Laura Sintija Černiauskaitė

„Kvėpavimas į marmurą“

„Alma littera“, 2018

Antrą kartą perleistą L.S.Černiauskaitės romaną leidėjai derino prie šiais metais pasirodžiusios Giedrės Beinoriūtės ekranizacijos pagal šią knygą. Vis dėlto tekstas pataikė ir į kitą aplinkybę – naują vaikų teisių standartą, staiga vėl padalijusį visuomenę į dvi Lietuvas.

Knygoje nužudomas vienturtis Izabelės ir Liudo sūnus Gailius. Jį mirtinai peiliu subado berniukas iš globos namų Ilja. Ūmusis vaikas kurį laiką gyveno šioje šeimoje, bet jie, negalėdami susidoroti su nevaldomu globotinio būdu, grąžino jį valstybinei įstaigai. Vėliau Ilja grįžo ir išliejo nuoskaudą nužudydamas poros biologinį vaiką.

Nors už žmogžudystę yra atsakingas jaunasis nusikaltėlis, rašytoja nukreipia žvilgsnį į poros santykius ir atskleidžia, kokios yra tokios nelaimės sąlygos ir aplinkybės. Sutuoktiniai yra susvetimėję žmonės. Liudas užmezga romaną su savo žmonos vaikystės drauge, kuri yra ir globos namų vaikų vadovė. Ši moteris, Beatričė, tampa tarytum dviejų nelaimių tarpininke – neištikimybės ir žmogžudystės.

Pamažu ima aiškėti, kaip, vedami egoistinių paskatų (Liudo atveju) arba kentėdami nuo tamsių impulsų (Izabelės atveju), suaugėliai ne tik nesukuria tvarkingos šeimos, bet ją išvis sugriauna.

Simboliniu arba mitologiniu lygiu „Kvėpavimas į marmurą“ yra labai lietuviška istorija. Vadovaudamasi menine intuicija ir įžvalgia psichologija, rašytoja įsismelkia į pakrikusios šeimos šerdį, pateikdama universalų, tarytum archetipinį lietuvių šeimos modelį.

Jos meistriška proza pasiūlo kitą rakursą įvertinti, kodėl kyla pasipriešinimas ir baimė pradėjus taikyti modernias vaiko teisių gynimo priemones. Mes bijome pirmiausia ne dėl savo vaikų, o nejaukumą sukeliančios nuojautos, kad vaiko teisių standartai taikosi sureguliuoti mūsų pačių dvasios barometrą, kurį iš kartos į kartą sukalibravo valstietiško patriarchalizmo ir sovietinio režimo smurtinė tradicija.

Po dvylikos metų perleistas „Kvėpavimas į marmurą“ yra sukrečianti knyga, nustebinanti autorės įžvalgumu dabar turbūt dar labiau negu tada. Šiais metais pasirodė ir naujas L.S.Černiauskaitės kūrinys „Šulinys“, vėlgi paliudijantis, kaip talentingai autorė narsto šeimines temas.

Alanas Lightmanas

„Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė

„Sofoklis“, 2018

Lapkritį vykusiose tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ svečio, amerikiečių fiziko ir eseisto tekstų rinkinys – vertas dėmesio fizikos pradžiamokslis tiems, kuriems nuo kvantų ir kvarkų, multivisatos arba stygų teorijos sulėtėja kraujotaka, medžiagų apykaita ir neuronų veikla. Autorius suprantamai dėsto svarbiausius fundamentaliosios fizikos pasiekimus, nepanaudodamas nė vienos formulės. Eseisto kalbėjimas suprantamas, bet ne lėkštas, nes mokslinę informaciją jis perteikia per subjektyvų filtrą, suminkštindamas sunkius faktus gyvenimiškomis įžvalgomis.

Savo tekstuose autorius šalia mokslinės informacijos ieško egzistencinės perspektyvos. Pavyzdžiui, A.Lightmanas išskleidžia paradoksą apie žmogaus troškimą likti nemirtingam, kai „visi gamtos faktai tam prieštarauja“ (p. 51). Jis argumentuoja, kad žmogui kliautis visiškai nepažįstama substancija (Dievu, rojumi ar pan.) yra tiesiog beprasmiška. Knyga tikrai netiks tikintiesiems.

Atskleisdamas fizinio pasaulio paslaptis žmogiška kalba, jis prieina ir prie įdomių kultūrinių įžvalgų: pastebi, kad „daugeliui menininkų ir humanitarų klausimas yra svarbesnis už atsakymą“ (p. 66), ir svarsto, kad estetinis „pasigėrėjimas gimsta kažkur tarp nuobodžio ir susipainiojimo“ (p. 105). Galbūt tokie pastebėjimai ir nesiekia filosofinės minties aukštikalnių, užtat įžemintas, griežtai gamtamoksliškai grįstas pasakojimas sukuria įdomią perspektyvą, vertą kiekvieno istorija, literatūra ar menais besidominčio skaitytojo dėmesio.

Viena naujausių savo esė „Bekūnė visata“ autorius neria ir į virtualios realybės lauką. Jis retoriškai užsimena, kad pastaruosius šimtmečius sukauptos žinios apie neregimą pasaulį galėjo mus atvesti į „bekūnius mūsų gyvenimus šių dienų pasaulyje“ (p. 175). Nenuostabu, kad mokslininkas sykiu žvilgteli ir į ateities tunelį, kuriame mūsų rūšį mato kaip pusiau žmones, pusiau mašinas. Tiesą sakant, sunku būtų jo spėlionėms prieštarauti.

Nerijus Milerius

„Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“

„Jonas ir Jokūbas“, 2018

Iš karto susitarkime: tai nėra knyga vien apie kiną ar prievartą kine. Vilniaus universiteto tyrėjas Nerijus Milerius, vienas ryškiausių šiuolaikinių šalies mąstytojų, aprėpia kur kas daugiau – nuo dailės ir fotografijos funkcijų iki karo ir smurto fenomenų kasdienybėje.

Nors tai filosofinė knyga, kurios žanras – monografija, ją įdomu skaityti vien kaip studiją apie šiuolaikinę kultūrą. Mokslininko analitiškas pasakojimas paprastiems skaitytojams suteikia grynai praktinių žinių: kaip vertinti reportažus iš karo, kokią iš tikrųjų vertę kuria mūsų pačių nuotraukos instagrame arba ko verta visa mados industrija: „Mados sukurta ir mados fotografo išryškinta galimybė būti savimi ir tapti kitam pasirodo besanti iliuzija ir saviapgaulė, nes įvelia į rutininį ritmą net ir ten, kur tariamai buvo žadėta beatodairiška žaismės laisvė“ (p. 88).

Tarp kitko, kultūrinei kritikai dar XX a. viduryje suvokus, kad „niekas nėra vertas išskirtinio dėmesio“, kai atsirado galimybė vaizduoti viską, dar makabriškiau atrodo dabartinė mūsų asmeniniais telefonais kuriama ir socialiniuose tinkluose kaupiama vaizdų perprodukcija. Turbūt kiekvieno į vartojimą paleidžiamo vizualaus kūrinio (paveikslo, nuotraukos, filmo) vertė santykinai kaskart tik mažesnė ir mažesnė, nemanote?

N.Milerių vadinčiau dūmų sklaidytoju, iliuzijų triuškintoju. Pasiremdamas žymiausiais pasaulio postmodernizmo mąstytojais, iškiliausiais XX a. rašytojais ir kino kūrėjais, jis kuria intriguojančią mąstymo perspektyvą, milerišką diskursą. Štai mes visi mėgstame kalbėti apie matytus filmus. Pabandykite juos įvertinti VU docento akimis – atsivers netikėtų įžvalgų.

N.Milerius yra griežtas, bet korektiškas ir santūrus šiuolaikybės kritikas. Jo naujausia knyga užtikrina intelektualinį malonumą ir visiškai pagrįstai palieka dvejonę, ar gali kinematografinis vaizdas, po galais, iš tikro nužudyti.

Haruki Murakami

„Aklas gluosnis, mieganti moteris“

Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė

„Baltos lankos“, 2018

Pasaulyje egzistuoja gausi bendruomenė, kuri kiekvieną rudenį tikisi stebuklo – literatūrinės Nobelio premijos vienam garsiam japonų autoriui. Šią bendruomenę pavadinkime bendru sutartiniu žodžiu – murakamininkai.

Murakamininkų lietuviakalbiam divizionui leidykla padovanojo dar vieną dovaną – naują apsakymų rinkinį lietuviškai. Anksčiau leidyklos šį bestselerių autorių versdavo iš anglų kalbos, dabar jau nusistovėjo praktika parengti vertimą iš originalo – šįkart pasidarbavo net dvi vertėjos.

Skaitydami pasakojimą po pasakojimo murakamininkai patirs, kad knygoje ataidi jau kituose H.Murakami knygose pastebėti motyvai, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos struktūros: minkšto kasdienybės siurrealizmo situacijos, tarp stebuklo ir psichoanalizės įstrigę veikėjai, nepaaiškinami sutapimai, netektys.

Garsiajam japonų autoriui būdinga nepamainoma vaizdavimo kompetencija. Gebėjimas vaizduoti yra turbūt svarbiausia sąlyga grožinei literatūrai kurti (patirtis, idėjos, stilius, kt. – jau antriniai dalykai). Tačiau nardant po H.Murakami pasaulius kyla klausimas, ar užtenka vien vaizdavimo. Jo istorijos žavios, bet dažnai tarytum tuščiavidurės, čia pat, vos užvertus knygą, susprogstančios lyg į orą išpūsti muilo burbulai.

Kita vertus, H.Murakami istorijos yra kaip pats gyvenimas. Jas verta skaityti vien dėl paties skaitymo malonumo, kaip gyventi gyvenimą – vien dėl paties gyvenimo, neklausinėjant kiekviename žingsnyje savęs, kokia viso to prasmė. Nebūtina juk griežtai ieškoti prasmės, kai vasaros vakarą žvelgi į sodą, lengvai nuo vėjo plaikstantis lango užuolaidai.

Naujausia H.Murakami knyga lietuviškai labiausiai turėtų patikti tiems, kurie dar nėra susipažinę su šiuo autoriumi. Murakamininkams gi vertėtų nepadauginti ir perskaityti po vieną istoriją, pavyzdžiui, kas dvi savaites. Kadangi rinkinyje apsakymų yra 24, šitaip simboliškai būtų galima murakamiškai apskliausti visus metus. Tuomet galbūt visi metai bus keistesni, truputį sumurakamėję, arba, dienas perkošus per savotiškus autoriaus pasakojimus lyg per švelnų dieninės užuolaidos filtrą, pats pasaulis pasidarys maloniai keistesnis.