Kauno valstybinis muzikinis teatras (KMVT) naująjį sezoną startuoja premjeromis. Dvi vienaveiksmės italų kompozitorių komiškos operos, savo atsiradimo laike nutolusios šimtmečiu, panašios finansų tema, tačiau kartu ir skirtingos: Gioachino Rossini "Vedybų vekselis" ir Giacomo Puccini "Džanis Skikis".

Skirtingos ir panašios

G.Rossini savo pirmąja opera "Vedybų vekselis" įsiliejo į XVIII–XIX a. sandūroje kilusią farso operų žanro bangą. Kartu tai buvo belcanto stiliaus suklestėjimo era, pasižymėjusi žėrinčia vokalo technika, prisodrinta melodinės ornamentikos. Tad šio kompozitoriaus kūriniai – kietas riešutėlis dainininkams.

Antroji premjerinė opera atstovauja verizmo stiliui. Komiška vienaveiksmė G.Puccini opera "Džanis Skikis" – trečioji autoriaus sumanytos trilogijos dalis. Tačiau ji, nepaisant kompozitoriaus sumanymo, dažnai iškomplektuojama ir jungiama su kitų autorių vienaveiksmėmis operomis.

KVMT "Džanis Skikis" su pasirinkta į porą "Vedybų vekselio" opera nutolsta nuo pastarosios modernesne muzikine kalba, tirštesne, aštresne harmonija, sodresnėmis gyvenimiškomis emocijomis, būdingomis verizmui, tačiau yra artima G.Rossini melodikai lyriniais pasažais, siužeto posūkiais, lokalizuotu veiksmu, nereikalaujančiu scenovaizdžio kaitos.
Abiejose operose apsiribojama vien solistais ir orkestru, atsisakant operoms būdingo choro. Tad šių operų jungimas – kartu ir paslankus, ir prieštaraujantis.
Kokį jo sprendimą pasirinko statytojai – dirigentas Julius Geniušas ir režisierius Nerijus Petrokas?

Apgaulinga dinamika

Nesenstanti finansinė tema, dažnai supančiojanti jauniems žmonėms lyrinių polėkių galimybes, tarsi diktavo poreikį perkelti abiejų veikalų turinį – "Džanio Skikio" iš XVIII a., o "Vedybų vekselio" – net iš XIII a. į mums artimesnius laikus. Saikingas scenovaizdis, papildytas tik pačiais būtiniausiais baldais (scenografas – Sergejus Bocullo) gausiai iliustruojamas vaizdo instaliacijomis (Akvilė Malanjinaitė), padedančiomis pajusti šių dienų aktualijas.

Tačiau šie veiksmą scenoje papildantys vaizdai kartais pernelyg akivaizdūs. Europoje nuotakos ieškantis verslininkas Slukas "Vedybų vekselyje" atplukdomas daugiaaukščiu kruiziniu laivu, nors operos pabaigoje savosios Kanados link tolsta jau tik burlaiviu.

Scenos tolumoje lyg ekrane mirga įvairūs žemėlapiai, tik kažkodėl kalbant apie Kanadą rodomos JAV. O Tobijas Milis, Londono pirklys, nepavykus bandymui parduoti dukros užjūrio svečiui, kovoja su pastaruoju dvikovoje virtualioje erdvėje, mėgdžiodamas ekrane mirgančius vaikų kompiuterinio kovinio žaidimo herojaus judesius. Tikroji dvikova scenoje virsta simboliniu žaidimu, labai jau primenančiu vaikų žaidžiamus karus.

Scenoje atsispindi ir nūdienos sporto analogija – Tobijas Milis gaublį į jo įtvarą įkelia galiūnų varžybų rungtį su akmeniu primenančiu judesiu. Dar vienas simbolis – pagalvėlės, žaismingai dėliojamos viena ant kitos, mėtomos ir gaudomos, ar šiaip gulinčios. Jų prasmė taip ir lieka neaiški. Gal tos prasmės net nėra? O gal tai tiesiog aksesuaras judėjimui, kuriuo norima pabėgti nuo rimtojoje operoje priimtinos statikos ir pateisinti komiškosios žanrą?

Šiame "Vedybų vekselio" pastatyme veiksmo pakanka – veikėjai vienas kitą suka ratu, gaudo, šaudo, grumiasi, kilnoja, mėto gaublius ir kitaip sportuoja. O kai kurie jų ne tik aktyvūs, bet ir interaktyvūs – pasitelkia informacines technologijas: ir elektroninį paštą, ir "Playstation" kovinius žaidimus. Gausiais vaizdiniais tarsi norima įtikti įvairiausių poreikių žiūrovui. Tačiau visiems geras nebūsi. Tikrieji operos gerbėjai kraipo galvas ir raukosi nuo įmantrybių eklektikos, o besipratinantieji prie klasikinės operos žanro gali likti prie jo taip ir nepriartėję, pasiklydę pakelės trikdžių labirintuose.

Sunkus eksperimentų kelias

"Džanio Skikio" scenose informatyvių videovaizdų mažiau – elektrokardiografo ekrane pulsuojančią kreivę keičianti tiesi linija taikliai iliustruoja turtingo žemvaldžio Buozo Donačio mirties momentą. Vis dėlto operos pabaigoje, lyg holivudiniame hepiende Florencijos bokštus margina banalūs rožiniai laimės žiedai, pateisinami nebent kaip farsą papildantis ironijos elementas.
Veikėjų kostiumai (dailininkė Diana Kuzmickaitė) taip pat artimi šiuolaikiniams su nežymiu retro atspalviu "Vedybų vekselyje" ir pigaus miesčioniškumo elementais "Džanio Skikio" operoje. Gal kiek primargintas kanadiečio Sluko kostiumas, talpinantis ir indėnų, ir kaubojų atspalvius, papildytas dar ir zebro "kailio" batais.

Panašūs režisūros ir sceniniai ieškojimai šiais laikais – įprastas dalykas, tik sėkmė nusišypso ne visada. Pirmapradės originalios kūrinio versijos įkūnijimo vengiama, nes kyla pasikartojimo rizika ir įvertinimo "nieko naujo" grėsmė, todėl atsinaujinti bandoma eksperimentuojant nūdienos aplinkoje. Vis dėlto šis laukas paieškoms pernelyg platus, kuriame režisūros sprendimai dažnai skęsta pasirinkimų gausoje.

Todėl ir šiuose komiškų operų pastatymuose esantys netolygumai neturėtų labai sumenkinti statytojų darbo, nes džiugus jau pats faktas, kad teatro repertuare atsirado dar nestatyta G.Rossini opera ir atgimė kadaise skambėjęs G.Puccini "Džanis Skikis". Juo labiau kad teatras stiprėja operos solistų pajėgomis. Kai kurie jų (Tadas Girininkas ir kiti) sėkmingai pasirodo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymuose.

Partijų interpretacijos

G.Rossini operos pastatymas – didžiulis iššūkis ir mokykla ne tik vokalistams, bet ir teatro orkestrui. Operos eigoje dėmesį prikausto veiksmas scenoje ir labiau klausoma solistų, orkestrui atsiduriant tarsi antrame plane, tačiau uvertiūroje atsiskleidžia tikrieji orkestro sugebėjimai.

Orkestro skambesys turėtų būti pagrindiniu pasažais žaižaruojančios muzikos varikliu bei pagalbininku solistams. Galbūt ateityje taip ir bus – ypač turėtų susitelkti styginių grupė, siekdama ne tik tolygesnio garso, bet ir tiksliau atkuriamo muzikos stiliaus.

Pagrindinių vaidmenų atlikėjams, ypač dalyvaujantiems tą patį vakarą abiejose operose, iškyla ne tik sudėtingo vokalo, bet ir charakterio kaitos įgyvendinimo uždaviniai.
Sėkmingai įsimylėjusių jaunuolių – Eduardo ("Vedybų vekselis") ir Rinučio ("Džanis Skikis") vaidmenis kuria Kęstutis Alčauskis ir Mindaugas Zimkus, "Vedybų vekselyje" Tobiją Milį savitai interpretuoja Andrius Apšega ir Liudas Mikalauskas, turtuolį Sluką – sodresnis vaidmens charakteriu Raimondas Baranauskas bei išraiškingesnio vokalo Ramūnas Urbietis.

Sudėtingą ne tik vokalo technikos prasme Fanės vaidmenį sukūrė maloniai nustebinusi jauna teatro solistė Justina Tomkutė bei Živilė Lamauskienė, ir artistiška, ir įveikusi aukštąją trečiosios oktavos mi.

Pirklį Milių aptarnaujančio personalo – ūkvedžio Nortono (Giedrius Prunskus ir Tadas Girininkas) ir tarnaitės Klarinos (Gražina Miliauskaitė ir Aušra Cicėnaitė) duetas premjerose tembro prasme buvo nelygiavertis, gerokai sumenkęs pirmajame, šeštadienio, spektaklyje.

"Džanio Skikio" operoje aistromis kunkuliuoja ryškių spalvingų charakterių giminaičių oktetas, prie kurių prisijungia gudrusis Džanis Skikis (Gediminas Maciulevičius) ir jo dukra Laureta (Ž.Lamauskienė ir Kristina Siurbytė).

Lauretos vaidmuo ypatingas garsiąja arija "O mio babbino caro", dažnai skambančia ir koncertų salėse. Vis dėlto operos veiksmo kontekste autoriaus nurodymu ją reikėtų atlikti su nemaža pašaipos doze. Abi atlikėjos ariją premjerose interpretavo skirtingai – K.Siurbytė pasirinko koncertinį nuoširdųjį variantą, nutoldama nuo operai būdingo humoro krypties, o Ž.Lamauskienės variantas žaismingesnis, artimesnis šaržuotam operos veiksmo fonui.

Viltingos perspektyvos

Šių operų pastatymas – ne vienadienis sutelkto darbo rezultatas, kuris su kiekvienu spektakliu turėtų bręsti ir tvirtėti, augindamas meistriškumo linkme atlikėjus ir gausindamas operos mėgėjų gretas, nuo operetės ir miuziklo per komišką operą priartinant juos prie tauraus operos žanro. Todėl keistokai atrodo repertuaro planuose po trijų premjerinių spektaklių atsirandanti didelė pertrauka.

Ar nuogąstaujama, kad į operos spektaklius žiūrovai veršis saikingiau nei į operetę? Nemanau. Nes tiek "Vedybų vekselis" tiek "Džanis Skikis" turėtų traukti ir operos mėgėjus puikia muzika (jos atlikimui palaipsniui tobulėjant), ir lengvesnį žanrą mėgstančius – gyvu ir dinamišku veiksmu scenoje, nuoširdžiai kuriamu operos atlikėjų. Tikėkimės, taip ir bus.