– Jūsų naujasis romanas "Penki pirštai" tik ką išleistas lietuvių kalba. Papasakokite lietuvių skaitytojams, kokia tai knyga. Tai jūsų autobiografija? Kodėl atsiminimus apie tremtį ir grįžimą į tėvynę papasakojote tik dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atgavimo?

– Pradėkime nuo to, kad tai yra pirmasis mano romanas. Netikėtumas mano skaitytojams ir šiek tiek man pačiai. Mane visada vadindavo poete, ir tikriausiai taip vadins ir toliau. Bet turtinga ir mano – dramaturgės – patirtis. Tai maždaug septyniolika įvairių žanrų scenos veikalų – pjesės, dramos, komedijos ir tragikomedijos, kurios yra mano mėgstamiausias formatas, taip pat libretai operoms ir miuziklams. Pavyzdžiui, pjesė "Margarita" Panevėžio J.Miltinio dramos teatre vaidinama jau daugiau kaip dešimt metų be pertraukos – tai yra nuostabu! Mano pjesė "Žemės mokestis" tame pačiame teatre daug metų buvo repertuare ir, kaip girdėjau, vėl bus.

Romano "Penki pirštai" žanrą nesunku nusakyti – tai autobiografinis romanas. Bet akcentuotas turėtų būti žodis "romanas". Man nepatinka, kai knygą apibrėžia kaip mano vaikystės prisiminimus, tačiau kartu tai yra mano asmeninė patirtis iki mažiausių smulkmenų. Tai reikėtų priimti kaip meninį tekstą, nes gyvenimo realybė perkurta į meninę realybę. Jei kažkas iškraipyta, tai padaryta dėl meninių tikslų. Viena skaitytoja man parašė, kad buvo nuvykusi į vietas, kurias aprašau, ieškojusi namo prie upelio, bet ten jokio upelio apskritai nėra. Mane liūdina, jei žmonės, skaitydami šį romaną, nori vien patenkinti savo smalsumą apie Maros Zalytės asmeninį gyvenimą. Jis romane yra kiek deformuotas. Bet tai susiję tik su latvių skaitytojais.

Taip pat reikia pabrėžti, kad tai nėra pasakojimas apie išvežimą, ne, tai pasakojimas apie sugrįžimą. Apie išvežimą yra daug dokumentinės literatūros, bet apie sugrįžimą visomis šio žodžio reikšmėmis – mažai, o gal visai nėra. Penkiametė Laura kartu su tėvais, kurie buvo išvežti patys būdami vaikai, grįžta namo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Romanas pasakoja apie pirmąją Lauros vasarą tėvynėje. Laura – Sibire gimęs vaikas, kuris Latvijoje pirmą kartą gyvenime mato, pavyzdžiui, obuolį.

Kodėl romanas parašytas tik dabar? Yra tiek racionalių, tiek iracionalių priežasčių. Gali būti, kad pasąmonėje laukiau profesionalios brandos ir jėgų savyje, kad galėčiau neapykantą meile paversti, kaip sakė Janis Rainis.

– Romano pradžioje gimusią mergaitę krikštija lietuvės – pagal katalikų tradicijas ir suteikdamos lietuvišką vardą. Ar tikrai jūsų krikšto mama buvo lietuvė? Kas jums Lietuva, lietuviai?

– Taip, tai skyrius "Kai Laura gimė". Tai mano šeimos pasakojimas, nes aš pati, žinoma, negalėčiau to prisiminti. Tai daugybę kartų perpasakojo mano mama ir mano močiutė. Svečiai mūsų namuose būdavo tokie pat kaip mes – represuotieji. Todėl kalbėdavo atvirai apie viską, kas nutikę. Aš klausydavausi. "Tik pagalvokite, kokia jau Marinia didelė mergaitė, bet, prisimenate, kai ji gimė..." Taigi aš girdėjau šį pasakojimą iš skirtingų žmonių.

Taip, taip, iš tiesų mane krikštijo trys lietuvės, kad nemirčiau nepakrikštyta. Taip buvo iš tikrųjų. Sukūriau tik literatūrinę apdailą. Jaučiu begalinį dėkingumą ir meilę toms lietuvėms moterims, kurioms rūpėjo mano maža dvaselė, jaučiuosi lyg gavusi didžiulį palaiminimą. Dėkui joms, aš tam tikra prasme myliu visus lietuvius. Konkrečių trijų moterų savo sąmoningame gyvenime nesu mačiusi, todėl meilė ar greičiau – sentimentas yra toks abstraktus.

Mes esame brolių tautos, istorijos gilumoje turime bendrą praeitį ir, labai tikėtina, ateityje mes vėl susijungsime į vieną tautą, kad neišmirtume ir išsigelbėtume nuo globalizacijos ir unifikacijos.

– Kokios reakcijos išėjus romanui buvo Latvijoje? Ką apie jį sakė draugai, kolegos, skaitytojai, kritikai? Už knygą buvote apdovanota Metų knygos apdovanojimu. Ar tai įpareigojo rašyti antrąją knygos dalį?

– Romanas, kaip jau sakiau, latvių skaitytojams ir kritikams buvo netikėtumas. Man pavyko romano rašymą išlaikyti visiškoje paslaptyje. Paprastai esu labai plepi, kai rašau ką nauja. Norisi apie kalbėtis su draugais, kolegomis, išgirsti kokius atsiliepimus, sumažinti atsitraukimo galimybę. Šį kartą nė su vienu nesinorėjo dalytis. Neturėjau nei užsakymo, nei sutarties, nei termino, nei leidyklos. Buvau vien aš ir mano darbas. Rašiau daug metų, ieškojau tinkamos intonacijos. Pojūtis buvo, kad viskas, ką rašau, susiję tik su manimi. Ne kitų reikalas! Ką pasakys kritikai ar kas kitas, buvo visai tas pat. Tikriausiai tokiu būdu save saugojau, tiksliau, saugojau savyje tai, kas esmingiausia, svarbiausia, kam aš atstovauju. Bet skaitytojai greitai pamilo Laurą. Po pirmojo leidimo dar buvo keli papildomi leidimai, tautos susidomėjimas buvo milžiniškas ir jaudinantis. O profesionalai įvertino Metų apdovanojimu. "Už geriausią metų prozos kūrinį apdovanojimas skiriamas poetei Marai Zalytei!" Poetei!

Dėl pripažinimo, tai norėčiau, kad kalbėtų kas kitas. Galbūt pripažinimas yra ir vertimai į kitas kalbas. Knyga jau išleista Gruzijoje (kas skaitys, supras, kodėl vertimas į gruzinų kalbą man toks svarbus) ir Estijoje, fragmentai publikuoti JAV antologijoje "Best European Fiction", ta pati JAV leidykla išleis ir visą knygą.

Rašyti antrąją dalį, ir tai aš su pertraukomis dabar darau, buvau sumaniusi nuo pradžių, tai neturi ryšio su sėkme. Nebuvo jokios sėkmės, kai parašiau "Pirmosios knygos pabaiga".

– Ko lietuvių skaitytojams palinkėtų romano Laura?

– Esu labai dėkinga knygos vertėjai, nes tai nebuvo lengvas darbelis. Taip pat ir leidėjams. Ačiū ir knygos dailininkui. Graži!

Fotografijoje matomas šuo vardu Lokys, o mergaitė turi du vardus – Mara ir Laura.

Linkiu visiems, kad niekada nepasikartotų siaubingi istorijos įvykiai. Jei juos pamiršime, jie gali pasikartoti. Tegu mūsų tautos visada bus laisvos, ir tegu žmonės turi tiek pat gyvenimo džiaugsmo ir meilės kaip Laura.