Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2015-uosius pradėjo knyga apie Kristijoną Donelaitį. Rašytojos Editos Barauskienės istoriniame romane "Tolminkiemio sodininkas" literatūros klasikas atskleidžiamas kaip šviesus žmogus, stipri asmenybė.

Paklausta, kaip gimė mintis parašyti romaną apie K.Donelaitį, žinoma kraštotyrininkė, knygų apie Ievą Simonaitytę, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį autorė atsako: Mažoji Lietuva esanti jos tyrinėjimų sritis, jai pažįstama tenykštė kultūra, artimas ir liuteronų tikėjimas. E.Barauskienės darbo vaisius – pirmoji grožinės literatūros knyga apie lietuvių klasiką.

Koks, rašytojos akimis, buvo K.Donelaitis kaip asmenybė? "K.Donelaitis dažnai pats išsiduodavo – kaip pats teigė, buvo gyvo temperamento. Jis gerbė kaimo žmogų ir jo dirbamus darbus. Kartu jis buvo didis, daugiašakis menininkas – muzikas, instrumentų meistras, rašytojas, filosofas ir t.t. Jis gyveno aktyvų kultūrinį gyvenimą", – sako rašytoja.

E.Barauskienė neslepia: nutapyti paveikslą žmogaus, kurio jau nebėra tarp gyvųjų, buvo sunkiausia. "Iki šių dienų nėra išlikę jokio jo atvaizdo, paveikslo, todėl teko sunkus darbas bandant jį pavaizduoti iš trupinių – iš to, ką žinojau, kaip įsivaizdavau", – pasakojo pašnekovė.

Kad sukurtų autentišką, gyvą pasakojimą, ji naudojosi ne vienu šaltiniu. "Turėčiau visas knygas surinkti, kad išvardyčiau juos visus, ir tai užimtų daug laiko. Negaliu išskirti nė vieno pagrindinio – kai kurią informaciją žinojau ir pati, nes esu liuteronė", – sakė E.Barauskienė.

Medžiagos rinkimas, pačios knygos rašymas užtruko ne vienus metus. "Rašiau apie trejus metus. O įskaičiuojant ir medžiagos rinkimą, dar tektų pridėti dvejus. Niekad ir niekur nebūna taip, kad atsiverti kažkokį šaltinį ieškoti medžiagos ir ten randi viską, ko tau reikia", – sakė rašytoja ir pastebėjo, jog daug padėjo ir tai, kad ji pati yra liuteronė.
Svorio knygai suteikia ir detalės, kuriančios spalvingą K.Donelaičio aplinkos paveikslą. Mažosios Lietuvos papročiai, XVIII a. istorinis landšaftas, buitis, liuteronų tikėjimo subtilumai – kartu su klasiko gyvenimo ir kūrybos istorija "Tolminkiemio sodininkas" tampa vertingu veikalu, padedančiu lengviau suprasti aplinkybes, kuriomis gimė "Metai".

Ištrauka iš knygos

Kristijonas pasilenkęs, kad neužkliūtų už durų staktos, įeina į vidų. Buto gale tebestovi girnos grūdams malti. Nuo duonkubilio, kuriame motina minkydavo tešlą, sklido labai gerai pažįstamas raugo kvapas, kuris maloniai pakirbino miestiečio šnerves. Kampe atremta ližė duonos kepalams į krosnį pašauti. Visi tie rakandai, dirbdinti senolio, pergyveno motiną, o gal ir jos vaikus pergyvens. Daiktai tarnauja žmogui ir be žodžių sujungia kartas.

Pro atviras virtuvės duris sklido kepamos kiaušinienės kvapas. Sesuo, išgirdusi, kad Mikas sugrįžo ne vienas, puolė į priemenę pasitikti Kristijono, tačiau pulti ant kaklo tam mokytam vyrui neišdrįso. Kristijonas pagal savo aprėdus jai pasirodė tikras miestietis, gal dėl to ji šiek tiek varžėsi.

– Sėsk, brolau, prie stalo. Valgysim vakarienę. Mūsų seselė Žirgupėnų bažnyčioje su savo išrinktuoju jau padavė šauktus. Rudenį bus vestuvės. Na, o kas naujo Karaliaučiuje? – teiraujasi Mikas.

– Karaliaučius tebestovi savo vietoje – dar nenuskendo, – pajuokavo Kristijonas. – Juk žinai, kad mūsų Frydrichas keletą metų mokėsi pas auksakalį Federau. Dabar, tapęs meistru, jis yra pats sau ponas, vedė vokietę, turi savo namus ir laimingai gyvena.

– O kaip laikosi dėdė Mikas?

– Dėdė Mikas savo dirbtuves su visu verslu perleido sūnui, nes rankos nebenori jo klausyti, smulkių darbų jau nebegali nusitverti.

– Tai sakai, gavai paskyrimą į Stalupėnus, o mes dabar priklausom Žirgupėnų parapijai. Mūsų kaimas dešimtinę moka Žirgupėnų bažnyčiai. Mes nuo savo dviejų ūbų bažnyčios kasai iki gruodžio mėnesio privalome atiduoti dvidešimt grašių, o jei susivėlinam, tai po trijų dienų varpininkas jau kieme. Mokytojui iš bažnyčios kasos, berods, tenka penkiasdešimt florinų, o už skambinimą varpais jam dar prideda bene dešimt florinų. O dar mokyklai ir mokytojui privalome parūpinti malkų. Kunigas kalėdodamas nuo kiekvieno dūmo gauna puspūrį rugių ar avižų, dvidešimt saujų apdirbtų linų ar avies vilnų ir jei su mokytoju gerai sutaria, tai ir tam šis tas nubyra.

Anelė, ant stalo padėjusi duonos su sviestu, virtos mėsos ir karštos kiaušinienės, ragino valgyti:

– Kristi, tu neklausyk jo, valgyk. Atsigerk paščiūko – juk namo sugrįžai.

– Kažin kažin, kaip tu iš tų penkiasdešimties florinų versies, – tarsi kalbėdamas su savimi dvejojo Mikas.

– Ką čia niekus plampi, – nutraukė jį Anelė. – Kai važiuosiu į turgų, aš Kristijonui įdėsiu kepalą duonos, svarą sviesto, o kai būsime papjovę avį ar žąsi, ir mėsos šmotelį. Negirdėjau, kad bent vienas, prigulintis bažnyčiai, būtų badu numiręs.

Kristijonas kramto, bet kąsnis stovi stemplėje, ir gana.

– Na tik dabar papaiko... Ar tavo skrandis prie nugarkaulio prižėlė per tuos studijavimo metus, kad tu nieko nebeįkerti? Valgyk, alkanas būdamas, negalėsi užmigti.

Užkrimtę broliai šiek tiek pasikalbėjo apie ūkį. Kapines reikėtų aptverti tvora, nes nusitraukę gyvuliai, gyliuojančios karvės ne kartą buvo išmaurojusios alyvas. Ir vartų reikia.
Anelė Kristijonui pataisė lovą klėtyje. Senoji motinos kraitinė skrynia tebestovėjo kampe. Priegalviai pūpsojo sudėti vienas ant kito. Sudžiūvusi kadugių verba, užkišta už balkio, dvelkė namų saugumu. Šį vakarą, glostydamas motinos austą lovatiesę, jis dėkingas jautė laiminančią motinos ranką. Dabar motina, jei galėtų pamatyti savo sūnų taip gražiai nuaugusį ir taip aukštai išsimokslinusį, būtų laiminga, pasidžiaugtų, kad jos mažutėlis pasiekė, ko troško širdis.

Kristijonas, su visais rūbais aukštielninkas parkritęs ant lovos, matė nedidelį sklypelį dangaus, kur žiebėsi pirmosios žvaigždės, jos mirgėjo ir krūpčiojo, tarsi kažkas jas ten dosnia ranka būtų barstęs iš nematomos sietuvės... Žvaigždžių sietynai dūzgė tarsi didinga dangaus giesmė, paklusdama dieviškojo dirigento mostams.

Argi mūsų nemirtinga siela kada nors atsidurs toje žvaigždžių prisėtoje erčioje, kur mūsų Tėvas, kaip yra parašyta, yra parengęs daug vietos, mąstė Kristijonas. O gal mūsų sielos, prisilietusios prie amžinosios šviesos, taps tos šviesos dalimi? Žodžiai iš Šventojo Rašto jam priminė, kad Dievo karalystė kartais apsireiškia žmogaus širdyje jau čia, šioje žemėje.

Kristijonas netikėtai prisimena savo mokytojo Šulco žodžius – Tu turi savybę sklandžiai reikšti mintis ir gali kalbėti ar rašyti daugeliui – ir savo nusivylimus, kai jam pritrūkdavo tų gebėjimų. Nors gal trūksta ne tik tinkamų žodžių, bet ir išminties. Jei jam bus lemta rašyti eiles, tai jis veikiausiai bus žemiškas dainius ir rašys ne žvaigždėms, bet žmonėms, o jiems reikia turėti, ką pasakyti.

Kaip išgyręs lietuvių kalbą yra Būdviečių parapijos kunigas Teodoras Lepneris veikale Prūsų lietuvis: ir turtinga, ir tinkama gražiai poezijai, daininga. Tai kaip čia dabar išeina, kad Kristijonui ji nenori paklusti?

Tautiečių gebėjimas kurti ir perkurti Kristijoną stebino nuo mažumės. Kai senelis ką nors droždavo – padirbtuosius gražino, mamužė vakarais sekdavo pasaką – kiekvieną vakarą vis kitą, motina audė raštus nuo dvinyčių, trinyčių iki šešianyčių, vis kuo gražiau. Iš kur tas poreikis atsiranda, mintijo Kristijonas, žvelgdamas į tamsų tėviškės dangų, pribarstytą auksinių trupinių. Ar tai duota iš aukščiau?

Tos kelios savaitės, praleistos gimtinėje besidarbuojant, prabėgo kaip viena diena. Tėviškės oras, kaimiškas maistas ir ramybė palankiai veikė Kristijono nuotaikas bei sveikatą. Spragilai Kristijonui vėl priminė tą pagavų ritmą, patirtą ankstyvoje vaikystėje: Viens, du – ne trys... Viens, du – ne trys... Koks galingas ritmas skambėjo Vergilijaus ir Homero poemose! Kristijonas nustebo, kai pagal tą patį ritmą pradėjo klostytis ir gulti, sulankstytos pagal šešių pėdų mastą, jo paties mintys.

Šaltinis: Edita Barauskienė. Tolminkiemio sodininkas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 2014