Krypties nekeis, tik vardą

Krypties nekeis, tik vardą

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras spalio 1-ąją savo jubiliejinį 20-ąjį sezoną pradėjo šventiniu koncertu, paminėdamas Tarptautinę muzikos dieną, dabar ruošiasi jaunatviškai “Eugenijaus Onegino” premjerai ir žengia pirmus žingsnius naujo teatro statybos link – įsteigė iniciatyvinį komitetą, jo nariai pasirašė kreipimąsi į Vyriausybę. Ilgai nelaukiant gali būti, kad jau nuo kitų metų pradžios Klaipėdos muzikinis teatras pakeis vardą ir į savo trečiąjį dešimtmetį įžengs kaip Klaipėdos opera.

Betgi ne skambus pavadinimas svarbiausia. Ką naujo šį istorinį sezoną publikai pasiūlys teatras, dirbantis anaiptol ne geriausiomis sąlygomis ir nuo pat savo gyvavimo pradžios tebesvajojantis iš buvusių kultūros namų išsikraustyti į naujus rūmus, kalbėjomės su jo vadove kompozitore Audrone Žigaityte-Nekrošiene, praėjus devyniems mėnesiams jos kadencijos šiame poste.

Statys kaip šventovę

- Naujo teatro pastato statybos idėja Klaipėdoje sklando jau nebe pirmus metus. Jūs atėjote vadovauti teatrui užsibrėžusi ją įgyvendinti. Kas, Jūsų nuomone, turėtų pastatyti Klaipėdos operą?

- Teatras yra šventovė. Nuo senų laikų. Taip turėtų būti ir dabar traktuojama. Tos šventovės statymas turėtų būti ir miesto, ir apskrities valdžios, ir Vyriausybės interesas. Komercialumo šiame procese neturi būt. Tai turi būti būtent šventovės statymas iš aukų, kaip buvo pastatyti šimtmečius stovėję vienuolynai, bažnyčios. Juos statė fundatoriai, rėmė kunigaikštystės ir karaliai.

Lietuvoje mes neturime kito miesto, kuriame būtų lankęsis didysis vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris. Klaipėdoje mes galime fiksuoti labai ryškų jo karjeros pradžios etapą. Kadangi jis buvo didysis reformatorius, nenuorama, vienintelis operos istorijoje ne tik žanrui turėjęs įtaką, bet ir pasistatęs sau teatrą, juo remtis galime. Jo mąstymu, teatras buvo šventovė. Ir jo teatrą, Bairoto teatrą, statė viso pasaulio melomanai vagneristai, aukodami pinigus, Bairoto miestu buvo suinteresuotas ir Bavarijos karalius. Analogiškai mūsų Vyriausybė, Klaipėdos miestas ir apskritis, dar daugiau – ir aplinkinės Telšių, Tauragės apskritys turėtų būti suinteresuotos moderniu operos teatru didžiausiame Vakarų Lietuvos mieste. Dabar lankausi kaimyninėse apskrityse, susitinku su jų vadovais ir bandau juos tuo įtikinti.

- Kodėl manote, kad visi tuo turi būti suinteresuoti?

- Artimiausia mūsų premjera P.Čaikovskio “Eugenijus Oneginas” – eksperimentinė visais aspektais. Vieną iš pagrindinių – moralinį šūkį – noriu akcentuoti. Skiriame ją Klaipėdos liaudies operos, kuri yra mūsų teatro šaknys, 50-mečiui. Kaip Liaudies opera būtent šiuo spektakliu gimė iš labai stiprios emocijos, iš stipraus supratimo, kad Klaipėdoje būtina turėti tokį teatrą, ir egzistavo 50 metų, taip dabar laikau savo pareiga sukelti emocinį sąjūdį per apskritis. Ir labai džiaugiuosi, kad ten, kur jau spėjau apsilankyti, apskritys žada šimtais atvežti žiūrovus į šį spektaklį. Tai turi būti viso regiono sąjūdžio pradžia už naujo teatro šioje pakrantėje atsiradimą.

Jauni ir dar nežinomi

- Užsiminėte, kad “Eugenijus Oneginas” visais aspektais bus eksperimentas?

- Mūsų teatro solistų trupė labai maža – 15 žmonių. Štai ir Mindaugas Gylys išėjo iš teatro, atsidės pedagoginiam ir moksliniam darbui doktorantūroje, o pas mus dainuos tik pagal sutartį. Mums reikia žvalgytis naujų balsų. Pavasarį buvome surengę kelias perklausas. Viena iš jų buvo skirta atrankai “Eugenijaus Onegino” pastatymui. Jam kvietėme atlikėjus, kurie jau nebe studentai, bet dar nedirbantys. Tai yra tie, kurie jau baigę muzikos mokslus, gavę labai dideles valstybės investicijas, nes muziką paruošti yra labai sudėtinga, tačiau neturi darbo pagal specialybę. Mes ieškojom žmonių, kurių šiandien mes nežinome, kurie tarytum pasimetę, negavę tinkamų vaidmenų.

Labai džiaugiuosi, kad pas mus pastatyme dalyvauja Vilniaus, Kauno, Klaipėdos jaunimas ir... kad mūsų kaimyninėje Latvijoje yra blogiau nei pas mus. Todėl, kad mes Lietuvoje turime nacionalinį Operos ir baleto teatrą ir dar du muzikinius teatrus, o latviai teturi nacionalinį Operos ir baleto teatrą, į kurio sceną jaunimui pakliūti beveik neįmanoma. Du balsus, kurių mums labai trūko, - baritoną Naurį Indzerį ir tenorą Žoržą Siksną – radome Latvijoje. Olgos vaidmeniui iš “Lietuvos” ansamblio choro ištraukėme Liną Urniežiūtę ir pedagoginį darbą dirbančią kitą vilnietę Raimondą Janutėnaitę. Iš Vilniaus ir Kauno dar turime dvi Tatjanas – Olgą Chišju ir Živilę Lamauskienę, iš Klaipėdos – prof. Eduardo Kaniavos studentus Loretą Ramelienę ir Mindaugą Rojų. Nepaprastai džiaugiuosi mūsų pavasariniu atradimu – Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros studentu Igoriu Bakanu, kurį vienintelį jau įdarbinome mūsų trupėje.

Premjerinė kaskada

- Koks bus kitų jaunųjų artistų likimas?

- Spręsime po dešimties “Eugenijaus Onegino” spektaklių kaskados. Premjera – spalio 19-ąją, ir iki spalio 29-osios rodysime kasvakar – dešimt spektaklių iš eilės. Todėl ir vadinu šį projektą eksperimentiniu. Nuo rugsėjo vidurio jaunieji solistai mėnesį dirba su mūsų dirigentu Ilmaru Lapiniu, koncertmeisteriais, choru ir epizodinių vaidmenų atlikėjais – patenka į teatralų ratą ir paruošia premjerą. Po to matysim, kaip jie keisis, nes dvi sudėtys turės po penkis spektaklius. Žiūrėsim, kaip jie auga, ar išaugo, tada galėsime juos priimti į savo trupę tikraisiais nariais.

- Vis dėlto dešimt spektaklių iš eilės atlaikys ir ne kiekvienas patyręs solistas...

- Kitaip neįmanoma. Nes jie visi – iš skirtingų miestų. Suburti tik šiam projektui. Be to, mus riboja mūsų vargana scena. Kai atvažiavau dirbti į Klaipėdą, labai stebėjausi, kodėl kiti teatrai rodo spektaklius kasdien, bent penkias dienas per savaitę, o šis – tik savaitgaliais du tris spektaklius, ne daugiau. Aš, kaip naujas žmogus, norėjau intensyvesnio darbo. Dabar kiekvieną, kuris galvoja, kad galima palaukti naujo teatro, aš vedu į sceną. Todėl, kad ji ne tik maža ir nepritaikyta teatrui, bet ir dekoracijas į ją sunešti labai sudėtinga – siauras praėjimas, nekalbant jau apie tai, kad jos sandėliuojamos už dešimties kilometrų nuo teatro. Pasiruošimas kiekvienams spektakliui – Sizifo darbas. Taip yra, kad mūsų atlikėjai daugiau repetuoja negu rodo. Todėl ir ryžausi intensyviam sezonui vasarą. Dabar matau, kol neturėsim naujo teatro, teks labai apgalvotai dirbti galbūt tokiomis “kaskadomis”. Jei tai pasiteisins, jei pritrauksim pakankamai publikos ir žmonės pas mus važiuos iš aplinkinių rajonų. Kasdien rodyti skirtingus spektaklius, esant tokioms techninėms sąlygoms, negalime. Teatro kolektyvas priverstas buksuoti lygioje vietoje. Jis nori ir gali dirbti, ugdyti publiką, bet techninės sąlygos stabdo. Jos lemia tam tikrą abuojumą, lėtą ritmą... Šiemet man rūpi patikrinti įvairias situacijas. “Eugenijus Oneginas” irgi tikrina. Per tą laiką mes pasiremontuosime transportą, ir scenos darbininkai dirbs tik teatre. Dešimt spektaklių iš eilės – ir dėl publikos, ir dėl artistų, ir dėl techninio personalo. Tai visapusiškas eksperimentas.

Debiutas po debiuto

- Prie jo turbūt prisidės ir debiutuojantys operos režisierius bei choreografė?

- Kadangi man operos teatruose visuomet labai trūksta psichologizmo ir teksto aktorinio įprasminimo, svajojau režisuoti šį pastatymą pasikviesti Aidą Giniotį, tačiau jis galėtų tik po poros metų, jo grafikas intensyvus. Bet jo bendrakursis yra Sigutis Jačėnas. Tai ta pati prof. Irenos Vaišytės mokykla. Aš pati pas ją mokiausi operos dramaturgijos, tai buvo unikali profesorė. Manau, kad TV ir radijo laidų vedėjo, vieno iš Keistuolių teatro įkūrėjų Sigučio Jačėno aktorinio meistriškumo mokykla ir patirtis jauniems žmonėms visais aspektais duos naudos.

Kaip choreografė spektaklyje debiutuos mūsų teatro primabalerina Inga Briazkalovaitė.

- Berods ir “Eugenijaus Onegino” dailininkas tam tikra prasme – debiutantas?

- Man graudu, kad Klaipėdos muzikinio teatro scenoje visąlaik trūksta šviesos. Dėl paprasčiausios priežasties – mažai šakutės lizdų. Nėra jokių išorinių “kišenių”, nieko negalima keisti. Iš to – reginio skurdas, scenografija įsprausta į tokią “Prokrusto lovą”, kad nei kaip, nei kur pajudėt.

Šiame spektaklyje bus pristatytos naujos technologijos, kurios leis sudaryti romantišką Čaikovskiui ir Puškinui artimą reginį, kurio neįmanoma nesuprasti ir nesigrožėti. Su nauja scenografijos technologija debiutuos mano vyras Arvydas Nekrošius.

- Tai Jūs ne tik eksperimento, bet ir šeimyninės rangos šalininkė?

- Nėra nieko patikimiau. Mes žinome labai daug Domarkų dinastijos gerų darbų, puikiai šeimomis bendradarbiauja ir kiti menininkai. O mudu su vyru šią technologiją sumanėme mano operai “Frank’Einsteinas