės. Šiuo metu dirbu apie 3–4 dienas per savaitę, kitas dienas ilsiuosi, sportuoju, eksperimentuoju su naujais projektais.

– Kurdamas konkursinį žaidimą dirbote po dvylika valandų septynias dienas per savaitę.

– Dvylika valandų per dieną ilgai nepadirbsi (šypsenėlė). Iš tiesų pastaruosius trejus metus labai daug dirbau, nes turėjau du darbus („Pixel Punch“ ir „Unity Technologies“). Esu paskaičiavęs, kad pastaruoju metu dirbau bent po šešias dienas per savaitę. Tai stipriai išsekino, todėl prieš tris mėnesius nusprendžiau dirbti tik sau.

– Septintą dieną ir Dievas nedirbo, o ilsėjosi ir džiaugėsi savo kūriniais. Šiais laikais ir gydytojai, psichologai pataria bent vieną dieną per savaitę stabtelėti ir pabūti su savimi. Ar pabūnate su savimi?

– Per mažai (šypsenėlė). Reikėtų dažniau atostogauti. Mano bendradarbiai juokauja, kad aš viename darbe pasiimdavau atostogas tam, kad kitame darbus nudirbčiau (šypsenėlė).

– Aišku, kiti sako: susirask mylimą darbą ir nedirbsi nė dienos. Jums tai artima?

– Tikrai taip! Dirbu tai, kas man patinka. Jeigu nepatinka – ieškau pokyčių.

– Ar pagalvojate kartais – jei ne programavimas, tai..?

– Kartais. Baigęs mokyklą svarsčiau, ką rinktis, – programavimą, architektūrą, ar – chemiją. Visi panašiai patrauklūs buvo. Atsigręžęs atgal matau, kad beveik visą laiką naudojausi savo grafiniais įgūdžiais. Realiai – tai, ką dabar darau, yra programavimo ir grafikos/dizaino mišinys.

Gerokai vėliau išgirdau mintį: jei patinka programavimas, stok mokytis kur nors kitur. Studijuodamas kitur įgausi konkrečios srities žinių ir galėsi spręsti realias problemas. O programavimo išmoksi savarankiškai. Dabar kartais pagalvoju, kad galėjau stoti į chemiją – dabar naujus vaistus kurčiau pasitelkęs programavimą.

– Kur esate šiandien?

– Šiuo metu esu išvykęs į Suomiją, dalyvauju „StartupSauna“ programoje.

– Gimėte Širvintose, bet augote Kaune. Ar važiuojant iš Vilniaus į Kauną jums, kaip kitiems kauniečiams, nuo Elektrėnų ima gerėti nuotaika?

– Aš per daug laiko esu praleidęs užsienyje, tad atstumas tarp Vilniaus ir Kauno man yra labai sutrumpėjęs. Ir apskritai – nesu labai prisirišęs prie Lietuvos.

– Kaip save vadinate?

– Pasaulio gyventoju (šypsenėlė). Taip šiuo metu gyvenu ir dirbu Kaune, ten draugai, įdomus darbas. Bet jei reikėtų, išvažiuočiau.

– Emigraciją, atrodo, vertinate teigiamai?

– Emigracijos per daug bijoma. Sako, protai išvažiuoja, bet krūva mano kolegų, kurie buvo išvažiavę, grįžo – juos parsivežė didžiules įmonės, kurios čia, Lietuvoje, įkūrė savo biurus. Toks atvejis ne vienas. Tad emigracija man nėra kažkoks baisus dalykas.

Manau, kad viskas Lietuvoje yra labai neblogai, tik kiekvienas turime padaryti savąją bendro darbo dalį, kad būtų dar geriau.

Kas yra „Paparazzi“

„Paparazzi“ – tai išplėstosios realybės žaidimas mobiliesiems telefonams. Išplėstosios realybės technologija ant tikros realybės vaizdo pateikia papildomai išpieštus informacijos sluoksnius, kuriuos galima matyti išmaniajame telefone („Išties geriausia pačiam pabandyti, nes tokį dalyką labai sunku nupasakoti“, – aiškina P.Liekis ). Žaidimo tikslas – fotografuoti virtualią įžymybę ir už tai kaupti taškus, o šis virtualus veikėjas dėl fotografavimo susierzina ir bando sudaužyti jūsų virtualų fotoaparatą.