Anot jo, kai kurios knygos atrandamos per anksti arba per vėlai: „Jei dabar skaityčiau Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, nesuprasčiau, kodėl ji tokia garbinama. Tačiau savo laiku, ankstyvoje jaunystėje, galima tai suprasti.“

– Kaip supratote, kad norite darbo, susijusio su knygomis?

– Kiek save prisimenu, knygos buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Tiek tėvai, tiek seneliai turėjo didžiules bibliotekas. Labai daug skaičiau vaikystėje ir paauglystėje. Kai stojau į žurnalistikos institutą, reikėjo atlikti kūrybinę užduotį. Pasirinkau rašyti knygos recenziją. Tuo metu įtaką man darė Erichas Maria Remarque`as, rašiau jo knygos „Vakarų fronte nieko naujo“ recenziją.

Knygos figūruoja kultūrinėje spaudoje, tačiau portaluose į jas nekreipiama daug dėmesio. Taip su kolegomis, kurie taip pat daug skaito, nusprendėme apie tai rašyti.

– Ar tai nebuvo rizikingas sprendimas?

– Manau, kad visame pasaulyje knygų recenzijos nėra labai gerai skaitomos. Jos ir nebus gerai skaitomos, nes kultūra nėra kriminalai, politika ar verslo naujienos, kurios rūpi kiekvienam žmogui. Tačiau, man atrodo, kad žiniasklaida privalo turėti ir švietėjišką misiją. Mano nuomone, apie knygas rašyti svarbu. Pasiūla ir paklausa yra tarpusavyje susiję dalykai, tad jei rašai apie knygas, žmonės tai skaito.

– Kalbant apie vaikystę, prisimenate save su knyga rankose?

– Senelė išmokė mane skaityti gana anksti, dar prieš einant į mokyklą. Buvau vienas tų vaikų, kurie rydavo knygas. Kai tėvai liepdavo eiti miegoti, po antklode skaitydavau su žibintuvėliu, man patikdavo knygos apie indėnus. Visada skaičiau labai godžiai, tai buvo vienas iš pasaulio pažinimo būdų.

Mano seneliai buvo mokytojai, inteligentai. Jie anksti man pradėjo duoti knygas, kurių tuo metu dar nesupratau. Viena jų – Migelio de Servanteso „Don Kichotas“. Tai buvo senas ir gražiai iliustruotas leidimas. Žinoma, labiau žiūrėdavau į paveiksliukus ir tos alegorijų, metaforų prasmės nesuprasdavau. Perskaičiau šią knygą dar kartą praėjus 10–15 metų. Tai vienas kūrinių, kurį gali skaityti įvairaus amžiaus žmonės. Jaunesni visko nesupras, tačiau tie nuotykiai žadina vaizduotę.

Žiniasklaida privalo turėti ir švietėjišką misiją. Mano nuomone, apie knygas rašyti svarbu.

– Nejaugi nebuvo laiko, kai kažkas rūpėjo labiau nei knygos?

– Manau, kad viskas susiję. Pavyzdžiui, muzika ir kinas man taip pat visada buvo svarbu. Man sunku įsivaizduoti, kad žmonės visai neskaito, nes skaitymas – žinių, vaizduotės, įkvėpimo šaltinis. Kiek pamenu, knygos visada skirdavosi, skirdavosi ir jų reikšmė, autoriai. Tačiau tai visada būdavo šalia.

– Kaip formavosi jūsų skonis?

– Manau, kiekvienas pereina tam tikrus etapus. Paauglystėje vyravo knygos apie indėnus, tai buvo visiškas pamišimas, visi jas skaitė. Neįsivaizduoju, ar kur nors kitur buvo taip skaitomos knygos apie indėnus kaip Rytų Europoje ir sovietų bloke. Būtų įdomu tai patyrinėti.

Vėliau atsirado kitokių kūrinių. Viena knyga man padarė itin didelę įtaką. Būdamas vienuoliktoje klasėje perskaičiau Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Buvau nustebęs, kaip galima parašyti tokią knygą, kurioje tiek daug sluoksnių. Ją galima skaityti kaip komišką knygą, kaip kupiną religinių poteksčių.

Vėliau, kai pradėjau tyrinėti, supratau, kiek daug ten politinių aliuzijų, kokie personažai sukurti. Tai knyga, kurią skaičiau daugiausia kartų. Kas kartą, kai ją skaitau, galvoju, kad visgi visų tų poteksčių dar neperprantu. Jei man reikėtų rinktis, tai būtų mano gyvenimo knyga.

– Ar dažnai skaitote lietuvių literatūrą?

– Turiu prisipažinti, kad retokai. Pažiūrėkime, kiek pasaulyje išleidžiama literatūros, kokių yra vardų. Apsiriboti vien lietuvių literatūra būtų ne visai tinkama. Žinoma, perskaitau kiekvieną žinomesnį ir garsesnį lietuvių kūrinį, bet daug dėmesio jiems skirti negalėčiau. Mano susidomėjimas užsienio literatūra didesnis.

– Kokia lietuvių rašytojų knyga jums padarė didžiausią įspūdį?

– Didelį įspūdį paliko Jurgos Ivanauskaitės kelionių po Tibetą knygos. Įtaką darė Gintaras Beresnevičius, o Ričardas Gavelis yra tiesiog nepranokstamas. Įdomiausia lietuvių autorių knyga – Jurgio Kunčino „Tūla“.

Kai buvau Leipcigo knygų mugėje, leidėjai joje kalbėjo apie Antano Škėmos „Baltą drobulę“. Šią knygą paskutinį kartą skaičiau tik mokykloje ir buvau per jaunas, kad suprasčiau. Leipcige leidėjai ir recenzijų autoriai sakė, kad tai Albertui Camus prilygstantis kūrinys, moderni klasika. Reikėtų ją peržvelgti.

Knygos kartais ateina per anksti arba per vėlai. Jei perskaitysi ją per anksti, nesuprasi. Jei dabar skaityčiau Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, nesuprasčiau, kodėl ji tokia garbinama. Tačiau savo laiku, ankstyvoje jaunystėje, galima tai suprasti.

– Ar apžvelginėjant knygas nutinka taip, kad išsiskiria jūsų ir kolegų nuomonės?

– Taip, portale esame keli, kurie rašome knygų recenzijas, ir kiekvienas turi savo nuomonę. Manau, kad Lietuvoje per mažai kontroversiškų ir išsiskiriančių nuomonių apie knygas. Pavyzdžiui, kai pasirodo svarbi knyga, dienraštis „The Guardian“ pateikia kelias recenzijas. Viena būna triuškinanti, o kita rašo, kad tai viena geriausių knygų. Tai būtų sveikintina ir Lietuvoje.

Lietuvoje tai sena problema – recenzentai stengiasi ir, net jei apie kurį nors autorių rašo blogai, stengiasi tai padaryti kuo švelniau. Manau, tai mažos bendruomenės problema, nes visi vieni kitus pažįsta.