„Legenda apie Zoro“ – paduok, Zitule, špagą...

Seniai buvo tas Zoro su Banderasu ir Katerina Zeta-Džouns, oi, seniai. Nuo 1998-aisiais pasirodžiusios supersėkmingos juostos arklių kanopos dukart suspėjo ataušti. Zeta per tą laiką ir už Maiklo Duglaso ištekėjo, ir „Oskaro“ susilaukė. Antonijus Banderasas beveik iškrito iš pelningiausiųjų ir populiariausiųjų aktorių lentelės. Holivudas per septynerius metus prigimdė superherojų arklides, nuo komiksų iki istorinių didvyrių. Tik režisierius iš Naujosios Zelandijos Martinas Kembelas nei nukrito, nei pakilo. Tykojo antrosios Zoro nutikimų dalies scenarijaus ir patvirtinto galingo biudžeto.

„Zoro kaukės“ pasirodymo dieną ekrane viskas buvo šviežia. Seksuali aktorių porelė, hanibališkasis Entonis Hopkinsas šviesesniame amplua. Špagos kėlė nostalgiją, flamenko – virpulį. Kūrybinė komanda startavo nuo nulio ir po demonstravimo kinuose prie nulio užsirašė ne vieną prodiuserių kišenei malonų skaičių. Aiškus receptas tiesiai šviesiai suveikė. Veiksmas, meilė, humoras. Štai kas yra Zoro.

Tęsinio pralaimėjimas pirmąjam filmui 0 – 3. Štai kas yra „Legenda apie Zoro“. Per vėlai pasirodęs pratęsimas (per tiek laiko dar dvi dalys galėjo būti paleistos į ekranus) atkakliai kartoja „Zoro kaukės“ užmačias. Sekasi tik labai epizodiškai. Banderaso ir Džouns porelė atrodo gana išblėsusi, jai trūksta magnio, kalcio ir kitų aistros papildų. Hopkinso iš viso nebėra. Veiksmo scenos standartiškai rutiniškos. Be ypatingų režisūrinių užlankstymų. Tiesa, kompiuteriniai efektai akių nebado. Ne veltui prie jų darbavosi Naujosios Zelandijos studija „WETA“, pagaminusi vizualiąją „Žiedų valdovo“ pusę. Nors ir tie efektai Zoro nepajaunina iki naujųjų laikų herojaus.

Prieš „Iksmenus“, „Žmogų – vorą“, „Pragaro vaikį“, „Fantastiškąją ketveriukę“ ir „Betmeną“ Zoro primena pensijon besiruošiantį vesternų veteraną. Nieko prieš darnias herojų šeimynas, bet Zoro ir Elenos židinukas toks jaukus, kad apie žygdarbius nėra kada galvoti. Nuotykiai prieš savo valią dvelkia neišpasakytu kvailumu. Kurio ten galo matuotis kaukę, jei galima tyliai ramiai su žmonele ir sūneliu sukiotis po namus?

Humoras irgi prėskokas. Disnėjinis. Kad visiems įtiktų. Pagirti galima nebent svaiginančias jotynes, kai Banderasas – Zoro iškyla ant traukinio kaip mistinė būtybė. Verta pamatyti. O toliau, kaip ir anksčiau, gražus vaizdų saldainiukas, kurį labai lėtai išvynioji, o praryji kaip karčią tabletę – staigiai ir be pašalinio poveikio.

Žinoma, jei eisite į „Legendą apie Zoro“, nieko neprarasite. Ypač jei kitoje salėje rodo kokį „Doom’ą“. Vienaip ar kitaip šiokia tokia pramoga. Juolab kad Banderaso su Zoro kauke daugiau galime ir neišvysti. Kaukėtojo špagos meistro nuotykiai, kainavę 80 milijonų dolerių, premjerinį savaitgalį surinko vos daugiau nei 16 milijonų ir dvigubai pralošė mažo biudžeto siaubo trileriui „Pjūklas 2“. Tikras Helouvinas Zoro kūrėjams.