– Pagrindinėmis „Kvėpavimo į marmurą“ temomis įvardijate atsakomybę ir nematomus tarpusavio ryšius. Kokie ryšiai, jūsų nuomone, jungia kino ir literatūros tandemą, lydintį visą kino istoriją?

– Kaip ir žmonių santykiuose, juos sunku atskirti. Nesakyčiau, kad literatūra yra viename stalčiuje, o kinas – kitame. Kai romanas virsta scenarijumi, jis tampa ir neatsiejama filmo dalimi. Kai kurie režisieriai kiną mato kaip išskirtinai vizualųjį meną. Man ne mažiau svarbus žodis. Juk bendraudami su kitais žmonėmis juos ir matome, ir su jais kalbamės.

– Sąlytis su meno pasauliu yra jūsų kasdienybės dalis. Kokie autoriai ir kūriniai ankstyvajame gyvenimo etape ryškiausiai brėžė jos kontūrus ir formavo vertybinį suvokimą?

– Labai didelę įtaką padarė teatras – visą paauglystę lankiau dramos būrelius ir stačiau spektaklius. Kinas atsirado tik studijų metais. Atspirties tašku tapo du filmai, kurie galbūt nenugulė asmeninių atradimų lentynoje, bet padėjo suprasti, kaip veikia kinas. Stiprų įspūdį paliko Larso von Triero „Prieš bangas“ (1996), nufilmuotas tariamai mėgėjiška kamera, emociškai priartinančia prie veikėjų. Vėliau pritaikiau ją režisuodama savo pirmąjį studentišką filmą „Mano vienišos draugės“ (1997).

Ne mažiau svarbus Krzysztofo Kieślowskio filmas „Mėlyna“ (1993), padėjęs suprasti, kaip veikia detalės. Visiems pasakoju epizodą, kuriame moteris, gedėdama žuvusios šeimos, valgo savo dukters saldainį ant pagaliuko. Kramtomo ledinuko triaukšėjimas pasigirsta kaip praradimo ir tuštumos metafora. Požiūrį į garso režisūrą vėliau formavo Šarūno Barto filmai. Žiūrėdama juos supratau, kaip pritaikius skirtingą garsą tie patys vaizdai gali sukurti visiškai kitą atmosferą. Suvokimą apie kiną iš esmės pakeitė ir dokumentika, ypač apsilankymas Bornholmo kino festivalyje 1998 m., kur pamačiau, koks įvairus gali būti būtent dokumentinis kinas. Studijų metais domėjausi videomenu, avangardiniu, eksperimentiniu kinu.

– Ką pastebite kaip kino žiūrovė dabar?

– Pastebiu labai skirtingus dalykus. Galiu vienodai mėgautis tiek filmo istorija, tema, tiek tuo, kaip filmas sukurtas. Idealiausia, kai šie dalykai dera tarpusavyje. Filme gali palikti didžiulį įspūdį vieno aktoriaus vaidyba, išmintingai, netikėtai sudėliota struktūra, kažkoks vienas vaizdas, viena išsakyta mintis kurioje nors scenoje, koks nors režisūrinis sprendimas. Dabar, kai galvoju, kas taip jau nustebino pastaraisiais metais, kažkodėl iškyla tokie pavadinimai: Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“ (2014), Amato Escalante‘s kriminalinė drama „Heli“ (2013), Paweło Łozińskio hibridinis filmas „Tu net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ (2016), Sergejaus Loznicos „Donbasas“ (2018) ir „Pergalės diena“ (2018) ir, žinoma, daug kitų. „Žemės druska“ pasakoja apie fotografą Sebastião Salgado, filme rodomos jo nuotraukos iš viso pasaulio, kur vyksta didžiausios žudynės, siaučia ligos ir badas. Nepaprastas filmas, bet ypač mane sukrėtė fotografija ir pasakojimas apie vienos Afrikos genties žmones, su kone mirštančiais ant rankų kūdikiais stovinčius eilėje prie vandens. Tie žmonės turi tiek nuolankumo ir romumo, kad niekada nepagalvos, jog gali būti svarbesni už kitus ir gauti vandens be eilės. Mūsų Vakarų visuomenėje toks savo ego atsisakymas retai sutinkamas dalykas, todėl žiūrint filmą tas epizodas sukrečia. A.Escalante‘s filme „Heli“ sužavėjo režisūra, labai įstrigo pirma scena, pirmas kadras, kur rodoma priekaba, kurioje iš pradžių neaišku kas, ir tik laikui bėgant, toje painioje kompozicijoje imi atskirti vežamų žmonių kūnus. Režisierius duoda žiūrovui darbo – žiūrėti, suprasti, atrasti. Tai labai malonu, tai įtraukia. P.Łozińskio „Tu net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ – hibridinis filmas, kuriame labai išmintingai supinti dokumentinio ir vaidybinio filmo elementai. Tai stebina ir žavi.

– Ar panašų poveikį yra padarę literatūros kūriniai?

– Paauglystėje mano literatūrinė meilė buvo Williamas Faulkneris. Jo romanai, kuriuose pasakojimas konstruojamas iš skirtingų personažų perspektyvos, atitinka šiuolaikinio žmogaus jauseną. Mūsų mintys nuolat šokčioja. Galime kalbėtis, staiga ką nors prisiminti, tada vėl grįžti į dabartį.

– Koks jūsų santykis su stiprią literatūros įtaką patyrusia lietuvių kino tradicija? Ar matote save kaip jos tęsėją?

– Filmai, kurie darė didžiausią įtaką, nebuvo literatūriški. Š.Bartas ir dokumentinis kinas retai atsispiria nuo literatūros. Literatūriškiausias iš šiuolaikinių lietuvių režisierių tikriausiai yra Algimantas Puipa, bet jis visai kitaip elgiasi su tekstu, laisviau jį interpretuoja. Tiesioginio ryšio su vadinamąja literatūrinio kino tradicija nejaučiu.

Filme sąmoningai atsisakiau praeities nenorėdama vaizduoti supaprastintos priežasčių ir pasekmių sekos.

– Viename pokalbyje esate pasakojusi, kad dėl įvairių aplinkybių prireikė poros metų perskaityti L.S.Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“. Galiausiai jame radote tai, ko tuo metu ieškojote mintyse eskizuojamam filmui. Papasakokite apie naują romano gyvenimą kine.

– Literatūros kūrinys apima daug temų. Tikriausiai išsirinkau tai, kas buvo artimiausia man. Rašydama scenarijų rinkausi, kurias pasakojimo linijas palikti, o kurių atsisakyti, ieškojau geriausio būdo papasakoti istoriją. Man svarbu įsigilinti į pagrindinę knygos mintį. Siužetas gali keistis, bet ji turi likti. Su rašytoja L.S.Černiauskaite tik vieną kartą tam tikrame etape kalbėjome apie scenarijų. Man buvo svarbu teisingai sudėlioti akcentus. Tarkime, romane aprašoma pagrindinės veikėjos Izabelės vaikystė ir jaunystė. Filme sąmoningai atsisakiau praeities nenorėdama vaizduoti supaprastintos priežasčių ir pasekmių sekos. Gyvenimas gerokai sudėtingesnis, negu kartais siūlo supaprastinta psichoanalizė.

– Filme skamba ir kitos lietuvių rašytojos, Vandos Juknaitės, pavardė.

– V.Juknaitės tekstai, kuriuos redaguoja pagrindinė veikėja Izabelė, pratęsdami anksčiau išsakytą mintį, primena, kad filosofinis lygmuo ir aukšti etiniai idealai ne visada pasiekiami gyvenime. Visi turime gerų ketinimų, tačiau kartais labai sunku eiti tiesiai, nes kelią pastoja šaknys, duobės, nuošliaužos. Filmo veikėjai taip pat elgiasi kitaip, nei norėtų ar derėtų.

– Kaip vertinate ekranizacijos galimybę polemizuoti su savo pirmtaku?

– Manau, kad tai galima ir būtina daryti su visiems žinomu tekstu arba klasika. Daug kas priklauso ir nuo režisieriaus. Vieni pernelyg nenutolsta nuo originalo, kiti laisvai interpretuoja. Mano sprendimą ekranizuoti literatūros kūrinį nulėmė artima tema. Siužetas, veikėjų charakteriai tapo kino įrankiais, medžiaga, skirta temai atskleisti. Tarsi tai būtų dokumentinė tikrovės medžiaga ar tinkamas modelis tapytojui ar skulptoriui išreikšti jo paties mintį. Romano autorė į mano priešpremjerinius nuogąstavimus, ar filmas jai patiksiąs, atsakė, kad neturiu dėl to jaudintis, nes filmas – jau mano atskiras kūrinys, ji neturinti į jį jokių pretenzijų. Vis dėlto galiausiai filmas jai patiko.

– Ar rinkdamasi filmo aktorius atkreipėte dėmesį į teatre arba kine atsiskleidusį jų gebėjimą savitai ir charakteringai interpretuoti literatūrinius veikėjus?

– Nepasakyčiau. Su pagrindinio vaidmens atlikėja Airida Gintautaite studijavome paraleliniuose kursuose akademijoje. Nebuvome draugės, bet visada stebėjau, ką ji daro. Pagrindinis kriterijus buvo jos sukurti vaidmenys, tačiau jie labai skirtingi. Įsiminiau Airidą iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“ ir Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“, kuriame ji nepaprastai temperamentingai atliko kelias sekundes trunkantį epizodinį vaidmenį. Dar rašydama scenarijų žinojau, kad kviesiu ją dirbti kartu.

Norėjau iš karto žinoti, kas vaidins Izabelę. Mintyse kaip popierinę lėlę rengiau ją skirtingomis aktorėmis, aiškinausi, kaip jos atskleistų pagrindinę veikėją. L.S.Černiauskaitė nustebo, kai papasakojau jai apie Airidą. Romano Izabelė kitokia, švelnių bruožų, šviesiaplaukė. Man buvo svarbu apčiuopti veikėjos esmę, o ne identiškai atspindėti jos išvaizdą. Izabelė iracionali. Ji spontaniškai priima sprendimus, pasiduoda emocijoms. Tai ir teigiama, ir neigiama savybė. Toks žmogus gali prarasti sveiką protą ir atsakomybės jausmą, bet gali ir beatodariškai mylėti. Izabelė gyva, nevaldoma, nenuspėjama, stichiška, ji įkūnija savitą laukinės moters archetipą.

Sigito Šidlausko nepažinojau asmeniškai, bet buvau mačiusi su juo daug spektaklių Kaune, seniai svarsčiau apie galimybę kartu dirbti. Aktorius visada įsimeni iš jų darbų, nešiojiesi galvoje ilgėjantį jų sąrašą. Lietuvoje daug profesionalų, su kuriais norėčiau dirbti ateityje, bijau, kad per gyvenimą nespėsiu sukurti tiek filmų.

– Kūryboje pasirinkus nagrinėti sudėtingus žmonių tarpusavio santykius, neretai susiduriama su stereotipų vaizdavimo arba kartojimosi grėsme. Kaip sprendėte šį klausimą?

– Manau, kad „Kvėpavimo į marmurą“ personažai gana įdomūs ir unikalūs, nestereotipiški. Tuo jie mane ir patraukė. Jie ieško, klysta, priima neteisingus sprendimus. Vyresnės aktorės, atlikusios mažesnius vaidmenis filme, perskaičiusios scenarijų sveikino Airidą, kad turi galimybę įkūnyti tokį įdomų įvairiapusį personažą. Ir abu vaikai romane yra netikėti, labai skirtingi, kaip ir tų vaidmenų atlikėjai kine. Arba, tarkime, Liudas visai neatitinka visuomenėje įprasto vyro vaizdinio. Jis, kaip ir Izabelė, yra pažeidžiamas ir neracionaliai elgiasi. Vienintelė Beatričė gal ir galėjo turėti stereotipinių meilužės bruožų, bet kai atsirado šio vaidmens atlikėja latvių aktorė Guna Zarinia, viskas atsistojo į savo vietas, Beatričė tapo žmogumi.

– Filmas „Kvėpavimas į marmurą“ kelia laikui nepavaldžius klausimus, tačiau jame daug skausmingos dabarties atspindžių. Kiek jums apskritai svarbus laikas ir jo vaidmuo žmogaus arba kūrinio gyvenime?

– Labai svarbus. Svarbu suvokti, kodėl esame tokie, kokie esame, ir kodėl gyvename taip, kaip gyvename. Šį klausimą kėliau jau pirmajame savo filme „Troleibusų miestas“ (2002), pasakojančiame apie viešojo transporto kontrolierius ir zuikius. Dabar, po šešiolikos metų, to filmo laikas atrodo dar kitaip, atsiskleidžia tai, ko nė neįtariau užfiksavusi. „Pokalbiuose rimtomis temomis“ (2012) kalbuosi su vaikais egzistenciniais klausimais, bet iš esmės tai juosta apie laiką, kuriame tie vaikai gyvena. Su studentais dažnai diskutuojame apie tai, kodėl būtent dabar reikėtų kurti vieną ar kitą filmą. Apie dabartį gali ir turi kalbėti tiek fantastinis, tiek istorinis filmas. Kitu atveju nėra prasmės jo kurti.

– Ką įvardytumėte kaip pagrindinius šio laiko dėmenis?

– Vienatvė, susvetimėjimas, nemokėjimas užmegzti ryšio. Žmogui reikia įdėti daug pastangų, kad galėtų pasijusti bendruomenės nariu. Gali sėdėti feisbuke, laikinti, nelaikinti, pridėti prie draugų, išmesti iš draugų. Viskas atliekama vienu mygtuko paspaudimu. Labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad aktyviai dalyvauji sociume, tačiau be gyvo ryšio su kitu – mes pražuvę. Žmogaus esmė nesikeičia. Tai supratau perskaičiusi antikos ir Williamo Shakespeare’o dramas. Jis visada kentėjo ir mylėjo, visada ilgėjosi kito žmogaus.