– Ką šiuo metu veikiate Lietuvoje?
– Pastaruoju metu į Lietuvą pavyksta atvykti panašiu metų laiku. Stengiuosi žiūrėti, kad per daug nepasiilgčiau Lietuvos ir kad galėčiau tiesiog pabūti čia, savo mylimame mieste. Tada leidžiu sau veikti spontaniškai: leistis į mini keliones, pasidžiaugti mylimu miestu, susitikti su draugais, o kartais – įgyvendinti kokį nors projektą.
Pavyzdžiui, šį kartą planuoju fotosesiją su savo labai geru draugu Tomu Brazinsku. Mes visada ką nors sukuriame. Taip pat iš Vokietijos atvažiuoja draugės, todėl joms parodysiu, kaip čia nuostabu.
– Ar į Lietuvą grįžtate dažnai?
– Stengiuosi porą kartų per metus atvykti ir pabūti tiek, kol pasikrauna tam tikra baterija. Pirmuoju atvykimu pabūnu čia, Vilniuje, o antrą kartą grįžtu į gimtinę – Rietavą, pas mamą.
– Turite įdomų pseudonimą – Supernova. Ką jis reiškia?
– Tai iš astronomijos kilusi sąvoka, apibūdinanti labai nerealų reiškinį, kai žvaigždė sprogsta. Kai ji nustoja egzistuoti, išdega, baigiasi, įvyksta didžiulis sprogimas. Tai neįtikėtinas, paradoksalus reiškinys mūsų Visatoje.
Žvaigždė sprogsta, pasklinda Visatoje, o vietoj jos pradeda kurtis kažkokie nauji dalykai. Ši sąvoka mane labai atitinka. Tikiu, kad gyvenime daug žmonių patiria tokių vidinių sprogimų ir atsikūrimų iš naujo. Man tai primena, link ko judame, ir tai, kad gyvenimas visada yra pradžių bei pabaigų eiga.
– Kokią savo vaikystę prisimenate?
– Iš pradžių buvau gamtos tyrinėtoja. Vaikystėje turėjau labai gražią galimybę augti vidury niekur, labai gražioje vietoje, pas močiutę. Ten praleisdavau labai daug laiko. Ji gyveno mažame kaimelio vienkiemyje.
Ten prasidėjo mano tyrinėjimai – turėjau daug laiko sau ir pasaulio stebėjimui. Mokykloje taip pat buvau labiau stebėtoja, tačiau nuotykių man visada reikėdavo.
– Ar mokykloje nesijautėte įrėminta?
– Žinoma, kad jaučiausi. Kartais atrodydavo, kad esu kokio nors filmo scenarijaus dalis. Iki šiol man taip būna: kai žiūriu filmus, nori nenori įsivaizduoju, kas būtų, jei būčiau veikėjo vietoje, kaip jausčiausi ir ką daryčiau.
– Kada pajutote, kad norite kurti?
– Manau, kad tai labai banguotas kelias. Į šį klausimą kaskart atsakau skirtingai. Tiesiog gimiau su tuo. Atėjau į šį pasaulį su tam tikromis vizijomis, polėkiais, ir kūryba man yra ne tik galutinis produktas, bet ir šio pasaulio pažinimo įrankis.
– Tikriausiai jums niekas nepiršo minties, kad galite būti kuo nors kitu?
– Žinoma, kad piršo. Visa aplinka ir mama – tikriausiai ji pati norėjo, kad mano gyvenimas būtų geras. Išgirdusi mano norą būti menininke, ji nelengvai tai priėmė. Manau, kad mama gana greitai suprato, jog aš esu kitoks atvejis, ir neverta priešintis. Be to, ir aš pati tiksliai žinojau, ko noriu, todėl mane nebuvo lengva pakirsti.
Aišku, gyvenime tikrai buvo momentų, kai stovėjau tarsi kryžkelėje ir galvojau, į kurią pusę dabar eiti. Tam tikru momentu po studijų leidau sau būti visiška menininke. Tai atnešė daug taikos ir ramybės, leido visiškai susikoncentruoti. To linkiu visiems, kurie jaučia, kad menas yra jų visumos ir vidinio pasaulio dalis.
Aš tiesiog tyrinėju gyvenimą, skirtingus jo aspektus, priklausomai nuo to, kokiame gyvenimo etape pati esu.
– Kaip Vokietija atsirado jūsų gyvenime?
– Ši šalis buvo gana logistiškas sprendimas – ten keltis su visa šeima. Mano mama ir sesė gyventi į Vokietiją išvyko dar prieš mane, ir mes tarsi bandėme kartu kurti savo ateitį. Visada žinojau, kad Lietuvoje nenoriu pasilikti studijuoti, noriu pamatyti pasaulį. Todėl dėl mamos ryšių nusprendėme tolimesnį savo kelią pradėti Vokietijoje.
– Apie ką yra jūsų kūryba?
– Aš tiesiog tyrinėju gyvenimą, skirtingus jo aspektus, priklausomai nuo to, kokiame gyvenimo etape pati esu. Mano mene yra galimybė sukurti naujas paralelines visatas, jas šiek tiek pakeisti, padaryti kitokias, įnešti kažką, apie ką svajoju ir norėčiau, kad egzistuotų.
Kartais gali atrodyti, kad žmogus, žiūrėdamas į mano meną, mato lengvą istoriją, kurioje yra labai gražu. Tačiau aš labai noriu duoti peno pamąstymams, paslėpti simbolikos, detalių iš filmų, literatūros, žmogaus psichologijos.
Jei tu, kaip žmogus, skiri dėmesio savo sielos ir vidinio pasaulio vystymui, reflektuoji, tau kitaip neišeina. Pradedi sąmoningai suvokti savo egzistenciją, ir tada kyla gerokai daugiau klausimų apie save, aplinką, kitus žmones ir viską, iš ko susideda gyvenimas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai