Kompozitorius V.Konstantinovas: „Tikiu, kad menas yra Dievo balsas“

Kompozitorius V.Konstantinovas: „Tikiu, kad menas yra Dievo balsas“

Retrospektyvinį IX operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikuos klaipėdiečio kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo kūrinio premjera – septynių dalių muzikinis projektas „Requiem Reborn“ sopranui, roko tenorui, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei.

„Requiem Reborn“ pirmąsyk bus atliktas rugpjūčio 22-ąją 19.30 val. Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos salėje - Michelseno centre Klaipėdoje, o kitądien 20 val. skambės Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje.

Tai reikšmingas įvykis Lietuvos muzikiniame gyvenime: šiuolaikiniai kompozitoriai retai kuria tokio žanro muziką – simforoką, dar rečiau turi galimybę ją patys „atvesti“ į sceną.

V.Konstantinovas - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius ir aranžuočių autorius, gerai pažindamas ir akademinę, ir roko muziką, šiuo kūriniu siekia vienyti įvairių sluoksnių ir kartų žmones, nuoširdžiai tikėdamas, kad muzika, menas gali pakeisti pasaulį.

- Vis dėlto kelia nuostabą, kad kūriniui pasirinkote tokią neįprastą vietą. Kodėl ne Muzikinis teatras ar Klaipėdos koncertų salė? - pasiteiravome kompozitoriaus premjeros išvakarėse.

- Michelseno centro salė – labai erdvi vieta, ten telpa apie pusantro tūkstančio žmonių. Scenoje irgi bus daugiau nei šimtas atlikėjų. Tiek, kad jaustųsi patogiai, negali sutalpinti nei mūsų teatro, nei kurios nors koncertų salės scenos. Galiausiai pats kūrinio sprendimas reikalauja kitokios aplinkos.

- Kitokios?

- Čia susipina daug motyvų. Pats kūrinio žanras, jo šaknys – rekviem, tai yra mišios pagal tradicinį liturginį tekstą lotynų kalba. Forma, struktūra – mišių. Bet mano rekviem yra kitoks – koncertinis, demokratiškas, supintas polistilistiškai. Jame susilieja akademinė senoji, akademinė naujoji ir roko muzika.

Kūrinio stilistikoje siekiau simfoninės muzikos ir roko muzikos priemonių organiškos vienovės. Beje, pirminis kūrinio pavadinimas buvo „Sympho Rock Requiem“.

- O kodėl pakeitėte į „Requiem Reborn“?

- Man žodis „simforokas“ kelia tam tikrų abejonių ir sunkius prisiminimus... O reborn (angl.) reiškia atgimęs. Pats rekviem yra prieštara: viena vertus, tai yra gedėjimas dėl artimųjų išėjusiųjų, kita vertus, – amžinojo gyvenimo reiškimas. Mūsų sąmonė kažkodėl tai sieja su mirtimi, o juk tai yra ir atgimimas. Taigi mirtis, atgimimas plius socialiniai motyvai.

- Įdomu kokie?

- Dar ne taip seniai sakralinė muzika, religija mūsų visuomenėje buvo tiesiog engiami. Roko muzika taip pat buvo engiama. Bendras priešas – tuometinė valdžia. Bent jau mano, anuomet dar paauglio, sąmonė šiuos du dalykus susiejo. O kūrinyje tos prieštaros jungiasi į monolitą. Spėju, tai turėtų suteikti naujų akcijų emocijoms, kurios laiku nematuojamos. Rekviem – amžinas ir labai mėgstamas žanras.

- Kas lėmė kūrinio meninę motyvaciją?

- Asmeninių dvasinių išgyvenimų patirtis įvairių socialinių reiškinių prieštaroje. Greta amžinų, filosofinių būties (gyvenimo ir mirties) refleksijų jame figūruoja taip pat ir išsivadavimo iš pergyventos totalitarinės sistemos motyvai – sistemos, kuri buvo priešiška „svetimoms“ kultūroms, tiek sakralinei, tiek ir roko.

Taigi mano „Requiem Reborn“ („Rekviem Atgimęs“) tarsi jungia mirties transformacijos į naująjį gyvenimą aliuziją su dvasinio išsivadavimo, atgimimo idėja. Angliškasis pavadinimo elementas panaudotas ne tik aliteracijai sudaryti, jis žymi ir roko (gimusio angliškai kalbančiose šalyse) muzikos stilistikos gyvavimą kūrinyje.

- Rašydamas jį turėjote kokių nors tikslų?

- Kūrinio žanrinis ir stilistinis sprendimas, manyčiau, palaiko kartų dialogo idėją: tėvų karta, išgyvenusi dramatiškus politinius, socialinius ir kultūrinius lūžius, tiesia ranką jaunimui, rodydama siekimą suprasti jo būseną ir jos išraiškos formas, per estetinį išgyvenimą sužadinti poreikį analitiškai suvokti savo vietą tikrovėje ir tapti jos kūrėju.

Norėčiau, kad kūrinys pasitarnautų šalyje pasireiškiančios socialinės ir kultūrinės atskirties įveikimui. Visi matome, kad yra toji visuomeninė atskirtis – yra padugnės ir yra elitas, yra jaunimas ir vyresnioji karta, yra vadinamosios aukštoji ir populiarioji kultūros. Anot filosofo Leonido Donskio, „Lietuvoje aukštoji ir popkultūra yra radikaliai atskirtos. Kartais net atrodo, kad aukštąją kultūrą mūsų šalyje yra ištikusi pati tikriausia izoliacija ir atskirtis. Nieko čia gera nėra – ši atskirtis neskatina nei vienos, nei kitos atvirumo ir demokratizmo. Kita vertus, nesuteikdamos viena kitai impulsų, mūsų aukštoji ir populiarioji kultūros dar labiau didina ir taip jau dramatiškas socialines skirtybes bei kultūrines prarajas mūsų visuomenėje. Geriau jau vyktų jų tylus dialogas, nelaukiant naujų politinių sukrėtimų” (L.Donskis, “Aukštoji ir populiarioji kultūra: praraja ar dialogas?”, „Klaipėda“, 2004 m. gruodžio 13 d.). Tokio dialogo galimybė yra taip pat viena iš esminių motyvacijų – „aukštoji“, tradicinė ir moderni kultūra veikia išvien su „demokratišku“ roku. Mano kūrinyje yra elementų, kurie traukia į elitiškumą, ir tokių, kurie - į priešingą pusę. Ir jie vienijasi. Kas žino, gal ir visuomenėje tai įmanoma. Gal esu naivus, bet aš tuo tikiu. Esu iš tų žmonių, kurie kažkodėl tiki, kad menas pašauktas įtvirtinti gėrį žemėje, kad tai yra Dievo balsas.

- Ar tiesa, kad „Requiem Reborn“ rašymo procesą inspiravo ir internetas?

- Kūrybinis procesas šiuokart man buvo neįprastas ir labai įdomus. Pradėjau jį niekieno neprašomas ir neraginamas. Supratau, kad noriu pats tai daryti. Be jokio užsakymo, laisvalaikiu. Rašiau gal metus su trupučiu. Kurdamas partitūros internetinį failą, netyčia užklydau į didžiulį pasaulio kompozitorių forumą, kuriame jie reprezentuoja savo kūrybą. Išdrįsau parodyti savąją ir iš karto susilaukiau komentarų. Taip internete http://members.sibeliusmusic.com mano kūrinio atsiradimas dalis po dalies buvo stebimas kompozitorių ir atlikėjų iš įvairiausių pasaulio kraštų, nuo Naujosios Zelandijos iki JAV. Kūrinio dalys sulaukė labai palankaus jų vertinimo.

Beje, šioje internetinėje svetainėje partitūros recenzuojamos tiesiog tinklapyje ir jokiu būdu ne anonimiškai. Be to, kompozitoriai bendrauja tarpusavyje asmeniškai, elektroniniu paštu. „Sibelius Music“ tinklapio kompozitorių forume buvo diskutuojama ir pavadinimo klausimu.

Tai buvo didžiulis stimulas. Supratau, kad yra susidomėjimas, nebegaliu delsti, turiu kūrinį užbaigti.

- Užbaigėte ir ilgai laikėte stalčiuje?

- Neilgai. Man pasisekė. Pernai, kai mūsų teatro festivalyje buvo atliktas Forė „Requiem“, tuometiniam teatro vadovui Stasiui Domarkui nunešiau savojo partitūrą ir pasakiau: „Pasidėkite, maestro, ant stalo, tegu Jus tai sunervina“. Nebūčiau drįsęs, bet paragino kolegos iš „Jaunosios muzikos“ choro. Anot jų, tokie kūriniai nerašomi dažnai, jie turi būti atliekami. Maestro pasižiūrėjo, paskaitinėjo, kažką pieštuku pasižymėjo ir man trumpai pasakė: „Reikia atlikti“. Kai jo kadencija baigėsi ir atėjo į teatrą nauja vadovė, ji įdėmiai perklausė mano kūrinį ir nusprendė, kad reikia įtraukti jį į šiemetinio festivalio programą.

- Jūs pats jį ir diriguosite, atvesite į sceną. Ar tai sunku?

- Nelengva. Turiu atsiriboti nuo autorystės. Kai pats diriguoji ir žinai, ką tu ten sumąstei, ta muzika jau yra tavo galvoje, gali apsigauti, ar ji iš tikrųjų skamba taip kaip turėtų. Tai pavojingas dalykas...

Bet man šis darbas smagus. Aš vertinu tai, ką turiu. Didelis dalykas chormeisteriui turėti savo chorą, juolab profesinį. Ir dar galimybę dirbti su orkestru, diriguoti jam, statyti spektaklius, rašyti muziką ir ją atlikti. Tai – didžiulė prabanga.

- „Requiem Reborn“ subūrėte didžiulę atlikėjų komandą. Kuo ji ypatinga?

- Kūrinį atliks jungtinės muzikinės pajėgos: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, taip pat choras „Vilnius“ (vad. P.Gylys), solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Gintas Litinskas (roko tenoras), Arvydas Jofė (mušamieji), Eugenijus Jonavičius (solinė gitara), Romas Malinauskas (bosinė gitara).

Eugenijus ir Romas – savi, klaipėdiečiai, gitaros korifėjai. Ir su Arvydu Jofe esame pažįstami iš mokslų laikų, baigėme Klaipėdos fakultetus tais pačiais metais. Tai Muzikantas iš didžiosios raidės, ne šiaip koks „barabanščikas“.

Gintas Litinskas – irgi muzikantas giliąja prasme: kompozitorius, puikus aranžuotojas, grupės „Studija“ siela. Bet aš jame įžvelgiau unikalų tenorinį roko vokalistą. Roko tenoro partiją šiame kūrinyje parašiau būtent jam, ir jis ją sudainuos. Lietuvoje nėra kito žmogaus, kuris tai galėtų.

- Jūsų žmona taip pat dainuos. Jai irgi rašėte specialiai?

- Tikrai ne (juokiasi). Matote, solistės partija buvo sumanyta aukštam sopranui, o jos balsas tuomet dar buvo mecosopranas. Bet kai ji ėmė mokytis doktorantūroje pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, jis ją įtikino, kad ji yra sopranas. Jai „Requiem Reborn“ - pakankamai sudėtingas uždavinys, bet ji dainuoja gerai.

- Nekantraujame visus išgirsti. Sėkmingos premjeros!