"Baisu ne ten, kur užkopi aukštai, bet ten, kur gali susižeisti. Žmonės mano, kad alpinizmas slepia labai daug aštrių pojūčių, bet kalnuose viskas vyksta lėtai. Vis dėlto šį kartą gavome daug adrenalino", – prisipažino įspūdingos kelionės Nepale organizatorius ir vadovas, žinomas alpinistas Saulius Vilius.

11 adrenalino dienų

"Žinojau, kad mano žmona drąsi. Bet nežinojau, kad taip labai", – stebėjosi lažybų bendrovės "Top Sport" bendraturtis Gintaras Staniulis, prisiminęs įspūdingą kelionę į Nepalą.
Alpinistas S.Vilius pasistengė, kad su juo keliavę žmonės pamatytų Nepalo kalnus, džiungles, miškus, senuosius miestus ir kaimus, šventyklas. Ir kad per tryliktąją jo vadovaujamą kelionę Himalajuose gautų dar ir dozę adrenalino.

Per 11 dienų keliautojai keliavo pėsčiomis, plaukė kalnų upe plaustais (plaukimas buvo ketvirto sudėtingumo lygio), važinėjo MTB dviračiais, skrido parasparniais, leidosi kanjonu ir kriokliais, 1 800 metrų ilgio lyno trasa "ZIP line", kurios  aukštis siekė 600 metrų, o greitis – 140 km/val.

"Alpinizme viskas vyksta lėtai, tačiau šį kartą adrenalino užteko, – šypsojosi S.Vilius, kuriam, kaip ir kitiems grupės nariams, daugiausia ekstremalių įspūdžių suteikė keliavimas kanjonais. – Šokinėjome į vandenį, leidomės virvėmis. Kartais net sunkiai prisiversdami."

Lydėjo nepaliečiai

"Kai kur leidomės net 30 metrų, kritome žemyn galva į vandenį nuo didelių krioklių, šliaužėme. Ir taip – nuo vieno krioklio prie kito, – juokėsi G.Staniulis. – Išdrįso ir mano 16 bei 15 metų sūnūs Džiugas bei Ignas, ir žmona Deimantė."

Plaukiant kalnų upėmis virtuoziškus sugebėjimus valdyti vienvietes baidares demonstravo keliautojus lydėję nepaliečiai ir gelbėję, kai apvirsdavo plaustas ar žmonės iškrisdavo į vandenį.
"Didelį įspūdį paliko ir skrydžiai parasparniais. Vaizdai iš poros kilometrų aukščio – fantastiški. Tiesa, mane parasparniu instruktorius taip susuko, kad jau nereikėjo akrobatinių triukų ir pusiau mirties kilpų, kurias išbandė kiti keliauninkai, – juokėsi G.Staniulis. – Gaila, kad buvo debesuota ir negalėjome pamatyti daugiau nei 7 kilometrų aukščio stūksančių viršukalnių."

Lankėsi Mustango Karalystėje

Pėsčiomis pakilę į 3 600 metrų aukštį lietuviai galėjo pasigėrėti pritrenkiančio grožio ledu padengtomis viršūnėmis – Daulagiriu (8 167 metrų) ir Nilgiriu (7 155 metrų).
"Tai – pats nuostabiausias kelionės vaizdas", – susižavėjimo netramdė G.Staniulis.

"Mane žavi kalnai ir jų  keliamais įspūdžiais patinka dalytis, todėl džiaugiuosi, kad ir bendrakeleiviams jie labai patiko, – S.Viliui įstrigo rytmetys viename kaime prie Aukštutinio Mustango Karalystės ribos. – Vienoje pusėje – giliausias pasaulio slėnis į Aukštutinį Mustangą, kitoje – stūkso baltos, kone dangų remiančios Nilgirio ir Daulagirio viršukalnės. Į pastarąjį kalną kopiau prieš šešerius metus ir tuomet beveik mėnesį į slėnio apačią žvalgėmės iš viršaus."

Aukštutiniame Mustange S.Vilius lankėsi prieš kelerius metus. Čia,  iš anksto suderinęs, susitiko ir su ramiu, pamaldžiu senuku – neturinčiu oficialios galios, bet itin gerbiamu vietiniu radža (valdovu).

Nekenčiamas karalius – nuverstas

"Dabar Nepalo karalius nuverstas, – kalbėjo alpinistas. – Prisimenu ankstesnįjį karalių Birendrą, kurį nužudė su visa šeima. Vienas karalius buvo garbinamas, kitas, dabar nuverstasis, nekenčiamas. Nepalo valdovai labai skiriasi nuo paprastų žmonių, jie – labai turtingi, tačiau turbūt smarkiai nutolę nuo realybės."

S.Vilius keliautojų grupę nuvedė į vietos alpinizmo ir kalnų muziejų: keliautojai sužinojo daug detalių, išgirdo pasakojimų apie nuotykius kalnuose, alpinistus, tragedijas, šerpus ir maldas prieš kopiant į kalnus.

Lietuviai daugiausia lankėsi Anapurnos viršūnės regione, tačiau pabuvojo ir Katmandu bei sostinės slėnio miestuose, antrame pagal dydį mieste Poharoje, mažesniuose miesteliuose ir kaimeliuose.

Makabriška ceremonija

"Namaste", – šiuo žodžiu nepaliečiai ir pasisveikindavo, ir atsisveikindavo.

Visų lietuvių keliautojų nuomonė vienoda – nepaliečiai labai draugiški, paslaugūs ir dar nesugadinti masinio turizmo ar  vartojimo pramonės.
"Nepalas – labai miela šalis su labai nuoširdžiais žmonėmis. Šalis, kurioje nėra lengva gyventi. Tikriausiai todėl šie žmonės tokie – tikri grynuoliai", – svarstė S.Vilius, kuris čia grįš dar nekart, o artimiausiu metu – rudenį.

Ne vieną kartą Nepale ir Himalajų regione besilankiusio S.Viliaus šįsyk jau nestebino  gyvūnų aukojimai, kai kertama galva jaučiui, gaidžiui, ožiui, nors ceremonija šiurpi: gyvūnui ar paukšiui perpjaunamas kaklas ir pulsuojantis kraujas trykšta ant dievų skulptūrų. Po to aukojamas maistas ir kaip Dievo dovana dalijamas žmonėms.

Bet kitus lietuvius keliautojus šiek tiek šokiravo nedidelėje šventykloje Čitvano nacionaliniame parke, džiunglėse, matyta ceremonija.

Prašo sveikatos, vaikų

"Dievams aukojo gaidžius ir balandžius. Matėme apšlakstytas krauju dievų figūras, jautėme kraujo tvaiką", – pasakojo G.Staniulis.

"Į šią šventą vietą žmonės įleidžiami tik 14 dienų per metus. Ir labai trumpam. Maldininkus saugojo ginkluoti kariai, nes aplink daug pavojingų žvėrių, – tęsė S.Vilius. – Kasdien čia apsilanko apie tūkstantį maldininkų iš Nepalo, Indijos."

Vietiniai teigė, kad, prieš įsteigiant nacionalinį parką, ten gyveno "baba" – šventas žmogus. Ten jis mirė ir buvo palaidotas. Nuo to laiko į vakariečiams atrodančią makabrišką, bet vietiniams įprastą ceremoniją žmonės atvyksta prašyti sveikatos, negalėdami susilaukti vaikų.

"Dabar į tai, kas ten vyksta, žvelgiu pavydžiai, – pripažino S.Vilius. – Neabejoju, kad taip nuoširdžiai tikėjo ir giliai dievams meldėsi mūsų protėviai."

Nuoširdūs ir pagarbūs

Žemutiniame Mustange, 3 710 metrų aukštyje, lietuviai apsilankė šventykloje netoli Thorong perėjos kalno, prie Muktinato miesto, išvydo apie 1 000 metų senumo vienuolyną.
"Tuo metu ten buvo apie 50–60 vaikų. Tradicija tokia: kai vyriausiam sūnui sukanka šešeri, šeima berniuką atiduoda į vienuolyną. Paaugęs jis pasirenka – likti vienuolyne ar eiti kitu keliu", – pasakojo G.Staniulis.

Įspūdį paliko ir sutiktas šventikas, kuris nusivyniojo galvos apdangalą demonstruodamas daugiau nei metro ilgio plaukus.
"Kartą  kalnuose išsukome iš kelio virš Marpos miestelio tarsi iš vienuolyno sklindančio garso link, – pasakojo netikėtų nuotykių kelionėse paprastai nemėgstantis S.Vilius. – Paaiškėjo, kad ten kaimo gyventojai kasė ekskavatoriumi užtvaras per musoninį potvynį pakilsiančiai upei. Šalia nedidelės šventyklos, kurios viduje buvo šventojo, globojančio kaimą, skulptūra, meldėsi vienuoliai."

Visų vakariečiams keistų ir įdomių nepaliečių papročių papasakoti neįmanoma. S.Vilius išskyrė vieną smulkmeną.

"Nepaliečiai labai gražiai paduoda daiktus. Daiktą įteikiančią ranką jie prilaiko kita ranka. Ir tai daro su didele pagarba", – miela tradicija žavėjosi žinomas Lietuvos alpinistas.
"Iš pradžių stebino vienoje vietoje matomos karvės, žmonės, maistas, mėšlas, maudynės ir čia pat – mirusiųjų kremavimas, – pripažino G.Staniulis. – Tačiau į viską reaguoji kitaip, kai žinai jų filosofiją, kad viskas šioje Žemėje – tik laikina akimirka."