Atsakymų Kauno "Aušros" gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Marija Gustainienė ir 3e klasės gimnazistai ieškojo humanistų, Renesanso šviesuolių veikaluose. Neakivaizdžiai kalbinami Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša iš amžių perspektyvos žvelgė į šiuolaikinę knygų skaitymo ir gimtosios kalbos puoselėjimo problemą.

Laura Gudelytė, Aurėja Sabaitė, Emilija Puzinaitė, Samanta Korsakaitė, Gerda Bautronytė, Nedas Dambrauskas, Klaudija Bučinskaitė, Taura Gudzevičiūtė "kalbino" humanistą kunigą, šviesuolį, lietuviškos knygos autorių M.Mažvydą.

– Gerbiamas pirmosios knygos autoriau, kokioje aplinkoje prasidėjo jūsų kelias į šviesą?

– Mano kelias prasidėjo Renesanso epochoje, kai Lietuva palengva žingsniavo iš gūdžių viduramžių. Tada žmogus buvo niekinamas, žeminamas. Renesansas jam grąžino savo vertės suvokimą. Pradėjęs domėtis mokslu ir dėl savo protestantiškų pažiūrų persekiojamas, pabėgau į Prūsiją. Kunigaikštis Albrechtas man parūpino stipendiją ir pakvietė studijuoti Karaliaučiaus universitete.

– Kas paskatino jus siekti mokslo?

– Mane skatino humanistinės idėjos, kuriomis buvo skelbiamas požiūris į žmogaus orumą. Atvykau į Karaliaučiaus universitetą, kuriame dėstė Abraomas Kulvietis, jis mane įkvėpė, paskatino siekti mokslo šviesos.

– Kaip kilo idėja parašyti pirmąją lietuvišką knygą?

– Buvau stropus studentas, įkvėptas šviesuolių ir meilės tėvynei. Pasiryžau baigiamąjį darbą rašyti kaip knygą, kuri būtų pagrindas krikščionybei įtvirtinti ir kalbai puoselėti. Norėjau paskatinti žmones mokytis, nes norėjau, kad jie kaip nors išbristų iš vargo.

– Jūsų knygos paskatino daugelį žmonių pradėti mokytis, atsisakyti pagonybės, kalbėti gimtąja kalba, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje keičiasi vertybės, žmonės vėl neskaito knygų.

– Pastebiu, kad šiuolaikinis žmogus retai kada gerbia savo kalbą, nesiekia išsilavinimo, jaunimas dažniau mokosi užsienio kalbų ir kitais kraštais daugiau domisi nei savuoju. Šiais laikais žmonės turi daugiau galimybių mokytis, bet jų neišnaudoja. Mano knyga buvo skirta visų luomų žmonėms – turtingiems ir vargšams.

– Dabar nėra luomų, kurie žeistų orumą ir menkintų savivertę, bet kalbame apie labai svarbią problemą – jaunimas vis rečiau paima į rankas knygą.

– Ši problema yra labai didelė. Vadinasi, žmogus iš savo vidaus neišgujo tamsos. Ne aplinka yra tamsi, bet paties žmogaus vidus.

– Kuo galima būtų padėti šiuolaikiniam jaunam žmogui, kuris nedraugauja su knyga?

– Noriu garsiai sušukti: "Šiuolaikinis žmogau, aš norėčiau daug ką pasakyti. Aš bijau, kad mūsų tautos neištiktų jau išnykusių tautų likimas... Tos tautos dažniausiai neturėjo rašytinių paminklų ir sunyko, visai jų nebeliko. Ar nori, kad neliktų ir tavo pėdsakų šioje žemėje?"

– Toks retorinis sušukimas – tarsi Vinco Kudirkos "Varpas" jau daužėsi XIX a. antrojoje pusėje, kai tauta snaudė beveik letargo miegu. Bet dabar informacinės technologijos kiekvienais metais skaičiuoja laimėjimus, o mes kalbame apie tamsą...

– Tamsa ateina ne iš aplinkos, o iš žmonių vidaus. Daugiau nei prieš porą šimtų metų žmonės būtų kažin ką atidavę už vieną menką kelių puslapių knygelę, nes tuo metu labai trūko šviesos, o tamsa gesino bet kokią idėją ir mintį.

– Jūsų knygelė žmogaus balsu kreipėsi į visus lietuvius. Kaip poetiškai ir jautriai sugalvota. Iš kur ėmėtės tokių idėjų?

– Taip, mano knygelė pati persikūnijo į asmenį ir prabilo: "Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit." Šie žodžiai pavirto eilėraščiu, nes taip lengviau prieiti prie žmogaus ir jautriai su juo kalbėtis.

– Jūsų kreipinys neliko be atsako, lietuviškas žodis prigijo. Jo svarba yra ta, jog suvokta, kad tauta negali gyvuoti be savo žodžio. Kaip ir kokią atnešti knygą mūsų laikų jaunam žmogui?

– Savo knygelėje rašiau: "Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit ir pašlovinti po akimis Dievo būsit."

– Tais laikais žmonės tikėjo Dievą, jį gerbė arba jo bijojo. Šiais laikais jauno žmogaus negąsdina jo rūstumas. O knygelė lyg ir nesiprašo paimama...

– Šių laikų knyga turėtų prabilti pačiais jautriausiais žodžiais į jaunų žmonių širdis. Gal juos paragintų draugystei ir paprastas pranešimas, kad gyventi be knygos – tai gyventi dvasinėje tuštumoje ir būti nelaimingam. O žmonės, ar nori būti laimingi?

– Mes visi norime būti laimingi. Kokiais žodžiais šiandien jūsų knygelė kreiptųsi į jaunimą?

– Manau, kad daugybės knygų lentynose jos visos rauda ir prašosi paimamos į rankas. Viena sako: "Mane paėmęs būsi protingas." Kita šnabžda: "Mane atvertęs pažinsi pasaulį." Trečia knygelė byloja: "Skaityk mane ir išmoksi bendrauti, užjausti silpnesnį, tapsi geras ir jautrus žmogus." Dar daugybę įvairiausių patarimų išsako knygos. Žmogus kviečiamas jų klausytis.

– XXI a. jaunimas protingas, bet gyvendami be knygos svetimėja ir neranda bendros kalbos, nemoka užrašyti savo minčių. Kokius dalykus verta akcentuoti?

– Neskaitydamas knygų žmogus tampa besiblaškančiu keleiviu iš šviesos į tamsą. Jis neturi dvasinės ramybės, todėl vis labiau gūžiasi į savo abejingumo kupiną pasaulį. Aš tik noriu pasakyti, kad knyga yra išsigelbėjimas iš dvasinės tuštumos.

– M.Mažvydas – šviesuolis, Renesanso idėjų nešėjas perdavė žinutę mums, jauniems žmonėms, kad skaitytume knygas, nes jos yra kelias į mūsų orumą ir vidinę šviesą.

M.Daukšos laiškai šiuolaikiniam jaunimui

Šiuolaikinis jaunas žmogau, norėčiau tau prisistatyti. Žmonių esu pripažintas kaip švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas. Gyvenau Renesanso epochoje, kur jau plito humanistinės idėjos. Norėčiau daug ką pasakyti, padėti, patarti. Mano širdis jaučia, kad ateitis bus tamsi ir žmonės pamirš savo brangiausią vertybę – kalbą. Be jos valstybė negyvuos, net gali visiškai sunykti. Aš sakau, nes žinau, kaip gali būti nepuoselėjant vertybių. Pats esu tai patyręs, kadangi esu bajoras, kalbėjęs ir mokęsis lenkiškai. Buvau apleidęs savo gimtąją kalbą. Kad tau, jaunas žmogau, nebūtų taip pat, tausok ir saugok savo kalbą. Dalykis ja su kitais, skleisk ją, leisk daugumai ją išgirsti. Nesigėdyk jos. Nepapulk į svetimos šalies kultūros pinkles, nes kiekviena valstybė turi savo vertybes. Juk varna negali suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varna. Kiekvienas turime savo vietą šioje žemėje, todėl naudokimės ja ir mylėkime, saugokime savo kalbą, laikykime ją giliai širdyje. Jūs gimėte šalyje, kurią vėliau pavadinote tėvyne. Kalbą gavote su mamos pienu, kurį gėrėte pirmosiomis savo gyvenimo dienomis.

Kaip sunkiai tarėte pirmuosius žodžius, dar neištardami kai kurių garsų. O paskui vis turtinote savo žodyną kiekvieną dieną ir didžiavotės, kad esate lietuviai. Ar tikrai didžiuojatės šiandien? Pasvarstykite, kai jau pradėsite krauti savo drabužius į lagaminą ir užsisakysite bilietus į kitą – svetimą – šalį. Atsisakę savo kalbos, atsižadame ir mamos, valstybės, papročių. Argi yra pasaulyje tokia niekinga šalis, kuri neturėtų šių vertybių? Visi keliai subėga į kalbos pažinimą ir branginimą, nes ji yra jūsų savivertė ir orumas. Iš Renesanso ūkanų – Mikalojus Daukša.

Užrašė Ugnė Juršytė, 3e klasės gimnazistė

*******

Ateities žmogau, Aš esu Mikalojus Daukša, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų. Aš – bajoras ir vis tiek kalbu lietuviškai, nors ši kalba ir yra niekinama. Noriu paskatinti ir tave, ir kitus ateities žmones, kad jie rūpintųsi savo gimtąja kalba, nes ji yra bendras tautos ryšys. Jeigu neliks kalbos, neliks ir vienybės, santaikos ir gerovės. Visos nesantaikos tarp tautų atsiranda dėl kalbų skirtingumo. Nors mano laikais bajorai kalbėjo lenkiškai, gėdijosi savo kalbos, ji vis tiek šiaip ne taip išliko, nes atsirado ir daugiau man pritariančių patriotų. Nereikia gėdytis savo kalbos, o kaip tik ją puoselėti ir skleisti gerąją žinią apie savo gimtąją kalbą. Ar tu nori būti kitatataučių pastumdėlis?

Užrašė Milita Tadaravičiūtė, 3e klasės gimnazistė