– Kas jus paskatino mokytis esperanto kalbos?

– Besimokydamas mokykloje, būdamas devintoje klasėje, išgirdau, kad yra tokia kalba. Ji man skambėjo labai gražiai, jos gramatika – labai lengva. Tai tuo metu mane skatino mokytis šios kalbos. Visiškai negalvojau apie praktinį jos vartojimą, tiesiog buvo gražu.

– Sakoma, kad kiekvienos kalbos išmokimas – dar vienas langas į pasaulį. Per kalbą supranti kultūrą, žmonių bendruomenę, kuri turi savitą pasaulėjautą. Ši kalba – dirbtinė, tad kaip su tuo pasaulėjautos klausimu?

– Esperanto kalba padaryta iš gyvų kalbų, neišgalvota, visi elementai yra natūraliose kalbose. Visos kalbos yra šiek tiek dirbtinės, norminamos. Esperanto kalba nepriklauso jokiai tautai. Ji tuo ir patraukli, kad gali būti naudojama kaip tarptautinė bendravimo priemonė.

Čia iškyla lingvistinės diskriminacijos klausimas, kuris aktualus ir mažoms tautoms, nors nedaug apie tai galvojame. Kalbame, kad diskriminuojamos kokios nors grupės, bet lingvistinė diskriminacija užmirštama.

– Bet tai nėra argumentas. Jei gerai išmoksti anglų kalbą, gali skaityti puikią literatūrą. Ar esperanto kalba yra tokios kultūros galimybės?

– Daug daugiau literatūros yra anglų kalba, nei esperanto.

– Norite pasakyti, kad literatūros yra ir esperanto?

– Taip, yra ir Tolstojaus, Dostojevskio vertimai, Oskaro Wilde`o.

– Ar yra poezijos?

– Taip pat yra. Beje, daug kas galvodavo ir sakydavo kaip kontrargumentą, kad esperanto kalba netinkama tarptautiniam naudojimui, nes ja negalima išreikšti tam tikrų poetinių momentų. Pavyzdžiui, turime „Anykščių šilelį“, kuris taip nuostabiai skamba esperanto kalba. Jį išvertė Petras Čiliauskas. Jis išvertė ir Salomėjos Nėries, ir Maironio eilėraščių.

Patys esperantininkai dažnai būna truputį įdomesni žmonės. Tai galima pastebėti – tai avantiūristai, ieškantys gyvenime nuotykių – ar intelektualinių ar dvasinių.

– Minite, kad yra vertimų. Ar kas nors kuria ta kalba?

– Taip, kuria. Taip žmonės, mokslininkai išmokdavo ir lotynų kalbą, kuri taip pat tapo dirbtine. Atkreipkime dėmesį, kiek ilgainiui buvo sukurta naujų žodžių lotynų kalba, kurie neegzistavo tuo metu, kai lotyniškai buvo kalbama tam tikruose Italijos regionuose.

Esperantiškai kurti daug paprasčiau, nes ši kalba greitai įsisavinama. Kalba atneša tam tikrą kultūrą kartu su mumis, su jos naudojimu. Drįsčiau sakyti, kad esperanto neprilygs jokiai nacionalinei kalbai. Ji nebus tokia įmantri ir graži kaip lietuvių, italų kalbos, nes mes jas vartojame kasdien ir kuriame naujas prasmes. Kasdien mes įnešame dalelę savęs.

Galima kalbėti ne tik apie atskirų miestų skirtingas žodžių prasmes, bet ir apie šeimose skirtingai vartojamus žodžius. Tai – turtas. Besimokydami esperanto kalbos siekiame supaprastinti tarptautinį bendravimą, kad būtų paprasčiau bendrauti skirtingų tautų žmonėms ir būtų galima išvengti kalbos diskriminacijos.

– Kiek žmonių pasaulyje kalba esperanto kalba?

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis. Laikausi pozicijos, kad apie 10 mln. Kas nors galėtų mane sukritikuoti, nes kai kurie šaltiniai sako, kad esperanto vartoja tik 3 mln. žmonių, bet daug mano bičiulių, kurie esperanto kalbą dėsto Kinijoje, Brazilijoje, JAV, kasmet išleidžia būrį naujai paruoštų esperantininkų. Jie kažkiek vartoja šią kalbą.

– Ar galime išskirti, kas tą kalbą renkasi dažniau? Pavyzdžiui, ar vyrai, ar moterys, o gal kurios nors šalys?

– Galima išskirti pagal amžiaus grupes. Dažnai domisi moksleiviai, studentai, po to, kadangi prasideda šeimyninis gyvenimas, karjera, esperanto kalba lieka nuošalyje. Vėliau prie to sugrįžta ar iš naujo pradeda domėtis vyresni, ypač pensinio amžiaus žmonės.

Vertinant pagal šalis, įdomus dalykas, kad esperanto kalbos judėjimas balansuoja. Pavyzdžiui, Skandinavijoje esperanto judėjimas mirštantis, šią kalbą vartoja labai mažai žmonių. Tai gerai gyvenančios šalys. Tokiose šalyse, kaip Kinija, Japonija, Brazilija, – aktyvūs esperantininkai.

Beje, labai atsigauna Afrikos šalys – šalia atgimstančių nacionalinių kalbų nemažai mokomasi ir esperanto. Jų istorijoje – didelė žaizda. Net žymūs afrikanistai yra pasakę – gailimės, kad mums nuo vaikystės teko mokytis mąstyti prancūziškai ar angliškai ir normaliai neišmokome savo kalbų.

– Ar yra tokių pamišėlių, kurie pasidarė tą kalbą vos ne gimtąja? Pavyzdžiui, tėvai vaikus augina ta kalba?

– Yra. Iš tiesų, apie tą terminą „pamišėliai“. Patys esperantininkai dažnai būna truputį įdomesni žmonės. Tai galima pastebėti – tai avantiūristai, ieškantys gyvenime nuotykių – ar intelektualinių ar dvasinių. Yra esperantiškų šeimų, kurios vaikus moko, su jais kalba esperanto kalba. Šiems vaikams gimtoji kalba – esperanto.

Lietuvoje pažįstu korėjiečio ir lietuvės šeimą. Jie tarpusavyje visada kalbėjo esperanto, todėl jų atžala irgi pradėjo kalbėti esperanto.

– Šios kalbos kūrėjas – okulistas. Kas jį paskatino sugalvoti tokią sistemą?

– Turime keletą Liudviko Zamenhofo biografijų, išverstų į lietuvių kalbą. Tai įdomi asmenybė, didis humanistas. Jis pirmiausia svajojo sukurti kalbą žydams. Jis gimė Baltstogėje. Tos žemės tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Tai buvo daugiatautis miestelis, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės: žydai, lenkai, baltarusiai, rusai. Lietuvių bendruomenė buvo maža. Vyravo nesantaika. L. Zamenhofas galvojo apie kalbą žydams, nes jie tuo metu neturėjo jokios kalbos. Kiekvienos šalies žydai kalbėjo tos šalies kalba. Jiems reikėjo vienijančio aspekto.

Vėliau L. Zamenhofas pagalvojo, kad reikia visai žmonijai sukurti kalbą. Esperanto kalba labai europietiška, ji lengva tiems, kurie kalba romanų kalbomis. Ji lengva net ir lietuviams, nes joje labai daug tarptautinių žodžių. Kinams, japonams vis dėlto nelengva, nes beveik visus žodžius reikia išmokti, iškalti.

– Ar Zamenhofas panaudojo ką nors iš kinų kalbos?

– Vienas kitas žodis ilgainiui atsirado, nes buvo įvedinėjami tam tikri kinų medicinos terminai. Zamenhofas rėmėsi Europos kalbomis, ypač romanų –didžiąją dalį žodyno sudaro romanų žodžiai.

–  Minite, kad kalboje atsiranda tarptautinių žodžių. Tai ji dar vystosi?

– Kalba vystosi, keičiasi, yra net esperanto akademija, kuri užsiima naujų žodžių kūrimu. Bet įdomus dar vienas dalykas – ši kalba ir nemiršta. Neužmirškime, kad yra apie tūkstantį dirbtinių kalbų projektų, kurie liko stalčiuose.

Esperanto kalbą galima keisti, ten daug keistinų dalykų. Bet, jei kiekvienas iš mūsų pradėsime kažką įvedinėti – keisti gramatiką ar tobulinti žodyną, susidursime su daugeliu schizmų ir t. t.

Aš lieku ištikimas didžiajam esperanto žodynui, nustatytoms taisyklėms. Kaip pats esperanto kūrėjas sakė – jei kokios nors valstybės kada nors šią kalbą priims valstybinių ar tarptautiniu mastu, galima bus kalbėti apie pakeitimus.

– Ta kalba buvo persekiojama ir draudžiama. Atrodo, ja masiškai niekas nekalbėjo, bet kažkam ji užkliuvo. Kodėl užkliuvo Stalinui ir Hitleriui?

– Daug kur kliūdavo esperanto kalba. Man patiko Aleksandro Dambrausko Jakšto, kuris parašė pirmą esperanto kalbos vadovėlį lietuviams, pasakymas – reikia saugotis silpnaprotystės. Visada pasitaiko, kad esperanto kuo nors apkaltinama – neva esperanto persekiojama, nes ją sukūrė žydas.

Galiu paminėti, kad esperanto kalbos pamokas slėpdavo po „Nivea“ kremo etiketėmis ir jas taip platindavo.

Esperanto vartojančius žmones persekiojo ir Stalinas, nors jis įsakė šios kalbos apmokyti karius. Buvo idėja užkariauti pasaulį, kitas tautas. Kaip su jomis susikalbėti? Kalbant esperanto. Po to Stalinas sugalvojo, kad ši kalba yra buržujų kalba ir pradėjo tremti esperantininkus. Tarp ištremtųjų galima išvardyti daugybę visuomenei nusipelniusių žmonių.