Vaikinukui patikėta užduotis mėnesį išnešioti laikraščius dėl mikčiojimo atrodo be galo sunki.

Žemiau pateiktame interviu knygos „Laikraščių berniukas“ autorius V. Vawteris kalba apie kalbos sutrikimus, laišką senelei, įsimintinus veikėjus ir ne tik.

– Papasakokite apie savo knygą „Laikraščių berniukas“.

– „Laikraščių berniukas“ yra mikčiojančio 11-mečio berniuko istorija. Veiksmas vyksta 1959 metais Memfyje, segregacijos laikotarpiu, kai vieną mėnesį pagrindiniam veikėjui tenka pavaduoti draugą ir išnešioti laikraščius prenumeratoriams. Ieškant savęs ir bendraujant su kitais žmonėmis jam atsiveria visai kitas pasaulis. Berniukas supranta, kad gyvenime ne viskas sukasi aplink mikčiojimą.

– Istorija yra pusiau autobiografinė, pats mikčiojote būdamas mažas. Ką norėtumėte papasakoti apie savo vaikystę?

– 1969-ieji buvo vienišas ir nelengvas laikotarpis ir tai nepasikeitė iki dabar. Per pastaruosius penkiasdešimt metų kalbos technikos terapija nemažai pasistūmėjo, tačiau mikčiojimas vis dar išlieka gluminančiu ir sudėtingu veiksniu visuomenėje. Daug įvykių knygoje yra paremti tikrais nutikimais iš mano gyvenimo. Pavyzdžiui, kai prie vakarienės stalo restorane man pasidarė bloga arba bandant ištarti savo vardą aš nualpau.

– Koks didžiausias nesusipratimas, jūsų manymu, lydi mikčiojimą? Kaip jį išspręstumėte?

– Mikčiojimą sukelia neteisingas raumenų grupių judėjimas. Nei daugiau, nei mažiau. Jis NĖRA protinių sugebėjimų ar asmeninių bruožų (kaip nedrąsumas) padarinys. Jeigu kalbate su žmogumi, kuris mikčioja, nesistenkite užbaigti jo sakinių ir nesakykite „neskubėk, kalbėk lėtai“.

– Knygoje yra daug įsimintų veikėjų, bet būtent Teta, kuri taip smarkiai rūpinosi berniuku, yra bene įsimintiniausia. Ar galite papasakoti, iš kur atėjo įkvėpimas sukurti ją būtent tokią?

– Visi veikėjai knygoje yra paremti tikrais žmonėmis iš mano vaikystės (išskyrus poną Spirą), tačiau Teta yra turbūt arčiausiai realybės. Tikroji Teta gyveno su mumis šešis metus ir aš ją be galo mylėjau. Šiuo metu sunkiai bepavadinčiau ją „namų tvarkytoja“. Tetą labiau matau kaip „sielos tvarkytoją“. Ponas Spiras buvo apsiskaitęs eruditas, o niekur nesimokiusią Tetą mėginau parodyti kaip nė kiek nemažiau išmintingą – savaip.

– Ponas Spiras knygoje daug padeda berniukui. Kaip pavyksta sukurti tokį ryšį? Ką jis daro kitaip nei kiti suaugusieji?

0 Kaip jau minėjau, ponas Spiras yra vienintelis veikėjas knygoje, neparemtas tikru asmeniu iš mano vaikystės. Rašydamas istoriją pradėjau galvoti, kas jis toks ir tada supratau, kad ponas Spiras yra dabartinis Vincentas Vawteris. Poną Spirą ir berniuką jungė stiprus ryšys, nes jis matė daugiau nei tiesiog berniuką, kuris mikčioja, ir padėjo jam atrasti save.

– Ar jums rašė skaitytojai, kurie patys mikčioja?

– Taip. Rašė ir jie, ir jų tėvai, ir kalbos patologai. Atsakas, kurio sulaukiau, yra stebinantis. Keletas kalbos technikos terapijos atstovų pasakojo, jog naudoja mano knygą susitikimuose. Taip pat turėjau galimybę pasikalbėti su keletu jaunų žmonių, kurie mikčioja ir stengiasi atrasti savo balsą. Tai buvo vienas iš didžiausių apdovanojimų man kaip rašytojui.

– Koks būtų jūsų patarimas vaikams, kurie šiuo metu kovoja su mikčiojimu?

– Aš pasidalinčiau savo trijų dalių „Mikčiojimo manifestu“. Pirma: mikčiojame tada, kai stengiamės nemikčioti. Antra: mikčiojimas nėra išgydomas, jis yra įveikiamas. Trečia: kalbos sklandumas nėra toks svarbus, kaip jums atrodo. Svarbiausia yra atrasti save.

– Suprantu, kad turite šiek tiek rašymo taisyklių. Pasidalinsite su mumis?

Aš susikūriau sau tris taisykles, kaip rašyti kūrinius vaikams ir pirmoji yra – nerašyk vaikams. Tiesiog papasakok savo istoriją. Antroji taisyklė – parašyk knygą, kurios dar niekas nebuvo parašęs. Ir trečioji – parašyk knygą, kuri egzistuotų su priežastimi.

– Ar galėtumėte pasidalinti nesmagiu momentu savo gyvenime?

– Kaip žmogus, kuris mikčiojo visą savo gyvenimą, kiekvieną gyvenimo momentą galima apibūdinti kaip potencialiai gėdingą. Tačiau, vienas įvykis, kurį dabar prisimenu turi kitokį prieskonį. Aš kalbėjau vienoje vidurinėje mokykloje per jos baigimo šventę apie savo mikčiojimo problemas ir viena iš mergaičių priėjo prie manęs klausdama „Bet jūs dabar nemikčiojate, tai kokia problema?“

– Blogiausia vieta, kurioje reiktų ilgai laukti?

– Aš atsisakau laukti. Visada su savimi turiu kažką skaitomo, taigi niekada nelaukiu. Aš tiesiog skaitau.

– Jeigu galėtumėte sukurti nacionalinę šventę savo vardu, kokia ji būtų?

– Visą dieną žmonės būtų tylūs ir mąstytų.

– Ar galite įsivaizduoti galutinį rezultatą prieš pradėdamas rašyti knygą?

– Visada. Bet jis niekada nebūna teisingas.

– Kada supratote, kad galite rašyti?

– Parašiau savo močiutei laišką, kai man buvo ketveri metai. Pirmoji eilutė buvo „Norėčiau, kad tu būtum čia.“ Gali būti, kad tai geriausias sakinys, kokį esu parašęs.

– Jeigu turėtumėte paskutinį kartą pasisakyti kūrybiškai, kokią žinutę norėtumėte perteikti kitiems?

– Viskas vyksta taip, kaip turi vykti.