– Esate daugialypė asmenybė – šeivute neriate papuošalus, domitės mūsų krašto praeitimi, rengiate kultūrinius šviečiamuosius vakarus XIX a.–XX a. pradžios gyvenimo būdo temomis...

– Pastaraisiais metais veiklų vis daugėja, bet rankdarbiai mane lydi nuo vaikystės. Neturėdamos norimų žaislų, mudvi su seserimi Rūta juos paprasčiausiai pasidarydavome. Ypač mėgome miniatiūrinius namukus, ūkius ir sodybas, o juose įkurdindavome ne ką kita, bet tėčio šachmatų figūrėles, prieš tai dailiai jas aprengusios ir padabinusios.

Vaikystėje vąšelio nepaleisdavau iš rankų. Nėriau viską – kalėdinius varpelius, servetėles, staltiesėles, sukneles, skrybėles. Dažniausiai nežiūrėdama į jokius raštus – tiesiog fantazuodavau. O šeivutė mano gyvenime atsirado ne taip ir seniai. Iš pradžių ja nėriau tik savo malonumui, tačiau ilgainiui ja atlikto nėrinio grožis mane visiškai užbūrė.

– Ir šeivutė tapo ne tik jūsų gyvenimo dalimi, bet ir profesine veikla?

– Taip! Nėrimo šeivute technika turi gražų lietuvišką – kilpinėlių – pavadinimą. Tai senovinė nėrimo technika, kuria maždaug prieš du amžius buvo kuriamos aprangos puošmenos: apykaklės, rankogaliai, nėriniai šventiniams ar apatiniams drabužiams, nosinėms, namų puošybos detalės.

Edukacijos: viena iš seserų Linos ir Rūtos mėgstamų veiklų – kultūriniai šviečiamieji vakarai įvairiomis XIX a. – XX a. pradžios gyvenimo būdo temomis. Akimirka iš žibintėlių dirbtuvių. / L. Kras­no­vai­tės-Si­pa­rie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ar tiesa, kad kilpinėlių technika nusinėrėte išskirtinius vestuvinius papuošalus?

– Negi galėjau pirkti papuošalus, kai pati jų šitiek esu padirbinusi kitoms moterims?! Perlų vėrinys, įkvėptas secesijos mados, derėjo ir prie mano antikvarinės, 1912-ųjų metų „Titaniko“ laikų suknelės. Siunčiausi ją iš JAV, nors prieš tai ieškojau vestuvių rūbo pas vieną garsią lietuvių dizainerę. Pamačiusi, ką ji siūlo, išsitraukiau iš rankinės savo nertus papuošalus ir paklausiau, gal juos kur nors pritaikytų. Tačiau ji tik pasižiūrėjo ir tarė: „Žinote, gal geriau nedėkite tų savo nėrinių…“ Supratau, kad vilkėdama tegul ir garsios bei talentingos dizainerės siūlomą suknelę, išdabintą jos išrinktais papuošalais, tiesiog nebūsiu savimi.

– Žinau, kad judviejų su vyru Kristijonu Sipariu pažinties istorija irgi labai įdomi. Pamatėte jį „Arbatvakarių“ teatre?

– Taip, ir ta pažintis labai sutapo su mano tautinio susipratimo laiku. Mudvi su sese jau kurį laiką domėjomės Anglijos, Škotijos istorija, senųjų laikų estetika ir gyvenimo būdu, kol galiausiai vieną dieną šovė į galvą mintis, kad gyvename Lietuvoje ir turėtume gilintis ne į užsienio, bet į savo dvarų kultūrą. Kaipmat susiradome knygą apie lietuviškus dvarus ir ėmėme ją studijuoti. Pradėjusios domėtis savo identitetu, netikėtai išgirdome apie „Arbatvakarių“ teatrą. Viskas nepaprastai surezonavo...

– Ir jau pirmasis apsilankymas ten jums buvo lemtingas?

– Ne pirmasis, o antrasis, kai pamačiau vaidinant būsimą vyrą. Kai sutinki savo širdies pusę, aplanko žinojimas – taip, tai Jis. Pradžioje buvo kiek nejauku – garsi Siparių giminės pavardė... Kristijono senelis – operos solistas Rimantas Siparis, močiutė – aktorė Marija Rasteikaitė, tėtis – aktorius Saulius Siparis, mama – režisierė, aktorė Eglė Tulevičiūtė. Sesė juokais pastebėjo – garsenybės, pasiskaityk bent kažkiek, kad žinotum. Truputį nedrąsu buvo žengti į tokią šeimą. Bet viskas įvyko taip, kaip turėjo būti. Turbūt likimas? Rugpjūtį su Kristijonu atšventėme penkerių metų santuokos sukaktį.

Likimas: būsimą vyrą K. Siparį sutikusi „Arbatvakarių“ teatre, Lina Krasnovaitė-Siparienė savo edukacijas pagyvina ir teatrališkais vaizdeliais. / L. Kras­no­vai­tės-Si­pa­rie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Minėjote, kad ir tuoktuvių vietą pasirinkote labai simbolišką?

– Tuokėmės Aušros vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje. Margelė Marija mums labai brangi. Ant sienos prie mano lovos vaikystės namuose kabojo didelis bažnytinis, dar iš močiutės paveldėtas Mergelės Marijos paveikslas. Daug sąsajų ir iš vyro pusės – vienas ankstyvųjų Kristijono ir jo mamos namų teatro „Arbatvakariai“ spektaklių buvo sukurtas Gražinos Mareckaitės knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ motyvais.

– Grįžkime prie jūsų kilpinėlių. Ar XIX a. vidurio Lietuvoje nėrimas šeivute buvo populiarus?

– Mudvi su sese manome, kad XIX a. mūsų kraštuose tikrai nerta šeivute. Nes to meto lenkiškuose mados žurnaluose, kurie skaityti ir Lietuvoje, jau buvo apie tai rašoma. Tiesa, nepateikiama jokių schemų ar mokymų, kaip tai daryti – vadinasi, technika gerai žinota.

Greičiausiai į Europą šis nėrimo būdas, susijęs su mazgelių rišimu, atėjo iš Rytų. XVIII a. šeivutės amatas buvo labai populiarus Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje. Pasakojama, kad net nuotaką rinkosi pagal tai, ar ji moka nerti – jei moka, vadinasi, namuose visada bus jauku ir gražu.

Mūsų pasirinktas kelias – kurti papuošalus, atskleidžiančius ir puoselėjančius moteriškumą taip, kaip mes jį suprantame.

Manau, kad XIX a. Lietuvos dvarininkaitės taip pat nėrė. Aišku, ne komerciniais mastais, bet savo malonumui. Kodėl apie tai nelabai girdėti Lietuvoje? Todėl, kad pamiršta ir nežinoma, kur tas siūlas nutrūko. Spėjame, kad vienas iš kelių, kuriuo kilpinėliai galėjo atkeliauti (veikiau, atgimti XX a. pirmojoje pusėje) – tai Pažaislio vienuolynas. Iš Amerikos atvykusios seserys vienuolės turbūt mokėjo šią techniką, pamokydavo vienos kitas, ir ta tradicija tęsėsi metai iš metų. Pažaislio vienuolyne išlikę nemažai kilpinėliais apnertų artefaktų – altoriaus ir kunigų apdarų papuošimų. Įdomu, kad kilpinėlių techniką gerai įvaldęs žmogus, net ir labai silpno regėjimo, gali nerti beveik apčiuopomis.

– O kokie buvo jūsų pačios pirmieji bandymai?

– Nerti šeivute išmokau savarankiškai. Atsisiunčiau knygą iš JAV ir ilgai vargau su tuo mazgų mezgimo pradžiamoksliu.

Šeivutę šiandien rasite kiekvienoje rankdarbių parduotuvėje, nes nuo XX a. pabaigos ši technika išgyvena atgimimą. Dauguma šeivučių yra plastikinės, tačiau sovietmečiu, kai jų nebūdavo, išmanios moterys darydavosi jas iš popieriaus.

Yra keli skirtingi būdai, kaip nerti šeivute, o tiksliau – kaip užmegzti tą mazgelį. Būdas, kuriuo aš neriu, labiau tinka klasikinei senovinei šeivutei. O štai sovietmečio moterys iš popieriaus ar plastiko išsipjaudavo pailgą kvadratą, užapvalindavo kampus, prisivyniodavo ant jo siūlo ir taip nerdavo. Kai kurios meistrės taip neria iki šiol.

Geriausia naudoti medvilninį siūlą, nes šilkinis slysta, tačiau aš dirbu su visokiais. Kokio plonumo nėrinio noriu – tokį siūlą ir imu. Bet turiu iš anksto apskaičiuoti, kiek siūlo kokiam dirbiniui reikės. Nes kiek prisivyniosi – tiek ir turėsi. Aišku, galima jungti, bet tai jau kiti niuansai.

Kitaip: šeivute nerti papuošalai, senoviniu būdu gaminti Kalėdų eglutės žaislai ir kt. – tai veiklos, jau seniai tapusios L. Krasnovaitės-Siparienės gyvenimo būdu. / L. Kras­no­vai­tės-Si­pa­rie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Turbūt su savo šeivute nesiskiriate niekada – vežiojatės ją rankinėje ir neriate, vos randate minutę laisvo laiko?

– Šeivutė man labai brangi, bet tikrai jos visur nesivežioju. Neriu savo aplinkoje, namuose, prie savo stalinės lemputės. Ten, kur triukšmas ir sumaištis, pavyzdžiui, viešajame transporte ar mašinoje, nepanersi… Nes kiekviena klaida kainuoja. Nerti šeivute reikia susikaupus ir tam darbui atsidėjus. Ne paskutinėje vietoje ir mintys, kurias tu įdedi į kuriamą papuošalą.

– Per kiek laiko šeivute galima nusinerti paprastesnį papuošalą?

– Paprastam, nedideliam nėriniui gali pakakti ir kelių valandų, o didesnę apykaklę iš smulkių siūlelių padirbinti trunka ir pusmetį. Matote, nėrimas šeivute – tai ne tas pats, kas nėrimas vąšeliu ar virbalais: už siūlo patraukęs neišardysi. Tai mazgelių rišimo technika, artima makramė. Viena moteris man yra sakiusi, kad nėrimas šeivute yra kaip vienas iš makramė mazgų rišimo būdų. Niekas nežino, ar ta technika gimė iš makramė, ar buvo šalia jos.

Pradedančiajam sunkiausia suprasti, kaip užmezgamas mazgas. Ta vieta stringa daugeliui norinčiųjų išmokti. Šią vasarą Burbiškių dvare, kur su sese skaitėme paskaitą apie XIX a. papuošalus, prie manęs priėjo viena moteris ir pasigyrė, kad mano įkvėpta išmoko nerti šeivute. Vadinasi, įmanoma tai padaryti ir savarankiškai.

– Ar šiandien tokius papuošalus iš praeities moterys vertina?

– Manau, kad jų vertė kyla kartu su augančiu žinojimu. Nors rankų darbas iki šiol kainuoja vis dar neadekvačiai pigiai. Kai pradėjau nerti šeivute, norėjosi pakeisti tą požiūrį – įrodyti, kad tai, ką mes darome savo rankomis, yra labai vertinga. Todėl mano papuošalų kainos nėra žemos. Aš juos prilyginu juvelyrikos dirbiniams. Tiesa, gyvename mašininių nėrinių amžiuje, kai nėrinys jau praradęs savo pirminę vertę, sudėtingumą, paverstas kiču. Neretai žmonėms apskritai sunku suprasti, kad tai – rankų darbas. Kartą, pamačiusi mano nertą apykaklę iš labai plono siūlo, moteris tarstelėjo: „Čia jūs iš Kinijos turbūt atsisiuntėte?“

L. Kras­no­vai­tės-Si­pa­rie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Jūsų kuriamų papuošalų skiriamasis bruožas – istorinis XIX a.–XX a. pradžios stilius. Kodėl būtent jis?

– XIX amžius – labai svarbus žmonijos istorijos etapas. Literatūroje jis dažnai įvardijamas kaip aukso amžius. Jame vyko svarbiausios transformacijos, atvedusios mus į šiandieninį pasaulį. Tačiau, nepaisant mokslo pasiekimų, padėjusių pagrindą pramonės perversmui, XIX amžius vis dar persmelktas senojo pasaulio gyvenimo būdo, vertybių ir estetikos.

Tuo metu ir Lietuvoje vis dar klestėjo dvarų kultūra, kurios pažinimas leidžia autentiškiau pajusti šį kartais pamirštamą mūsų tautos laikotarpį. Kartu tai atveria ir kitą aspektą – kilmingų aristokratų gyvenimą, kuris šiandien tampa visuomenei vis įdomesnis ir aktualesnis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau atrandame ir tautos pamatinės kultūros žavesį, svarbą, svorį – ji yra neatskiriama mūsų savasties dalis, sauganti labai gilius išminties klodus.

– Savo veiklą pavadinote įdomiu žodžiu – „filigrania“. Ką jis reiškia?

– Žodis „filigraniškas“ man žinomas nuo vaikystės. Jis reiškia „smulkus, preciziškas“. Tai labai sena juvelyrikos technika, kai ant metalo pagrindo, dėliojant sidabro ar aukso gijas bei smulkius metalo grūdelius, akmenis, būdavo sukuriama tokia ažūrinė struktūra. Šis papuošalų kūrimo būdas jau buvo žinomas 3000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose, vėliau atkeliavo ir į Europą. Jis labai priminė nėrinius.

Man tas žodis – filigranija – nusileido tarsi koks angelas. Ėmiau galvoti, ką jis reiškia. Lotyniškai „filum“ yra siūlas, gija, „granum“ – grūdas, granulė. Visa tai man labai tiko – kilpinėlius aš nėriau iš siūlų ir granulių – akmenėlių. O šiandien, prasiplėtus veikloms, šis žodis prabyla ir kitomis reikšmėmis – gijomis, kurios veda gilyn į praeitį, link savo šaknų.

Beje, savo nėriniuose daugiausia naudoju natūralius akmenis, perlus, nes jie spinduliuoja visai kitokią energiją. Mūsų protėviai suprato, kad labai svarbu, kokios medžiagos liečiasi prie tavo kūno. Ypač tose vietose, kuriose yra energiniai centrai, nes nuo to priklauso papuošalo poveikis žmogui – raminantis, aktyvinantis arba kenkiantis.

– Norite pasakyti, kad papuošalai gali ir kenkti?

– Dabar daug kalbama apie kenksmingą pramoninių maisto priedų, sintetinių švaros priemonių poveikį. Tačiau ne visada susimąstome, kaip mus veikia papuošalai – daiktai, kurie visą dieną liečiasi prie mūsų kūno. Mičigano universiteto Ekologijos centro mokslininkai, ištyrinėję šimtus pigios bižuterijos dirbinių, nustatė, kad dauguma jų yra tikra nuodingų cheminių elementų saugykla. Šie papuošalų „priedai“ gali sukelti onkologines ligas, pažeisti centrinę nervų sistemą ir įvairius organus.

Mūsų pasirinktas kelias – kurti papuošalus, atskleidžiančius ir puoselėjančius moteriškumą taip, kaip mes jį suprantame. Įkvėpimo ieškome praėjusių amžių meistrų darbuose, paveiksluose, juvelyrikos istorijoje, atsigręžiame į senąsias puošimosi tradicijas, kuriomis siekiame praturtinti šiandieninį gyvenimą.

L. Kras­no­vai­tės-Si­pa­rie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ne tik vedate nėrimo šeivute edukacijas, bet ir mokote žmones senoviniu būdu gaminti Kalėdų eglutės žaisliukus, kepti meduolius?

– Po vestuvių anyta paragino išnaudoti namų erdvę Vilniaus senamiestyje, netoli Aušros vartų, kur jiedu su sūnumi Kristijonu įkūrė savo teatrą „Arbatvakariai“. Sakė: vaikai, darykit, ką norit – kilpinėlių dirbtuves, renginius, edukacijas... Butas įrengtas senovine XX a. pradžios dvasia, todėl labai tiko mūsų vizijoms įgyvendinti, kokių buvome kupinos nuo pat ankstyvos vaikystės. Taip ir prasidėjo – ėmėme organizuoti renginius, kuriuose pasakojame apie XIX a.–XX a. pr. gyvenimo būdą, estetiką, dvarų kultūrą, prarastą grožį. Stengiamės, kad mūsų renginiai būtų ne edukacija, o labiau patyrimas – vaizdais, skoniais, garsais.

Smagu, kad į renginių kūrimą, siužetų vaidybą įsitraukė ir vyras. Esame sukūrę dešimt renginių, įkvėptų XIX a. temų – apie gėlių kalbą, senuosius atvirukus, švenčių tradicijas. Šiandien plėtojame ir nemažai tokių temų, kurios, nesumeluosiu, prasidėjo kaip mūsų su sese laisvalaikio užsiėmimai ar įkvėpimai, tarkime, istorinė kulinarija. Šių kultūrinių patyrimo vakarų pabaigoje rengiame ir kūrybines dirbtuves, pamokome žmones, kaip pagal ano laiko technologijas pasidaryti, tarkim, senovinį žibintėlį, naudotą kadaise per šventes mūsų dvaruose, arba papuošuošalą dabintis gyvomis gėlėmis, įkvėptą XIX a. juvelyrikos istorijos.

Ieškome analogų autentiškoms medžiagoms. Be kitų pamirštų lobių, taip atradome ir Drezdeno kartoną, kuris Lietuvoje dabar yra beveik nežinomas. Taip pat iškarpas, kuriomis, beje, prekiauta ir Marijos Šlapelienės knygyne Vilniuje XX a. pradžioje.

– Minėjote, kad kuriate ir juvelyriką iš plaukų. Ar tam naudojate savo pačios plaukus?

– Vaikystėje turėjau ilgus plaukus. Kai pradėjau dirbti versle, juos nusikirpau. Paskui su sese labai susidomėjome flamenko šokiu ir nuo tada gimė noras būti moteriškesnėms. Vėliau pradėjome kurti papuošalus, domėtis XIX a.–XX a. pr. istorija, įkūrėme „Filigrania“ ir tiesiog pradėjome auginti plaukus. Paskui gyvenimas atnešė juvelyrikos iš plaukų temą. Tai papuošalai, kuriems kurti naudojami tikri žmogaus plaukai. Tokie papuošalai ypač išpopuliarėjo XIX a. viduryje.

Esu įvaldžiusi vieną papuošalų gamybos iš plaukų būdą – pynimą ant apskrito stalelio. Naudojau daugiausia savo arba sesers plaukus, kurių ji turėjo pririnkusi. Tiesa, yra vienas papuošalas, kurtas iš Marijos Šlapelienės plaukų, rastų Šlapelių name-muziejuje. Sukūriau iš jų papuošalą Marijos 140-ųjų gimimo metinių proga.

Kai su Rūta susidomėjome juvelyrika iš plaukų, ėmėme gilintis į ezoterinę, energinę bei istorinę plaukų reikšmę. Kodėl anksčiau moterys jų nekirpdavo, juos rinkdavo ir panašiai. Pasirodo, seniau žmonės geriau žinojo, dėl ko vienaip ar kitaip elgiamasi. Ilgi plaukai, ilgas sijonas – tai buvo moters energijos apsauga. Nuo to laiko plaukų su sese ir nebekerpame.

– Jeigu jus sutikčiau kur nors prieš Aušros vartų, Vilniaus senamiestyje – ar būtumėte panaši į XIX a. lietuvių dvarininkaitę?

– Į dvarininkaites netaikome, stengiamės būti savimi. Žinot, su seserimi visada nešiojame ilgus sijonus, o plaukus pinamės taip, kaip ir per savo renginius. Aišku, galėtume ir daugiau laiko skirti savo išvaizdai. Bet žmonės mus vis tiek atpažįsta. Būna, lekiu į „Tymo“ turgelį pirkti spelta miltų, o pardavėja šypsosi ir sako: „Žinau jus... Buvau renginyje apie meduolius, labai patiko!“

Juk ne vien išvaizda svarbu, o tai, kas sklinda iš tavo vidaus. Nes mes gyvename tuo, apie ką pasakojame žmonėms. Neperkame modernistinių papuošalų, nemūvime suplyšusiais džinsais... Jau seniai su Rūta supratome, kad mums tinkamiausias lėtasis gyvenimo būdas (nors, reikia pasakyti, mūsų pačių gyvenimas labai nelėtas, ypač artėjant renginiams ar mugėms!). Todėl ir visomis savo veiklomis stengiamės žmones šiek tiek prie jo grąžinti – pakviesti atgal, į praeitį, iš naujo atrasti tai, ką praradome – grožį, žinojimą, išmintį… Turbūt dėl to ir mūsų kūryba būtent tokia – atsigręžianti į praėjusius amžius, apmąstanti jų ryšį su dabartimi.