Kolekcininkas paveikslams pastatė namą

Kolekcininkas paveikslams pastatė namą

Vakar „Klaipėdos galerijoje” atidaryta iki vasario vidurio veiksianti tapybos paroda „Kauniečiai pas Edmundą”, kurioje klaipėdietis tapybos kolekcininkas Edmundas Kolakauskas pristato naujausius kauniečių dailininkų paveikslus, papildžiusius jo kolekciją per pastaruosius kelerius metus.

Renka tris dešimtmečius

Prieš vernisažą su Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) garbės nariu E.Kolakausku kalbėjomės apie didžiąją jo aistrą – paveikslų kolekcionavimą, kuriam jis skyrė nei daug, nei mažai – pusę savo gyvenimo. Sausio pradžioje šventęs 60-metį kolekcininkas neslepia pasididžiavimo, kad per pastaruosius tris dešimtmečius surinko daugiau nei keturis šimtus žymiausių Lietuvos tapytojų paveikslų – ne bet kokių, o „etapinių” jų kūrybos drobių, kurioms specialiai pats suprojektavo namą ir įsirengė jo interjerą. Neįprastą, su daug sienų, beveik nematyti durų ir labai mažai baldų, dviejų aukštų name nėra nė vienos įprastos spintos, visos paslėptos už paveikslais nukabintų sienų. Prie įėjimo – įspūdingas lauko vitražas, į antrąjį aukštą veda klaipėdiečių dailininkų Juozo Vosyliaus ir Angelinos Banytės ištapyta freska. Visame name daug erdvės ir šviesos.

Jame netoli Palangos gyvena ir pats kolekcijos savininkas, pagal profesiją – inžinierius kelininkas, vadovaujantis bendrovės „Kelprojektas” Klaipėdos skyriui. Dabar jau solidžiai uždirbantis, į mokslus išleidęs abu sūnus, juos ir žmoną užkrėtęs tapybos kolekcionavimo aistra, jis visą laisvalaikį ir pinigus skiria trokštamų autorių paveikslų paieškoms ir bendravimui su įdomiais žmonėmis – menininkais ir verslininkais. Ir menui, ir verslui dėl to tik geriau – ne vienas jo pažįstamas, verslo partneris ar kolega namo išeina su paveikslais, kuriuos Edmundui palieka vasarą pas jį viešintys, pleneruose tapantys dailininkai, kad parduotų, jei kas užsigeis.

„Be jokio komisinio antkainio parduodu – sąžiningai ir gana sėkmingai”, - juokėsi Edmundas, tvirtindamas, kad turi gi kažkaip „atidirbti” už LDS jam suteiktą garbės nario vardą.

Saugo tvora ir šunys

Nebe pirmus metus E.Kolakauskas į paveikslų pilnus namus netoli jūros pasikviečia dailininkų – turi dvejus jiems specialiai įrengtus apartamentus, kuriuose menininkai vieni ar su šeimomis gali gyventi, ilsėtis ir kurti. Jie už tai šeimininkui atsidėkoja savo menais ir bičiulyste.

Namus ir didžiulę paveikslų kolekciją saugo tvora ir du šunys. „Pinigų kojinėje nelaikau, jokio antikvaro neturiu, o šiuolaikinė lietuvių tapyba vagims neįdomi”, - šyptelėjo kolekcininkas, paklaustas, ar taip gyventi saugu.

Tarp savo paveikslų jis jaučiasi ramus ir laimingas. Sako, visada svajojęs apie tokį gyvenimą, kokį pagaliau susikūrė daug dirbdamas ir atkakliai siekdamas tikslo. Jiedu su žmona turėjo puikų butą, jis buvo įsirengęs galeriją Klaipėdoje, - viską pardavė, kitaip nebūtų šio namo pasistatę. Dabar žmona, irgi inžinierė konstruktorė, daug laiko praleidžia Vilniuje – ten projektuoja. Trys sūnūs jau suaugę. Vyresnysis – inžinierius statybininkas, vidurinysis – architektas, jaunėlis – muzikantas, mokosi klarneto specialybės Belgijoje, paskutiniame Gento karališkosios muzikos akademijos kurse.

Martinas ir Edvinas turi savo namus ir savo gyvenimus, kuriuose menas užima pagarbią vietą. Karolis dar neturi savo būsto, bet irgi jau turi tėvo dovanotų paveikslų. Visi pas tėvą atvažiavę juos jau renkasi sau. Edmundas džiaugiasi, kad testamento nereikės rašyt – patys pasidalins. Nemažai šiuolaikinės tapybos drobių iš savo kolekcijos yra abiems jau padovanojęs. Bet niekad niekam nė vieno įsigyto paveikslo nėra perpardavęs, nesipelno iš jų. Juokiasi, paklaustas, jei gyvenimas prispirtų, už kiek parduotų savo kolekciją. Sako, septyni milijonai litų tikrai nebūtų per daug.

Viena vertingiausių Lietuvoje

Dailės žinovai E.Kolakausko kolekciją laiko labai meniškai vertinga, ko gero, viena iš vertingiausių privačių šiuolaikinės profesionaliosios lietuvių tapybos kolekcijų Lietuvoje. Jos eksponatai suteiktų garbę bet kuriai kolekcijai, taip pat ir nacionalinei muziejinei. Joje – vieni geriausių garsių tapytojų K.Šimonio, A.Taurinsko (jis pirmasis ir pastūmėjo prie paveikslų kaimynystėje gyvenusį paprastą inžinierų), V.Pinkevičiaus, J.Vosyliaus, A.Banytės, L.Natalevičiaus, A.Jusionio, L.Tuleikio, J.Čeponio, B.Uoginto, D.Kasčiūnaitės, R.Bičiūno, J.Daniliausko, S.Jusionio, A.Kuro, A.Stasiulevičiaus, L.Gutausko, S.Teitelbaumo ir daugelio kitų darbai. Visa tai, anot kolekcininko, jo namuose atsidūrė ne tik iš noro turėti, bet ir iš didelio noro pažinti. Apie kiekvieno kūrinio įsigijimą galima būtų parašyti jei ne knygą, tai bent jos lapą.

Šioji E.Kolakausko kolekcijos paroda plačiajai visuomenei – jau penktoji, atspindinti mūsų dailininkų kūrybos kelią, jo esminius bruožus, kas be ko, ir paties kolekcininko vertybinę orientaciją, išsiugdytą meninį skonį, jautrumą spalvai, ypatingą nuojautą.

- Kodėl šiuokart parodai atrinkote kauniečių dailininkų paveikslus?

- Klaipėdiečių darbus čia jau daug kas yra matę, o kauniečius dailininkus klaipėdiečiai mažai pažįsta. Kauniečiai iš mano kolekcijos – daugiausia viduriniosios kartos – S.Gutausko, A.Obcarsko, A.Petrašiūnaitės, A.Vaitkūnienės, Jono ir Violetos Juodzevičių, L.Drazdauskaitės, taip pat A.Vilpišausko, vyresnės kartos tapytojo J.Poručio ir kitų paveikslai. Jie įsigyti įvairiu laiku, bet dauguma per pastaruosius trejus metus.

- Kokias, kieno dar parodas galėtumėte surengti iš savo kolekcijos?

- Norėčiau kada nors surengti parodą in memoria – tai būtų Kazokas, Šimonis, Čeponis, Uogintas, Kalinauskas, Katinas, Kisarauskas, Stankevičius... Atskirą parodą galėčiau surinkti iš Algimanto Jusionio darbų. Galėčiau parodyti, kokius turiu vilniečių dailininkų paveikslus. Mano kolekcijoje yra autorių, kurių dabai, manyčiau, jau reti iš tų, kuriuos dar galima įsigyti.

- Kieno paveikslų turite daugiausia?

- Turbūt Vido Pinkevičiaus ir kitų klaipėdiečių – Taurinsko, Vosyliaus, Banytės, Natalevičiaus. Mes gi seni pažįstami, galima sakyti, bičiuliai. Taip pat jau nemažai turiu ir vilniečių darbų.

Suprojektavo kaip bažnyčią

- Sakote, namą pastatėte pirmiausia paveikslams?

- Grynai dėl jų. Pats projektavausi, vidaus interjerą apmąsčiau, išsirinkau baldus. Visi jie – minkšti ir vidury kambarių, tik vieną spintelę turiu savo miegamajame. Kad sienos būtų laisvos. Jos aukštos – kad vertikaliai tilptų trys metrinės drobės. Net elektros laidai išvedžioti taip, kad netrukdytų ir nebaisu būtų į sienas kalti vinis paveikslams. Pirmasis aukštas suprojektuotas bažnyčios principu – yra trys navos – centrinė, kairioji ir dešinioji. Vidurinėje navoje – didžiajame 89 kvadratinių metrų kambaryje atsisėdęs, kad matytum iškart tris taškus visose tryse – pavyzdžiui, vieno autoriaus tris darbus, ir kad galėtumei juos lyginti. Daugiausia vargo buvo, kai reikėjo sukabinti visus paveikslus. Tris savaites kabinau.

- Ir vis negana, dirbate dėl paveikslų?

- Dirbu, uždirbu ir beveik viską išleidžiu jiems. Maistui neišrankus, nesu dabita, rūbams pinigų reikia mažiausiai. Nors galiu sau daug daugiau leisti – ir “Armani”, ir kitų garsių firmų drabužiams, bet net gero automobilio neturiu. Nes man materija nėra svarbiausia.

Jau gali rinktis

- Per tiek metų turbūt išsiugdėte supratimą, kokius paveiks-lus pirkti, kurie turi didžiausią meninę vertę?

- Supratimas jau yra, bet kad paveikslai dabar kainuoja po 5-6 tūkstančius litų. Yra ir dar brangesnių. Supratimas yra didesnis, bet renkiesi tai, ką gali įpirkti, nes po to dar turėsi gyventi iki algos. Tą, ką turiu, yra ne tiek mano suvokimo, kiek galimybių ribos. Nesakau, kad viskas yra paties aukščiausio lygmens. Nors ir tokio nemažai darbų turiu. Anksčiau pirkau tai, ką tuomet išgalėjau, dabar jau labiau galiu rinktis.

O supratimas, kuris paveikslas yra geras, o kuris dar geresnis, ateina laikui bėgant ir nuolat tuo domintis. Kaip sakau, jeigu tu nesi daktaras, bet trisdešimt metų stovėtumei šalia daktaro, ir žiūrėtum, kaip jis operuoja apendicitą, tai gal ir pats išmoktumei.

- Nebijote nusipirkti vietoj originalo kopiją?

- Dabar labai didelė rizika. Buvo pasirodę ir Samuolio, ir Kampo, ir Žilio darbų kopijų. Be to, visuomet, kaip perku, klausiu, iš kur tas žmogus, kuris parduoda, tą darbą gavo. Su paveikslais taip jau yra – yla greit iš maišo išlenda, nes tai vienetiniai darbai, vagims sunku juos parduot.

Aš turiu savo technologiją, kaip nustatyti, ar tai senas darbas, originalas ar kopija.

Tapyba – jėga!

- Kaip Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys ką dar esate nuveikęs?

- Šiemet esu surengęs dvi popietes pas kolekcininką. Visuomenei. Specialiai atsivežu publiką ir jai išeksponuoju savo kolekcijos paveikslus lauke. Juos taip pamatė keli šimtai žmonių. Suorganizavau porą plenerų. Šiąvasar pas mane porą savaičių gyveno dailininkas iš Krymo Pavelas Šumovas, du kartus buvo atvažiavę Gutauskas su Obcarsku. Paskui surengėm jų paveikslų pristatymus visuomenei, kai kuriuos darbus žmonės nupirko. Kitus parduodu vėliau. Daug žmonių pas mane užsuka, domisi.

- Kodėl kolekcionuojate tik tapybą?

- Todėl, kad myliu spalvą. Tapyba – kokios spalvos!.. Kokie jų deriniai!.. Kokia čia slypi jėga!..

- Kas Jums nutiesė kelius į meną, įžiebė tą kolekcionavimo aistrą?

- Turbūt ją paveldėjau iš senelio. Kaip buvęs caro armijos kapitonas, jis turėjo ginklų kolekciją. Jis buvo teisininkas, išsilavinęs, šviesus žmogus. Viena kita jo knyga dar liko man, turiu keletą jo indų - jis buvo puikus virėjas, beje, gražiai siuvinėjo, - man liko jo siuvinėtas paveikslas. Mama buvo mokytoja, tėvas - paprastas tarnautojas, bet išsaugojo visą senelio paveldą, nors pats nekolekcionavo.

- Ir Jūsų profesija – gana proziška, bet gal aš klystu?

- Esu „Kelprojekto” Klaipėdos skyriaus viršininkas. Kelių projektuotojas. Mūsų žmonių patys didieji darbai pastaruoju metu – šiaurinis išvažiavimas iš Klaipėdos, kurio vertė – 74 milijonai litų, Manto, Priestotės gatvių rekonstrukcija, Palangoje – Vytauto gatvės rekonstrukcija, naujoji keturių kilometrų magistralė nuo Jakų žiedo Palangos link – grynai mano projektas, aš vadovauju tiems žmonėms, kurie tą kelią nutiesė. Daug tų kelių projektuojame. Ne tik Klaipėdoje, Palangoje, bet ir Kretingoje, Šilutėje, daug užmiesčio, gyvenviečių kelių. Prasmingas, manau, visiems žmonėms reikalingas darbas.

Septyni milijonai – nedaug

- Apie ką dabar svajojate, kai perkopėte 60 metų slenkstį?

- Apie tą patį – kaip nusipirkti naują paveikslą. Jau žinau, ko noriu. Norėčiau rasti žmogų, kuris man parduotų Antano Gudaičio drobę. Ir kad galėčiau ją įpirkti. Norėčiau nusipirkti Švažo paveikslą. Būtų malonu turėti dar Žmuidzinavičiaus darbą. Neturiu Kalpoko, Vienožinskio, Vizgirdos, Eidukevičiaus... Oi, dar yra ką pirkti. Dar galima ir kitą namą paveikslams pastatyti, jeigu tik gyvenimo užteks. Bet reikia visam tam uždirbti. Dirbu daug – į darbą išvažiuoju septintą valandą ryto, grįžtu septintą vakaro į namus. Dvylika valandų namie manęs nėra. Bet viską suspėju, nors namų darbininkės neturiu, – ir valgyti pasidarau, ir susitvarkau, poros valandų reikia vien kol nuo paveikslų rėmų dulkes nuvalau. Žodžiu, keliuosi šeštą ryto, o guluosi dvyliktą nakties. Miego trūksta, todėl sau leidžiu šeštadieniais pamiegoti iki devintos, pusės dešimtos. Ne ilgiau, nes savaitgaliais dažnai sulaukiu svečių.

- Jūsų surinkti paveikslai neparduodami?

- Kol kas už jokius pinigus. Nebent labai gyvenimas prispirtų. Ne kaina – esmė, o jų įsigijimo istorijos. Tai mano gyvenimo istorija, o ji neparduodama. Sakote, viskas turi kainą? Na gerai, duodat septynis milijonus – ir vežkitės visus. O gal ir nesutikčiau. Nežinau. Reikėtų dar pagalvoti (juokiasi).