Dar nespėjome pamiršti įspūdžių, kai buvome pakviesti į susitikimą su legendiniu kompozitoriumi Ennio Morricone. Liepos pirmąją Vilniaus Vingio parke jis dirigavo Romos simfoniniam orkestrui ir susirinkusiai publikai atliko savo išskirtinius kūrinius

Šio vizito proga birželio 27–30 d. Vilniuje, Italų kultūros instituto kiemelyje, „Kino pavasaris“ surengė itališkų filmų retrospektyvą. Taip buvo nuspręsta pažymėti „Oskaro“ laureato apsilankymą Lietuvoje. Kiekvieną vakarą nuo 21 val. po atviru dangumi buvo rodomi filmai, kuriuose skamba šio garsaus kompozitoriaus muzika.

Pripažinimą atnešė kitas

E.Morricone gimė 1928 metų lapkričio 28 d. Romoje, kurioje ir dabar gyvena. Jo tėvas Mario Morricone buvo džiazo orkestro trimitininkas. Tėvo profesija nulėmė ir paties vyriausio šeimoje vaiko pasirinkimą. Būdamas devynerių Ennio įstojo į Romos šv.Sesilijos konservatoriją, kurioje mokėsi 11 metų ir gavo net tris diplomus: trimito (1946 m.), orkestro (1952 m.) ir kompozicijos (1953 m.) klasėse.
Dar nebaigęs visų mokslų jaunuolis pradėjo pats kai ką komponuoti, aranžavo italų liaudies dainas ir kūrė pirmuosius veikalus radijui, televizijai bei teatrui. Būdamas šešiolikos jis pakeitė tėvą Alberto Flamini džiazo orkestre, su kuriuo grojo koncertų salėse ir uždarbiavo naktiniuose klubuose bei prabangiuose viešbučiuose. Rašė ir estradines dainas Gianniui Morandi bei Mario Lanzai, bendradarbiavo su garsiu dainininku Paulu Anca.
Tikrąjį pripažinimą E.Morricone atnešė kinas. Jo kino muzika skamba nuo 1959-ųjų. Dabar kompozitoriaus pavardę galima perskaityti bemaž 500 filmų titruose. Daug kartų nominuotas „Oskarui“ jis pagaliau sulaukė šio apdovanojimo 2007-aisiais. Tada E.Morricone buvo pagerbtas už viso gyvenimo kūrybą.

Bendradarbiavo su B.Bertolucci

Pirmosios E.Morricone melodijos nuskambėjo itališkose muzikinėse komedijose, kuriose vaidino garsūs ano meto komikai.
Ryžtingas lūžis E.Morricone kūryboje įvyko 1964-aisiais, kai likimas jį suvedė su dviem jaunais režisieriais. Bernardo Bertolucci tada kūrė jį išgarsinusią dramą „Prieš revoliuciją“. Tai buvo anarchiškos energijos sklidinas raginimas kovoti prieš sotų buržuazinės visuomenės gyvenimą. Filmo epigrafas priminė klastingojo Napoleono laikų politiko Talleyrando posakį: „Kas negyveno prieš revoliuciją, tas negali suprasti saldaus gyvenimo skonio“. Revoliuciniu įniršiu alsavęs filmas vėliau bus pramintas maištingųjų 1968-ųjų metų pranašu. Neliko nepastebėti ir ekspresyvūs E.Morricone muzikiniai motyvai. Vėliau kartu su B.Bertolucci jiedu sukūrė gerą dešimtį įspūdingų filmų.

Itališkų vesternų dvasia

Ne mažiau reikšmingas buvo E. Morricone bendradarbiavimas su režisieriumi Sergio Leone. Pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje jauni italų režisieriai ryžosi įkvėpti naują gyvybę merdinčiam amerikietiško vesterno žanrui.
Ryškiu tokios „revoliucijos“ įvykiu tapo S.Leone filmas „Už saują dolerių“ (1964 m.). Čia autoriai aukštyn kojomis apvertė amerikietišką vesterno schemą, o tradicinį veikėjų skirstymą į gerus ir blogus pakeitė nauja charakterių skaičiuote: blogi ir dar blogesni. O kad žiūrovai neatpažintų klastos, visi italai filmo titruose pasivadino amerikietiškomis pavardėmis – režisierius tapo Bobu Robertsonu, o E.Morricone pasirinko Dano Savio slapyvardį. Publikai tokia vesterno reforma labai patiko, o kritikai panašiems filmams tuoj pat sugalvojo naują pavadinimą – „spageti-vesternai“. Būtent šis žanras, beje, išgarsino visame pasaulyje ir amerikiečių aktorių Clintą Eastwoodą, kuris gimtojoje Amerikoje iki itališko triumfo vaidino tik antraplanius vaidmenis.
Specialistai teigia, kad muzikinį E.Morricone stilių sunku apibrėžti. Jo aranžuotos ir originalios melodijos labai įvairios. Jose galima išgirsti ir klasikinių motyvų, ir džiazo ritmų, ir itališko folkloro elementų, ir avangardinės stilistikos, ir net rokenrolo atgarsių. Kompozitorius mėgsta naudoti keistokas instrumentų dermes – nuo ragelių iki elektrinių gitarų (ko vertas vien koncertas lūpinei armonikėlei su simfoniniu orkestru S.Leone vesterne „Kartą Laukiniuose vakaruose“!). O „firminiu“ E.Morricone stiliumi galima laikyti kompozitoriaus taip mėgiamą moterišką vokalą, skambantį sodrios simfoninės orkestruotės fone.