Rokas – tai muzika, gyvenimo būdas, filosofija ar net priemonė siekiant asmeninės, o Lietuvos atveju – ir valstybės laisvės. Naujoje garsaus lietuvių muzikanto Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai 1965–1984“ šie roko kultūros aspektai nušviečiami jos kūrėjų prisiminimais.

Šiuolaikinė roko muzikos samprata laisvesnė už patį roką – ji apima kone viską, kas grojama gitaromis, būgnais. Tai gali būti ir džiazas, fankas, lyrinės baladės, dainuojamoji poezija bei daugelis kitų žanrų. Dar didesnė migla apgaubusi šios muzikos atsiradimą Lietuvoje. Ją prasklaidyti nusprendęs grupės „Skylė“ lyderis, kompozitorius, muzikantas ir poetas R.Radzevičius neseniai išleido naują knygą „Lietuvos roko pionieriai 1965–1984“ (Vilnius, „Vaga“, 2012 m.).

Pats Rokas pripažįsta, kad žmogaus vardas turi magišką galią nulemti net žmogaus pasirinkimą. Tačiau labiausiai dėl susidomėjimo roko muzika galima kaltinti dar mokykloje į rankas patekusią gitarą, jaunatvišką maištą ir pirmąsias vakariečių bei rusų roko grupes. Apie roko kultūrą, jos atsiradimą Lietuvoje, senąsias legendas ir savo muzikinę patirtį „Vilniaus dienai“ pasakojo pats R.Radzevičius.

– Prieš gerą dešimtmetį esi išleidęs elektroninę enciklopediją tokiu pat pavadinimu, kaip ir naujoji knyga. Kodėl nusprendei, kad reikia ir popierinio varianto? Kas knygoje bus kitaip nei elektroninėje versijoje?

– Enciklopedija – gan skambus pavadinimas. Tai buvo bandymas sukurti elektroninę knygą, tiesiog tęsiau tai, ką buvau pradėjęs rašydamas diplominį darbą universitete. Ten buvo ne tik interviu, nuotraukų, bet ir nemažai muzikos, garso įrašų. Tai buvo tarsi didelis archyvas, darytas vien savo jėgomis, – jis nebuvo iki galo sutvarkytas, turėjo daug spragų, klaidelių, juk darant interviu neretai pasiklysta ir pavardės, ir kiti faktai.

Šįkart, kai viskas taip modernėja, kilo idėja išleisti tik popierinį variantą. Knygoje – ne tik 1998–2000 m. daryti interviu, bet ir apie 15 naujų pernai vykusių pokalbių.

– Knygoje paminėti, aptarti kolektyvai, atlikėjai labai skirtingi – rokenrolo atstovai „Kertukai“, Kęstutis Antanėlis su roko operomis, Vytautas Kernagis bei jo lyrinės dainos ir t. t. Aišku, toks pat margas ir pasaulinis rokas. Kaip atsirinkai, ką būtina paminėti, ko ne?

– Nesiėmiau spręsti iš muzikinio taško, kas rokas yra ir kas jis nėra. Yra ir tokių grupių, kurių labai mažai įrašų išlikę, yra ir tokių, kurios buvo iškilusios. Vertinau tai kaip tam tikrą jaunimo kultūrą. Specialiai nesirinkau nieko, tiesiog atlikau savotišką žurnalistinį tyrimą. Užkabinau ne tik Vilnių, bet ir Šiaulius, Druskininkus, Plungę, Telšius.

– Pirmąsias lietuvių roko grupes vargiai pavadintum originaliomis – jų kūriniuose dažnai skambėdavo „The Beatles“, „Rolling Stones“, kitų jau iškilusių Vakarų muzikos žvaigždžių motyvai. Tai turbūt paaiškinama paprastai – įrašų būdavo sunku gauti, vos keletas plokštelių keliaudavo iš rankų į rankas...

– Tai natūralu, nes visame pasaulyje tai vyko. Be to, nebuvo, nei iš ko mokytis, nei kuo groti – visi turėjo tas šešiastyges gitaras, o čia atėjo kai kas visiškai nauja. Bet tai nebuvo tiesioginis plagijavimas, veikiau buvo kuriama aikštelė besimokantiems groti. Ankstyvuoju roko atsiradimo laikotarpiu nemažai grupių ne tik kartojo bitlus, bet netgi perdarydavo, aranžuodavo liaudies dainas.

– Ar Lietuvoje atsiradęs rokas netapo modernia partizanavimo forma? Juk ši muzika reiškė ir jaunatvišką maištą, kartais net prieš pačią sistemą.

– Intuityviai, nors ir labai sąlygiškai, tai galima palyginti. Juk jauniems maištauti visuomet gera – tuometė sistema tam itin tiko. Bet gal tas maištas daugiau vyko nesąmoningai. Vėlesniais laikais, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, rokas buvo politizuotas, panaudotas kaip politinis įrankis, tačiau vėliau tai sėkmingai pamiršta, niekas nebenori pripažinti jo reikšmės, apskritai šios muzikos nelaiko menu. Apie tai ir rašau knygoje.

– Pastaruoju metu roko kultūra lyg ir atgimsta festivaliuose „Mėnuo Juodaragis“, iš dalies – „Roko naktyse“, „Tamstoje“ ir pan. Aišku, tos vudstokiškos dvasios jau gerokai mažiau. Ar yra kuo džiaugtis?

– Apibendrintai šnekėti sunku – juk Vudstokas buvo tik vieną kartą, tokie dalykai nepakartojami. Bet apskritai Lietuvoje festivalių kultūra yra, ypač kai žmonės rengia juos iš entuziazmo, ne dėl pinigų – juk tas pats „Mėnuo Juodaragis“ negauna jokio finansavimo, tačiau žmonių į jį kasmet atvyksta vis daugiau. Vadinasi, idėja, kai nesiekiama pasipelnyti, žmonėms patinka. Priešingai nei koks, pavyzdžiui, „Be2gether“, kuris gauna didžiulius pinigus, tačiau ten nėra dvasios.

– Beje, pats taip pat organizavai festivalį „Gėlių naktis“. Kodėl jis nutrūko?

– Jo idėja būtent ir atsirado ruošiant enciklopediją – tuo metu buvau pilnas entuziazmo. Man tiesiog norėjosi jį surengti, bet tiražuoti vėliau man nebuvo įdomu.

– Kas tave skatina skleisti roko kultūrą, ja domėtis? Gal dėl to šiek tiek kaltas ir tavo vardas?

– Atrodo, vardas tikrai turi magišką galią. Ne žmogus vardą nešioja, o vardas žmogų. Kartais tikrai taip yra. Nežinau, ar sau galiu tai pritaikyti... Nesu tradicinis rokeris, nebuvau toks ir jaunystėje, nepasakyčiau net, kad labai domėjausi roko muzika iki tol, kol mokykloje nepaėmiau į rankas gitaros.

– Ar anksčiau turėjai kokių nors muzikos guru, kurie paveikė ir tavo paties kūrybą?

– Ne paslaptis, kad tuo metu buvo daug rusiškos muzikos – ir Borisas Grebenščikovas, ir visokie viktorai cojai. Reiktų pridėti mūsų mokykloje (Vilniaus 22-ojoje vidurinėje – red. past.) grojusią pankroko grupę „Erkė maiše“. Taip pat ankstyvuoju laikotarpiu smarkiai patiko ir grupės „Accept“, „Scorpions“. Vėliau buvau smarkiai paveiktas tokių grupių kaip „The Doors“, „Stranglers“, „Pink Floyd“ ir t. t.

– Kai kurie rokeriai daugiausia dėmesio skiria muzikai, skambesiui, įvaizdžiui. O kiek tau pačiam muzikoje svarbus tekstas?

– Tekstas – vienas svarbiausių dalykų roko muzikoje, tekstas čia ir yra pagrindinis ginklas. Pavyzdžiui, džiazas kur kas labiau, plačiau toleruojamas vien dėl to, kad jam nebūtinas tekstas. Roko užtaisas visai kitoks – čia tekstas turi būti įtaigus, o kai kam gali net kelti galvos skausmą.

Knygoje taip pat užsimenu apie žmones, kuriems tai buvo svarbu. Pavyzdžiui, Šnaras, Vytauto Kernagio bendražygis, – iš jo ėmiau interviu. Jis kur kas geriau suprato roką nei tie, kurie grojo idealiai, bet tik kopijavo. Aišku, tokių asmenybių buvo ir daugiau, tačiau knyga apima laikotarpį tik iki 1984-ųjų, tad čia nėra, pavyzdžiui, vėliau susikūrusios grupės I.V.K.G.Y.G. Tiesa, yra įtraukta vieno jų nario Arvydo Makausko-Makio jaunystėje įkurta dar avangardiškesnė grupė „Minds disorder“.

– Dabar populiaru prikelti senąsias lietuvių folkloro dainas – aranžuoti jas naujai, suteikti sunkų skambesį. Kaip tai vertini?

– Visada buvau prieš paviršutinišką perdarymą – „Skylė“ to niekada nedarė. Aišku, kai kuriose dainose yra tų senųjų intonacijų, bet jos atsiranda natūraliai. O kalbant apie senojo folkloro perkūrimą, žinoma, prisiliesti prie savo istorijos gerai, bet ar tai kūrybiška? Nežinau. Kita vertus, pats rokas jau yra folkloras, tik žmonės nebegyvena taip kaip anksčiau, tad ir folkloras kitoks – jis gimsta iš šiuolaikinės gyvensenos.

– Ar verta pranašauti rokui mirtį, įsigalint elektroninei, popmuzikai ar dar kokiai nors?

– Bent jau pogrindyje roko tikrai visą laiką bus. O kad mažėja tos jo dvasios – visada būna taip, kad, rodos, kas nors jau užgeso, o paskui staiga vėl atsigauna. Kartais tai visai į gera.