“Kryžkelėje“ siaučia aistros ir virusai

“Kryžkelėje“ siaučia aistros ir virusai

Pirmojoje ir kol kas vienintelėje visą parą veikiančioje galerijoje Lietuvoje – Klaipėdos „Navalio“ viešbučio fojė iki gegužės pabaigos įsikūrė žaisminga vilniečio dailininko Lino Liandzbergio paveikslų paroda „Kryžkelė“. Tai antroji paroda iš Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir „Navalio“ viešbučio bendro projekto „Spalvos formatas“. Juo per šiuos metus mūsų uostamiestyje ketinama pristatyti dar Latvijos bei Estijos tapytojus.

L.Liandzbergio paveikslai intriguoja ne tik rombo ir kryžiaus formomis. Juose tarp akrilu ir aliejumi ištapytų plotų įkomponuotos mažytės plastmasinės žmonių figūrėlės, driežai, boružėlės... Kituose žydi sintetinės saulėgrąžos, takeliai išgrįsti akmenukais, „ratus suka“ žaislinis lėktuvėlis...

Visas šis „tikra – netikra“ žaidimas vyksta kažkur ten, paveiksle, ir čia – tavo, mano, mūsų gyvenimo – kryžkelėse. Jos gali būti bet kur. Kad ir „Prestižiniame rajone“, kur tiesiai į delnus krenta rojaus obuoliukai (o gal tai septynios didžiosios nuodėmės?), kurių gali paragauti, gal ir šiame rajone atsidurti...

Kryžiaus forma, anot ja dažnai paveiksluose operuojančio autoriaus, jam asocijuojasi ne su pačiu kryžiumi, o su kryžkele – vieta, kur galime pasirinkti. „Man įdomi kryžkelės ideologija, – sakė L.Liandzbergis. – Kiekvienas šio ciklo darbas turi tam tikrą politiką, kaip kiekvienas kryžkelėje turime pasirinkimą“.

Kodėl jo naujausiame „Kryžkelių“ cikle – vien rombo formos paveikslai, dailininkas irgi gali paaiškinti: „Rombas – judresnė forma už kvadratą, rombe nutapytose kryžkelėse nuolat vyksta judėjimas“. O jame išnyrantys žaisliukai, anot L.Liandzbergio, - netikri, jie turėtų asocijuotis su iliuzija. „Tačiau ją bandau sukurti specialiai dirbtinę ir sintetinę, – juk mūsų gyvenimas, kaip parduotuvės, pilnas visokių imitacijų, netikrų žaislų, sintetizmo...“ Taigi žaislas, įkomponuotas šio dailininko paveiksle, apeliuoja ne į patį žaislą, o į jo idėją. „Malūnsparnis čia – ne žaislas, juo pats ir skrendi“, – šypsosi autorius. Kad būtų lengviau susiorientuoti, paveikslų pavadinimais jis bando „nukreipti žiūrovą teisinga linkme“.

Štai kūrinyje „Nepaaiškinama trauka“ – susintetinta vaizdo plokštuma, kurioje žmones ir kitus gyvius lyg magnetas traukia tam tikra vieta – kryžkelės vidurys. „Ten jiems visko gali atsitikti, – stebisi dailininkas, – bet ir boružėlės, ir driežiukai – visi ten nori.“

„Dirbtines aistras“ įkūnija dvi dirbtinės saulėgrąžos ir nutapyta ugnis, gretinama kone su dujine orkaite. „Kartu tai – dviejų žmonių polemika, – įduoda paveikslo raktą L.Liandzbergis. – Bendraudami žmonės dažnai prisigalvoja visko, ir audrų, ir štilių būna“.

Ekspoziciją papildo abstrakcijos iš ankstesnio L.Liandzbergio „Taškų“ ciklo. Jo idėja dailininkui gimė prieš kelerius metus, kuomet dirbo su Arkadijumi Gotesmanu – kūrė instaliacijas jo džiazo projektams. Gal todėl „Taškų“ tapyba asocijuojasi su rampų šviesomis. Kitiems tai gali priminti virusus. Autorius nesupyks. Jis ir juos tapo. „Virusai gali būti ir blogi – sukeliantys ligas, ir geri – keičiantys mūsų sampratas. Jie gali ir padėti žmogui, ir trukdyti“, – samprotauja L.Liandzbergis, kurio tapyboje taškai kaip virusai mutuoja ir virsta paradoksaliais daugtaškiais.