Dešimtmetį medžiagą rinkusi autorė naują knygą surinko iš kortelių, į kurias sudėjo įvairiausius ją stebinusius arba prajuokinusius istorinius faktus.

Briuselyje, Lakene, beveik karaliaus kieme, stūkso dailus, aukštas kiniškas bokštas. Netoliese, senosiose kapinėse, pravardžiuojamose belgų Per Lašezu, yra antkapis mylimai žmonai. Antkapyje dviem kalbomis – prancūziškai ir kiniškai – iškaltą laišką pasirašo kinas benediktinų vienuolis.

Misionierius Andriejus Rudamina iš Lietuvos kinams pasakoja apie Dangaus karalystę pagal Belgijoje spausdintus paveikslus „Apie širdį“. Patį pirmąjį lietuvišką kulinarijos vadovėlį „Midus ir vaisvyniai“ parašė kunigas.

„Surašiau tik tai, kas man buvo įdomu, kas mane pravirkdė ar prajuokino, tad, jei skaitytojas ras sau ką įdomaus, nubrauks ašarą ir kaip reikiant pasijuoks – būsiu laiminga“, – sako autorė, skaitytojams puikiai žinoma ir kaip poezijos, ir esė kūrėja.

Apie knygą, kurios pasakojimas veda nuo XV a. Kinijos iki pat XX a. Belgijos ir Lietuvos, – pokalbis su autore.

– Knygos „Triukšmaujantys: katalikai“ pasakojimas veda per skirtingus amžius ir įvairias vietas. Kas knygoje susieja, atrodytų, visai nesusijusius dalykus?

– Daugiausia kalbu apie vyną, apie kalbos (ypač – bažnytinės) reikalus ir apie karą. Ant šių trijų dramblių ir laikosi knyga. Kiniją su Lietuva jungia misionierius A. Rudamina, o jo kelias eina per Belgiją. Neaprašiau Lietuvos bažnyčiose randamų arnotų, siuvinėtų kiniškais drakonais, bet yra tie drakonai. Bažnyčios ir jos žmonių persekiojimas vyko ir XVI a. Kinijoje ir XX a. Lietuvoje. Ir ten, ir čia paprasti žmonės snausdavo per lotyniškai laikomas mišias, nesuprasdami kalbos.

Knygoje faktai sudėlioti laiko juostos pagrindu, pagal metus, tad galima ją taip ir skaityti – nuo pradžios iki galo. Jei atsitrenkiate į jums neįdomų faktą – praleidžiate jį.

– Knyga prasidėjo nuo vieno antkapio Briuselio kapinėse?

– Lakeno kapinėse organizuojamos skirtingos ekskursijos. Pasakojama apie žymius išradėjus, pavyzdžiui, ten ilsisi Camille Jenatzy, kurio elektra varomas automobilis, žmonos garbei pavadintas „Vis nepatenkinta“, 1899 m. pasiekė 105,88 km/h greitį. Pasakojama apie žymius menininkus, apie drąsias, savo laiką pralenkusias moteris – menininkes, teisininkes, gydytojas.

Tos kapinės tikrai labai arti mano namų, todėl kartais tose ekskursijose dalyvauju ir kaskart (kol dar nebuvo išėjusi knyga) drebėdavau: ar gidas atves prie mano herojaus žmonos kapo? Nėkart neatvedė. Užtat visus savo svečius tempiuosi prie to kapo skaityti kiniškai ir prancūziškai parašyto meilės laiško žmonai. Knygoje neakcentuoju, bet akylesnis skaitytojas pats suskaičiuos, kad santuoka tiems laikams buvo keista ne tik todėl, kad ji – belgė, o jis – kinas, bet ir dėl to, kad žmona buvo beveik 20 metų už vyrą vyresnė. O vyro gyvenimo aprašyme telpa ir Kinijos ministro pirmininko, ir Gento garbės abato titulai. Man atrodė, kad tokių dalykų nė labai fantazuodamas nesugalvotum, o gyvenime štai ima ir nutinka.

– Knygoje daug įdomių faktų ir istorijų – nuo vyno gamybos iki misionierių kelių. Kaip rinkai informaciją? Žinau, kad net vykai į istorinės medicinos konferencijas.

– Per dešimt metų susirinkau didelę biblioteką knygų apie vyną, katalikų šventuosius ir karą. Stengiausi nekišti nosies į jokias vikipedijas. Važiavau į karo muziejus, o jų Belgijoje – begalė. Pasirodo, visų net neaplankiau, nes yra daug mažų, privačių muziejukų įvairiuose kaimeliuose. Ten rašiausi pastabas, fotografavau.

Dėl medicinos konferencijų – yra toks Farmacijos istorijos tyrimų centras, kas dvejus metus organizuojantis susitikimus, kuriuose gali dalyvauti visi norintys. Man apie šias paskaitas papasakojo tuometė universiteto darbuotoja Vitalija Povilaitytė-Petri, pati baigusi farmaciją. Viena konferencija buvo skirta Pirmajam pasauliniam karui, tad nusprendžiau dalyvauti ir prisikonspektavau kalnus popierių apie ispaniškąjį gripą ir jo kelius iš Kinijos. Tačiau knygoje apie tai  nepasakoju, nes jau po metų pasirodė, kad kalbos apie gripą ir taip žmones labai išvargino. Daug dalykų nepasakoju knygoje.

– „Triukšmaujantys: katalikai“ sudaryta iš faktų ir gandų kortelių. Kaip šią knygą reikėtų skaityti? Ką patartum, kad skaitytojas neišsigąstų ir paimtų knygą į rankas?

– Man nepatinka žodis „išsigąsti“ šiame klausime. Ar kas mirtinai bijo enciklopedijų, žodynų ir žinynų? Ar kas bijo muziejų ir paveikslų galerijų? Knygoje faktai sudėlioti laiko juostos pagrindu, pagal metus, tad galima ją taip ir skaityti – nuo pradžios iki galo. Jei atsitrenkiate į jums neįdomų faktą – praleidžiate jį, kaip praeitumėte pro netraukiantį dėmesio paveikslą ar daikčiuką muziejuje.

Subtilumai: neįprastą knygos struktūrą geriausiai apibūdina pačios autorės prisipažinimas – jai istorikų knygose labiausiai patinka ne pagrindinis tekstas, bet šaltinių citavimas.

– Kas tave pačią labiausiai nustebino veriant tuos faktus ir istorijas į vieną kūrinį?

– Mane visada žavi sutapimai. Tarkime, 1840 m. Kinijoje, Uhane, misionierius Jeanas-Gabrieli Perboyre’as buvo nukankintas ir pasmaugtas, 2020 m. Uhane nuo gripo dūstantys vietiniai kinai katalikai meldžia šv. Perboyre’o užtarimo. O jau minėtą antkapio teksto kinišką dalį išversti man padėjo mergina iš Uhano.

Labai juokiausi, kai sužinojau, kad Pirmojo pasaulinio karo metais narai, užuot dirbę, ką reikia, iš švino plokščių išsikirpo kortas ir kortavo sau jūros dugne. Jeigu koks faktas nustebindavo arba prajuokindavo – viską ir sudėjau į korteles. Bėda tik ta, kad taip ilgai rašant knygą tos kortelės išsibarstė po visus namus ir aš jų vis dar randu. Deja, per vėlai, kai knyga jau pasirodė. Kortelių namuose pilna visur: senų dienoraščių puslapiuose, knygose vietoj skirtukų, stalčiuose prigrūsta vokų su užrašu „gal prireiks“.

– „Triukšmaujantys: katalikai“ – sakai, kad su šia knyga norėjai pakeisti  tylaus, drovaus kataliko įvaizdį. Kodėl?

– Man atsibodo. Kad ir kur eitum, kiek amžių praeitų, tuos katalikus vis uja. Atsidarau feisbuką, o ten jaunuolis rėkia: „visi katalikai, pyzdinkit nachui iš mano draugų“, jam atrašau „pats į draugus pasikvietei, pats ir išbrauk“, atsako: „o, dar viena, gaila man tavęs“. Belgijoje vyksta renginys su kaimynais, o ten musulmonė mergytė graudenasi: „kaip gaila, jūs tokia maloni moteris, o vien dėl savo religijos eisite į pragarą“. Čia tik du kraštutinumai, bet tas kreivas žvilgsnis vienaip ar kitaip kartojasi. Ta išankstinė, neigiama nuostata man atsibodo.

– Knygoje rašai, kad šiandien nebemokame skaityti ilgo linijinio pasakojimo, tad tavo romanas visai kitoks. Pastebi, kad pasikeitė skaitymo įpročiai? Rašytojui tenka prisitaikyti prie jų?

– Ne ne ne. Pirmiausia, aš tikrai negalėjau kalbėti „mes“ vardu. Man ir tik man darosi nuobodu skaityti ilgus aprašymus. Man patinka maži faktų gabaliukai, šokinėjimas informacijos langeliais. Istorikų knygose man labiausiai patinka ne istorikų svarstymai ir išvados, o šaltinių citatos, kurios dažniausiai pateikiamos smulkiu šriftu, išnašose ir labai neskalsiai. Tad padariau taip, kaip man norėjosi: sudėjau vien tik rastas citatas, bet nepateikiu skaitytojui jokių išvadų. Surašiau tik tai, kas man buvo įdomu, kas mane pravirkdė ar prajuokino, tad, jei skaitytojas ras sau ką įdomaus, nubrauks ašarą ir kaip reikiant pasijuoks, būsiu laiminga.