Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios istorijos šaltiniuose, būsimasis popiežius Sikstas V – Felice Peretti – gimė 1521 m. gruodžio 13 d. Grotamarės kaimelyje, atokioje Ankonos provincijoje, skurdžioje šeimoje, kuri, gelbėdamasi nuo turkų invazijos, pabėgo iš Dalmatijos. Vaikystėje būsimasis pontifikas ganė kiaules – šis faktas, dažnai minimas jo biografijose kaip ryškus kontrastas vėliau įgytai galiai. Devynerių metų berniukas buvo atgabentas į pranciškonų vienuolyną Montalto mieste, kur jo dėdė Fra Salvatore buvo vienuolis. Būdamas dvylikos, Felice tapo novicijumi, vėliau tvirtai pasuko vienuolio keliu.

Talentingas jaunuolis mokėsi Montalte, Feraroje ir Bolonijoje, 1547 m. Sienoje buvo įšventintas į kunigus. Jo įtaigūs pamokslai atkreipė įtakingų asmenų dėmesį – F. Peretti užmezgė draugystę su kardinolais, vėliau tapusiais popiežiais, taip pat su šv. Pilypu Neriu ir šv. Ignacu Lojola.

F. Peretti sparčiai kilo bažnytinės hierarchijos laiptais: pavadovavęs trims vienuolynams, 1557 m. popiežiaus Pijaus IV sprendimu, buvo paskirtas inkvizicijos patarėju Venecijoje. Jo uolumas ir griežtumas atliekant šias pareigas nepatiko Venecijos Vyriausybei, kuri 1560 m. pareikalavo jį atšaukti.

1566 m. popiežius Pijus V paskyrė F. Peretti vyskupu Neapolio karalystėje, o vėliau – savo nuodėmklausiu. 1570 m. gegužės 17 d. tas pats popiežius pakėlė jį į kardinolus.

Naujas gyvenimo etapas prasidėjo 1585 m. balandį mirus popiežiui Grigaliui XIII. Vos per keturias dienas trukusią konklavą F. Peretti buvo vienbalsiai išrinktas popiežiumi – pagerbdamas pranciškoną popiežių Sikstą IV, jis pasirinko Siksto V vardą.

Apie F. Peretti išrinkimą pontifiku sklandė legenda, esą į konklavą jis atėjo pasiremdamas ramentais, apsimetęs sunkiu ligoniu, tačiau vos buvo išrinktas, numetė ramentus ir pasirodė kupinas gyvybės ir energijos. Nors ši istorija jau seniai paneigta, ji dažnai vadinama simboliu, atspindinčiu F. Peretti priverstinį neveiklumą Grigaliaus XIII valdymo metu ir nepaprastą energiją, kurią jis parodė per penkerius savo pontifikato metus. Tikra ar ne, bet ši istorija iliustruoja ir intrigas anuometėje Bažnyčioje, kardinolų siekį popiežiumi išrinkti silpnesnį kandidatą, kurį būtų galima lengviau kontroliuoti.

Sikstas V išsiskyrė ypatingu griežtumu. Prie Bažnyčios vairo jis stojo tuo metu, kai ankstesnių popiežių elgesys buvo nuskurdinęs katalikų pasaulį (...).

Sikstas V išsiskyrė ypatingu griežtumu. Prie Bažnyčios vairo jis stojo tuo metu, kai ankstesnių popiežių elgesys buvo nuskurdinęs katalikų pasaulį: jie nesikuklindami išlaidavo tenkindami prabangaus gyvenimo būdo užgaudas, nesilaikyta celibato, dvasininkų nesantuokiniai vaikai buvo privilegijuojami.

Sikstas V ėmėsi daryti tvarką. Jo valia buvo paskelbtas karas visą Italiją terorizavusiems, žiaurumu pagarsėjusiems plėšikams. Siksto V kadencijos pradžioje Romoje ir apylinkėse, skirtingų šaltinių teigimu, siautėjo 12–27 tūkst. plėšikų. „Praėjus vos daugiau nei dvejiems metams po Siksto V vadovavimo pradžios, Popiežiaus valstybė tapo saugiausia šalimi Europoje“, – rašoma newadvent.org.

Sikstas V ypač griežtai kovojo su paprastų mirtingųjų neištikimybe. Jis išleido įstatymus, pagal kuriuos už Santuokos sakramento sulaužymą buvo baudžiama mirtimi pakariant. Tai buvo neįprasta, nes kitur Europoje už neištikimybę dažniausiai buvo baudžiama piniginėmis baudomis arba viešu gėdinimu.

Tarp žmonių sklandė pasakojimai apie popiežių detektyvą. Esą persirengęs vargšu, jis naktimis slankiojo po miestą ieškodamas prostitučių. Kitą dieną moterys būdavo išvaromos iš miesto – jei tik joms pasisekdavo išvengti žiauresnės bausmės. Būta istorijos, kai, sužinojęs apie savo dukters nekaltybę pardavinėjančią motiną, Sikstas V liepė ją pakarti. Tokios bausmės, dažnai vykdomos ant Šv. Angelo tilto ar kitose viešose vietose, šokiravo Romą ir įtvirtino Siksto V, kaip nepalaužiamo valdovo, reputaciją. Sikstas V ypač griežtai pasisakė prieš abortą, laikydamas jį vienu baisiausių nusikaltimų.

Taip pat stropiai, kaip ėmėsi vidaus saugumo ir dorovės reikalų, Sikstas V ryžosi spręsti finansines problemas. Ėmęsis griežtų priemonių, jis netrukus pasistengė papildyti valstybės iždą, kurį, pradėdamas pontifikatą, rado visiškai tuščią. Teigiama, kad prieš mirtį jis buvo sukaupęs 3 mln. skudų auksu ir 1,6 mln. sidabru.

Kad pagausintų pajamas, jis padidino parduodamų viešųjų pareigybių skaičių, nustatė daugiau mokesčių, išplėtė savitą valstybinių skolos vertybinių popierių sistemą, kad turtingų asmenų, bankų ar institucijų lėšomis galėtų finansuoti savo ambicingus idėjas.

Sikstas V taupė visur, išskyrus viešuosius projektus, kurie vos per penkerius jo valdymo metus reikšmingai pakeitė Romos veidą.

Siksto V valia keturi senovės Egipto obeliskai šiandien stovi priešais Šv. Petro baziliką, simbolizuodami popiežiaus galią. Jam valdant buvo pagerintas gatvių tinklas Romoje, pristatyta naujų tiltų, miestą šviežiu vandeniu vėl aprūpinęs Acqua Felice akvedukas, įrengta fontanų. Jam valdant vykdyta daugybės viešų pastatų rekonstrukcijų, atlikti restauravimo darbai, gerokai sparčiau, nei žadėjo architektai, buvo užbaigtas Šv. Petro bazilikos kupolas, pastata Vatikano biblioteka su spaustuve ir Vatikano rūmų sparnas, kuriame įprastai gyvena popiežius.

Sikstas V laikomas vienu iš kontrreformacijos rėmėjų – jam valdant buvo efektyviai įgyvendinti Tridentos susirinkimo dekretai. 

Sikstas V ne tik reformavo Bažnyčios finansus, bet ir atliko esminius Bažnyčios valdymo struktūros pakeitimus. Kaip rašo „Britannica“ enciklopedija, jis reorganizavo valstybės sekretoriatą, pertvarkė kurijos administracinę sistemą, kuri iš esmės buvo nepakeista iki pat XX a. 7-ąjį dešimtmetį Antrojo Vatikano Susirinkimo inicijuotų reformų. Jis įsteigė penkiolika nuolatinių kongregacijų, kurių vienos buvo susijusios su dvasiniais, kitos – su pasaulietiniais reikalais. Tai leido sumažinti popiežiui darbo krūvį, tačiau jo valdžia liko neapribota: galutinis sprendimas vis tiek priklausė pontifikui.

Sikstas V laikomas vienu iš kontrreformacijos rėmėjų – jam valdant buvo efektyviai įgyvendinti Tridentos Susirinkimo dekretai. 1588 m. Sikstas V įteisino Simono iš Tridento kultą – dėl dar XV a. žuvusio berniuko buvo apkaltinti žydai.

Sėkmingiausiu kontrreformacijos projektu laikomam Jėzuitų ordinui priklausė ir popiežius Pranciškus. Tai bene didžiausia šių dviejų po mirties kaimynystėje atsidūrusių pontifikų jungtis. Sikstas V valdė bausmėmis ir kontrole, o Pranciškus pabrėžė gailestingumą ir dialogą.

Galima ginčytis, ar moralinių krizių laikotarpiu Bažnyčiai iš tiesų nereikėjo tokio kategoriško lyderio kaip Sikstas V. Nuo jo mirties praėjus daugiau nei keturiems amžiams, principai, kuriuos jis taip griežtai gynė, išlieka Bažnyčios mokymo pagrindu. Tik įgyvendinimo metodai tapo daug humaniškesni. Tad šiandien griežtojo Siksto V ir nuolankiojo Pranciškaus  suartėjimą amžinojo poilsio vietoje galima vadinti simboliu, atspindinčiu Bažnyčios raidą.

Nuo Siksto V laikų XVI a. iki popiežiaus Pranciškaus XXI a. katalikybė nuėjo ilgą transformacijos kelią. Nusidėjėlį, kurį Sikstas V siuntė myriop, Pranciškus matė kaip pagalbos laukiantį klystantįjį. Sikstas V statė Bažnyčios galią simbolizuojančius statinius, Pranciškus tiesė tiltus tarp skirtingų tikėjimų ir kultūrų. Kur Sikstas V valdė iš aukštai, Pranciškus vadovavo tarnaudamas.

Griežtumas ir gailestingumas, tradicijos ir atsinaujinimas, autoritetas ir nuolankumas, dviejų pontifikų – valdžiusio geležiniu kumščiu ir paprasta ganytojo lazda – sugretinimas simbolizuoja, kaip Bažnyčioje nuolat susipina skirtingos, kartais net prieštaringos, vizijos.

Pomirtinė dviejų tokių skirtingų pontifikų kaimynystė atspindi Bažnyčios brandos istoriją: nuo institucijos, siekiančios kontroliuoti pasaulį griežtomis taisyklėmis ir bausmėmis, iki bendruomenės, siekiančios jį sutelkti per dialogą ir atleidimą. Šioje evoliucijoje išryškėja ne tik pokyčiai, bet ir pastovumas: ir Sikstas V, ir Pranciškus tarnavo tam pačiam tikslui – stiprinti tikėjimą.