Poetas Artūras Valionis, apie trečiąją savo poezijos knygą kalba užuominomis, ragindamas skaitytoją tiesiog skaityti ir pačiam suvokti, kokia tai poezija. O labiausiai tiki ir viliasi, kad "iš poezijos šioje knygoje nėra dingusi raidė "o", t. y. čia yra poezijos, o ne vien tik pezija". Drąsiai galima pristatyti: naujausia A.Valionio pOezijos knyga – "Daugiau šviesos į mūsų vartus" (2014).

– Jūsų knyga "Skrendant nelieka pėdsakų" recenzentų įvertinta kaip vienas įsimintiniausių 2003 m. poetinių debiutų. "Apytiksliai trys" – išrinkta į kūrybiškiausių 2012 metų knygų dvyliktuką, negana to, 2013-ųjų Metų knygos rinkimuose tapo Metų poezijos knyga. Įsimintiniausia, kūrybiškiausia, geriausia... Kokio titulo norėtumėte, o gal tikitės naujausiai savo knygai "Daugiau šviesos į mūsų vartus" (2014)?

– Patikslinčiau: ne "įsimintiniausia", "kūrybiškiausia", "geriausia", o "viena iš ..." Literatūra – ne sportas: kai visi šoka į tolį, pagal rezultatus lengva nustatyti, kas kokią vietą užėmė. O poezijoje ar prozoje nebūtinai visi šokinėja į tą pačią pusę, objektyviai neišmatuosi. O apie "titulus" negalvoju ir nesitikiu, kaip sakoma, ne apie tai daina. Kažkada jau esu minėjęs, pasikartosiu: 1995 m. gavau premiją už geriausią debiutą "Poezijos pavasario" almanache. Titulas šioks toks. Grįžau iš Kauno po iškilmingo "Poezijos pavasario" vakaro į Vilnių, į studentų bendrabutį, toks visas laureatas. Bet kitas rytas išaušo toks pats kaip ir iki tol. Jei kokie pripažinimo ženklai ir pasitaiko, aišku, smagu, bet daug kas smagu – smagu, kad ši knyga išleista lygiai taip ir tokia, kaip aš ją įsivaizdavau, smagu, pavyzdžiui, vaikystėje būdavo važinėti mašinėlėmis Vytauto parke Kaune. Kaip šiandien prisimenu.

– Kuo trečioji jūsų poezijos knyga skiriasi nuo ankstesnių dviejų?

– Sakyčiau, kad ji – kitokia ir nuo ankstesnių tikrai skiriasi. O kokia ji, tegu pasako skaitytojai ir kritikai. Laikausi nuomonės, kad rasti ir įvertinti, sau apsibrėžti, kas ir kaip, turi skaitantys – nenorėčiau įsprausti būsimųjų skaitytojų į suvokimo rėmus. Kelis dalykus, esančius knygoje, reikėjo paaiškinti, tai ir padariau "Paaiškinimų" skyrelyje knygos pabaigoje, o visas kitas atradimo malonumas paliktas imsiantiems knygą į rankas. Pats taip mėgstu ir kitiems rekomenduoju.

– Kaip pats galėtumėte apibūdinti knygos "Daugiau šviesos į mūsų vartus" (2014) poeziją?

– Geriausia, kai kiti būdina, bet jei jau klausiate: švari ir įvairi. Kūrybiška ir koncentruota. Subalansuota skaitysiančiųjų širdims ir protams. Norėčiau, kad ir skaitantieji taip galvotų, bet pamatysime, kaip ten iš tiesų bus. Bet manau ir tikiuosi, kad iš poezijos šioje knygoje nėra dingusi raidė "o", t. y. čia yra poezijos, o ne vien tik pezija. Knyga, kaip matote, susiūta juodais siūlais. Todėl formuluočiau taip: "Šios knygos turinys ne baltais siūlais siūtas."

– Jūsų poetiniai tekstai – postmodernaus skonio. Ką manote apie klasikinę poeziją? Ji jums – skani?

– Dėl tekstų skonio, ar jis postmodernus ar klasikinis, niekad nesiginčiju, nes popieriaus jokio nevalgau, tad skonio įvertinti negaliu. O poeziją mėgstu ne pagal lentynėles, į kurias jas kartais bandoma sudėlioti, neretai paviršutiniškai. Žiūriu paprastai, be dirbtinių skirstymų, kurie, mano galva, trukdo paimti ir pasiimti tekstą sau: yra gera ir bloga poezija, patinkanti ir nepatinkanti. Šioje keturių vektorių matricoje ("gera, bet, deja, nepatinka"; "bloga, bet, deja, patinka"; "bloga ir nepatinka"; "gera ir patinka") galima puikiausiai suktis. Kiekvienam ir kiekvienai savaip.

– Klasikinė poezija – lyriška, dažnai – jautri, estetiška, jausminga. Jūsiškė, postmoderni, – konkreti, lakoniška, ironiška, intertekstuali. Ką ja norite pasakyti skaitytojui?

– Ką manau apie dėliojimą į lentynėles, klasikines ar postmodernias, jau minėjau. Laikantis tokio skirstymo pagal jūsų pateiktus apibūdinimus, logiškai sektų išvada, kad mano poezija nejautri, neestetiška, nejausminga. O ką noriu pasakyti? Tikslų daug: paskatinti mąstyti. Padėti nustebti. Praplėsti ribas. Sujaudinti. Krestelėti. Suteikti malonumą. Kad būtų gražu (tikslai išvardyti atsitiktine tvarka, dar keli greičiausiai liko nepaminėti).

Matysime, kas pavyko.

– Pakalbėkime apie poezijos pateikimo formą. Akivaizdu, kad žaidžiate su ja: neįprastai išdėstote lape, dažnai ignoruojate skyrybos ženklus ar kitas kalbos taisykles, pateikiate kitus vizualiai įdomius sprendimus. Apskritai pati knyga yra išties įspūdingo dizaino. Ar šiuo atveju forma tiek pat svarbi kaip turinys? Ko siekiate tokiais žaidimais?

– Taip, forma man labai svarbi. Lygiai kaip ir dailininko Ramūno Čeponio iliustracijos šioje knygoje. Ar galėtų ši knyga būti be jų? Galėtų. Ar galėtų turinys būti pateiktas be jam, mano galva, tinkamiausios formos? Galėtų. Ar būtų geriau? Manau, būtų nepalyginamai blogiau vizualiai. Bet vis tiek turinys svarbiausia. Jei kas nors pasakytų "graži knyga, įspūdingai išleista, bet šiaip tai nieko gero" būtų nepalyginamai blogiau, negu "gera knyga, bet dizainas – tai ką aš žinau". Tie "žaidimai", kaip juos įvardijote, kurie yra ir kiek jų yra šioje knygoje, man nėra savitiksliai. Ko jais siekiu? Turinio ir formos vienovės. Manau, pavyko. Nežinau, ar aš teisus, bet manau, kad kūryba ir žaidimas visai gerai dera.

O dėl skyrybos ženklų irgi šiek tiek pataisyčiau klausime skambantį jūsų teiginį: aš juos ne ignoruoju, o naudoju ar nenaudoju pagal vidinę teksto logiką ir tikslingai. (Beje, mano galva, tarpai tarp žodžių irgi yra skyrybos ženklai.)

– Ypač akį patraukė susiskaičiusi pasakaitė ("Coda"). Kai kurių žodžių įskaityti tiesiog neįmanoma. Siekėte paleisti į laisvę skaitančiojo fantaziją ir skatinti skaitytojo-autoriaus gimimą, kuriam tiesiog privalu aktyviai, dinamiškai mąstyti? Kodėl tai svarbu?

– Ta susiskaičiusi pasakaitė, kurioje negalite įskaityti žodžių, yra mano trumpo dviejų žodžių eilėraščio iliustracija – tikra pasakaitė, kuri ilgai skaitant susiskaitė. Tikrai pritariu, kad geriausia, kai skaitančiojo fantazija – laisvėje, todėl ir nenoriu aiškiai įvardyti, apie ką ši knyga, kuo skiriasi nuo ankstesniųjų, nors turiu savo versiją – kad nebūtų žalojama fantazija. O aktyviai ir dinamiškai mąstyti yra svarbu ir privalu. Dėl daugelio priežasčių. Kiekvienas, aktyviai ir dinamiškai pamąstęs, sugalvotų bent po kelias.

– Ištversim, / Bala nematė ("Užsitęsusi sausra"). Postmodernios literatūros skeptikas tai perskaitęs sakys: nė velnio čia ne poezija! Ką jam atsakysite, kaip savo kūrybą apginsite? Kaip priimate kritiką kūrybos atžvilgiu?

– Neginčiau, nebent pasikalbėtume, padiskutuotume, jei abiem norėtųsi ir būtų įdomu. Man irgi daug kas nepatinka, normalu. (Beje, gal iš tiesų čia nė velnio ne poezija?)
Kritikų darbas yra kritikuoti. Kas kaip nori, tas taip mano tekstus tegu ir kritikuoja, gerai, jei kritikuoja. Abejingumas visada blogiau. Tik aš vertinu, kai kiekvienas darbas atliekamas profesionaliai ir su aistra, nes, perfrazavus Juozą Miltinį, "turi būti lygis". O jei daroma bile kaip, tai ir gaunasi bile kas. Būna, kritika prikuria nebūtų faktų ir prielaidų ir po to viskas jau vyniojasi kaip sniego gniūžtė. Va, pora pavyzdžių "iš gyvenimo": literatūros apžvalgininkė, pradėdama mano ankstesnės knygos recenziją, padaro prielaidą, kad A.Valionis yra filologas (juo niekada nebuvau ir neplanavau būti), iš tos klaidingos prielaidos pagimdo antrą prielaidą, kad, būdamas filologas, A.Valionis yra gerai susipažinęs su senovės graikų tekstais (nepažįstu, tiesą sakant), ir tolesnius recenzijos argumentus veria ant šių savo susigalvotų "faktų". Šiais laikais, kai viską galima patikrinti...

Kitas simptomatinis atvejis: kita apžvalgininkė apžvelgia poezijos konkursą, skirtą S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui paminėti. Aptaria dalyvių tekstus, analizuoja, kritikuoja, ir kritikuodama bando skaitytojams įteigti, kad S.Darius ir S.Girėnas skrido per Atlantą pašto (!) lėktuvėliu (!). Galima gi pasigūglinti prieš rašant, galima atvažiuoti į Kauną, į muziejų, ir ten pasiskaityti apie "Lituanicą", apžiūrėti...

Štai tokios recenzijos ir apžvalgos, kai recenzentai kuria naują faktografiją, naują tikrovę ir yra tikrasis "postmodernizmas". Tokią kritiką priimu su užuojauta ir giliu liūdesiu. Visi turime jausti atsakomybę už ištartą ar parašytą žodį.

– Kuris poetinis kūrinys knygoje "Daugiau šviesos į mūsų vartus" (2014) jums yra mieliausias ar turi kokią nors įdomią atsiradimo istoriją? Smalsu būtų išgirsti.

– Praktiškai visi kūriniai šioje knygoje parašyti 2013–2014 m. Tačiau ilgiausias, besitęsiantis per dvylika puslapių ("Besirõpa | Trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chaná"), buvo sumanytas daugiau nei prieš dešimt metų. Metai bėgo, o idėja, kūrinio juodraštis niekaip neįgavo man tinkančio ir patinkančio turinio ir formos. Buvo toks "maždaug" tekstas ir niekaip nepasidavė mano pastangoms. Dabar džiaugiuosi, kad per daug, ir nesistengiau ir neforsavau to teksto, nors kartais ir labai norėjosi, ir galiausiai žingsnis po žingsnio, po truputį atėjo tinkamas laikas: eilėraštis pernai rudenį galiausiai įgavo tokį pavidalą, koks ir turėtų būti, iš teksto, kuris ilgą laiką buvo tik idėja, tapo tekstu, kuris vienintelis iš šios knygos galėtų būti išleistas atskira knygele. Amžinybės požiūriu, aišku, smulkmena, bet miela, kai kas nors įvyksta tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.