– Esate baigusi muzikos studijas, kuriate muziką, grojate keliose grupėse. Kodėl panorote kalbėti apie kalbos ir muzikos santykį?

– Galiu sakyti, kad man ši tema – aktualija. Tam tikru gyvenimo metu pribręstama kažkokiai minčiai. Aplink tave ima suktis įvairūs dalykai ir matai, kad jie susiję. Šiuo metu tokie dalykai man susiję su kalba.

Skaičiau knygas ir kalboje atradau labai daug elementų, susijusių su muzika. Atradau, kad kalba yra tiesiog ritminė ir garsinė struktūra. Kiekvienas žodis erdvėje turi savo sklidimo laiką, ritminę formulę, pulsaciją. Be šių savybių, žodis yra bene vienintelė minčių ir jausmų išraiškos priemonė. Kai žodžiai ima pintis ir jungtis į spalvingus junginius, atsiranda toks meno kūrinys, kaip kalba. Iš visų meno rūšių, kalba yra artimiausia muzikai.

Kaip muzikoje galima girdėti žodžius, taip kalboje galima girdėti muziką. Juk kalba turi tokius pat elementus, kaip muzika, – dinamiką, aukštį, ritmą, melodiją, struktūrą. Bet kokia frazę galima padainuoti.

Be to, lietuvių kalboje kai kurių žodžių prasmę keičia kirtis. Kaip ir muzikoje. Jei akcentuoji vieną vietą, skamba vienokia ritminė figūra, jei kitą vietą – kitokia.

– Kuo ypatingas olandų poeto ir menininko Jaapo Blonko pasirodymas?

– Jame skamba žymi XX a. poema „Ursonate“. Poema parašyta olandų poeto Kurto Schwitterso. Menininkas J. Blonkas šį kūrinį supaprastino, redukavo iki minimalios išraiškos. Taip atsiskleidžia poemos abstraktumas ir muzikalumas.

Kūrinys „Ursonate“ prasideda žodžiais, vėliau lieka skiemenys, o dar vėliau – raidės. Taip stiprėja ir intensyvumas.

– Ar kalbos ir muzikos santykis vakarų šalyse kitoks nei rytų?

– Kalbant apie rytų šalis, daugelyje jų riba tarp kalbos ir muzikos yra labai slidi. Pavyzdžiui, kinų kalboje labai svarbus garso aukštis. Mums, vakariečiams, dažnai atrodo juokingos kinų melodijos, nes jos šuoliuoja aukštyn žemyn. Kyla klausimų apie tai, koks turi būti kompozitorius, sugalvodamas tokią melodiją.

– Kaip manote, kodėl dauguma Lietuvos atlikėjų dainas kuria angliškai, o ne lietuviškai?

– Viena svarbesnių priežasčių, mano manymu, yra tai, kad anglų kalba patogi muzikai. Ji neturi uždarų ir duslių priebalsių. Lietuvių kalba be galo graži, joje užkoduoti mūsų pasąmonės dalykai. Kalba labai gražiai atsiskleidžia poezijoje ir, pavyzdžiui, repo muzikoje.

Tačiau muzikos stiliuose, kuriuose reikalingas platus vokalo panaudojimas, tam tikra technika, ilgos natos, lietuvių kalba gali būti gana komplikuota. Todėl nesmerkiu žmonių, muzikai besirenkančių anglų kalbą, nes ji paslankesnė.

– Be to, nors dainas turėtų būti lengviau rašyti gimtąja kalba, galbūt kai kuriems tai lengviau daryti angliškai? Net ir klišės neskamba taip banaliai.

– Manau, kad būtent taip ir yra. Aš pati kuriu beveik tik angliškai, nebent tai poezijos forma ar kažkoks repo kūrinys. Tačiau į tekstus žiūrint rimtai, anglų kalba rašyti sudėtingiau, nes tai ne tavo kalba, reikia labiau gilintis. Dėl teksto prasmės – kiekvienas pats žino, kiek prasmės įdeda.